Vakarų Pekinas

VAIVA GRAINYTĖ

Iš hieroglifų išnirusi Ruva

2011 06 12

Sesija sėlina tarsi tigras: imu nerimauti. Kažkaip nemalonu. Neįskaitau pusės hieroglifų, mirgančių nuo karščio egzaminų užduočių lapuose. Nuo ryto gliaudau pratimėlius, tačiau ryškaus rezultato nėra: tai muzikos reik paklausyti, tai grindis išsiplauti, tai siuntinį suruošti, tai apie uigūrus paskaityti, tai pieštukų nusidrožti…

Vakar mano susikaupimą pertraukė Leila. Su ja susipažinau prieš išvykdama į Vidinę Mongoliją. Prasilenkėme parduotuvėje, o paskui viena kitą atpažinome Sanlitune esančioje bibliotekoje-kavinėje „Bookwarm“.

Ten lankosi atseit intelektualūs užsieniečiai, kurie gerdami kavą skaito jei ne apie postmodernizmą, tai apie postmaoizmą, jei ne poeziją, tai bent jau ką nors apie etruskų meną. Ten ėjome su korėjiete žiūrėti penkių minučių trukmės pjesytės, parašytos tokios norvegės, suvaidintos mano pažįstamos bulgarės. Man pjesytė patiko – techniškai gerai sukalta, tačiau utriruota, antakių kilnojimu ir rėkimu paremta vaidyba visam vakarui įvarė depresiją. Spektaklį žiūrėjau sėdėdama prie vieno staliuko su teatro menininke Leila, kuri čia iš Keiptauno su savo draugu atvyko montuoti instaliacijos. Apsikeitėme kontaktais.

Prieš eidama susitikti su afrikiete, mąsčiau, kad jai tiktų vardas Sara arba Ruva. Visa išvaizda bylojo ją kilus iš kokios nors A. Mapu gatvės Kaune – nemoku racionaliai paaiškinti tokios asociacijos. Prie kavutės puodelio išaiškėjo, kad Leilos seneliai kilę iš Lietuvos ir kad jos nosyje su kuprele tvinksi litvakų kraujas. Jaunos moters kavalierius – menininkas olandas – toks truputį inžinerinis Josephas Beuysas: paima triušio lavonėlį, prikiša laidų ir tada žvėrelis dešine letenėle rašo matematines formules. Vilkai ir stirnos sukasi ant grindų ir groja preparuotais pianinais – vakar visą vakarą žiūrėjau olando padovanotą kompaktą su jo darbų vaizdo įrašais.

Slankiojome po miestą, daug kalbėjomės. Patiko naujųjų pažįstamų humoras ir paprastumas – jokio patoso ar snobizmo. Paskui pietavome mano pažįstamos kinės ir jos luošo brolio kavinėje (per karščius ateinu pas juos pasėdėti: stebiu, kaip senutė plastikiniame puode plauna indus, kurių tarškėjimą užgožia iš televizoriaus sklindantys kiniškų melodramų personažų riksmai). Olandas ištaisė dvylikos patiekalų puotą, nes Kinijoje viena iš įdomesnių veiklų yra pietavimas. Sutarėme, kad kita puota vyks Kaune: porelę jau seniai domina egzotiška šalis – Lietuva.

Aprodžiau bendrabutį (prieš patenkant į jį teko užpildyti krūvą popierių), miegantį Natsumi kokoną (pašoko iš miego, kai įsiveržiau su svečiais), fojė pervertėme laikraščius, kuriuose vien geros naujienos. Pirmajame puslapyje buvo rašoma apie kažkokią senutę, kuri pagijo nuo vėžio, nes ėmė mėgdžioti Michaelo Jacksono judesius, tapo šokių trenere ir visos negandos užsimiršo.

Atsisveikinę vienas kitą patikinome, kad savo pažinties neužmiršime.

Sąmonės plėtimas

2011 06 13

Nuo karščio gulėjau sukniubusi ant saulės išvirtų vadovėlių (dabar jie yra virtiniai su keptu hieroglifų ir gramatikos įdaru), tačiau sunkų kaitros snaudulį nutraukė arabiškas skambutis – buvau iškviesta į pirmąją alžyrietiško pasirodymo repeticiją.

Kavelas – drūtas vyresnio amžiaus alžyrietis, Pekine dirbantis aktoriumi ir teatro dėstytoju, – ir bendraklasis Amiras kokį pusvalandį aiškino, koks turėtų būti mano personažas: dykumos moteris. Kiekvieno iš mūsų kostiumas atstovauja vienai arba kitai Alžyre gyvenančiai etninei mažumai. Maniškis charakteris turi būti kuklus, per daug neturėčiau draskytis, nes tos dykumos moterys tik skalbia, valgyti gamina, vaikus žindo ir visada būriu laikosi, niekada vienos nebūna. Buvo užleista muzika, judėjom ratu mojuodami įsivaizduojamiems žiūrovams, skanduodami salam aleikum. Paskui, judant puslankiu, į rato vidurį išeidavo vienas iš mūsų ir kokią minutę šokdavo solo.

Indas, apsikarstęs budistiniais karoliais, tabaluodamas santalmedžio girliandomis, vaizdavo ūsuotą kupranugario jojiką – jam prisiartinus prie vieno iš mūsų, reikdavo pašokti kartu. Labai įdomu stebėti, kai, pvz., šiaip jau gyvenime flegmatiškas Kavelas scenoje tampa pasiutusiu raumeniniu luitu, kuriam nuo pakvaišusio šokimo pro marškinius kibirais sunkiasi prakaitas. Šokau taip visą valandą užsidariusi kambary su trimis arabais ir indu. Feministės už tokią veiklą mane turėtų papeikti, tačiau tos, kur gudresnės, turėtų suprasti: tęsiu savo susigalvotas antropologijos studijas. Galų gale man už feminizmą labiau rūpi siurrealizmas ir absurdas. Be to, visa yra viena, nėra skirtumo tarp gandro ir spintelės. Riba tarp mėnulio ir šakutės neegzistuoja.

Kaip ploja vienas burkos delnas?

Karšta 1

2011 06 15

Mes galim paversti į kėdę

laputę

basutę

raktų skylutę

zylutę

ar dėdę.

Nuraminti protinį dantį

ir antį

raibą gegutę

ir stalinę lemputę

mes galim apiplėšti penicilino saugyklas

ir anglių kasyklas paverst auskarais.

Galim iš bičių atimti tranus

perskelti sodų bendrijas

būgnų tūzą priversti laižyti rankas

medžius lažintis iš parako

laipioti iš laužo žarijas

arba prieš vestibiulį stovinčias tris dailutėles poras praustis metų laikais

(metų laikus – padauginti iš penkių ir sukurt jiems vaikų).

Tačiau karšta diena yra siaubingai žiauri

ir iš tikrųjų mes negalime nieko:

net kvėpuoti.

Vasaros solsticija

2011 06 21

Kondicionierius burzgia kaip mechaninė kamanė, laikau nustačiusi dvidešimt septynis arba dvidešimt šešis laipsnius – tiek, kiek man metų. Elgiuosi kaip kinas, viską margindamas aštuonetais arba pirkdamas specialius, laimę nešančius numerius, tam tikras skaičių kombinacijas. Hieroglifą qifen („atmosfera“) atsimenu, nes „atmosferos“ fen tariama taip pat kaip „minutė“ (fen), tačiau „atmosferos“ fen yra pakištas po qi stogeliu – atmosfera yra minutės po stogu. Raitau kiniškai „reformacija“: susideda iš kelių hieroglifų rinkinio. Karpau nagus ant gramatikos užduočių lapų. Vėl jaučiuosi studentė, tokios sėdėjimo būsenos mane periodiškai ištinka – keikiu jas, bet iš tikrųjų mėgstu.

Šiandien išlaikytas antrasis egzaminas. Tarimo mokytojai suko pilvą, todėl nesikabinėjo dėl netobulai perskaitytų ketureilių arba trečio ir ketvirto tono supainiojimo. Esu rami, nors sėdint prie egzamino užduočių lapų kas 2 valandas ištinka siuto ir nevilties priepuoliai. Esu rami, nes jau užuodžiu pabaigą ir prisimenu visus ankstesnius kankinimusis prie stalo – žinau, kad vėl, kaip ir aną savaitę, išėjusi minutėlei pirkti arbūzo, galėsiu sau leisti grįžti ryte, sėdėti prie Būgno bokšto ir dantų krapštuku gliaudyti marinuotą sraigę – ją iš maišo paduos paišinas berniukas (ragauju, nes viską dedu į CV). Užsieniečiai ūš, prancūzaitės ir italės apgirtusios kalbės garsiai ir jų žodžiai išbudins hutonguose miegančius kinus – išlįs vienais apatiniais, rankose laikydami šlapimo pūslės turtų pilnus kibirus. Mankštinsis, ant pilvo pasiraitoję marškinėlius, rąžysis, paskui nudūlins miegoti. O mes vėl, girdžiu, juokaujame: „Iš tibetiečių kalbos mokymosi nauda tokia, kad Niujorke perskaičiau garsiai užrašą ant marškinėlių ir man vaikinas davė ketverius marškinėlius“, – pasakosi. Tokių žodžių kaip „tuščia sąmonė“, „vaivorykštinis bardo“, „deimantinio lotoso žiedas“ nelabai praktikoje panaudosi. Gali tibetietiškai sakyti „bardo“, tačiau kaip pasakyti „prašome sėstis“, „o kiek kainuotų šie ledai“, turbūt neįmanoma (?).

Repeticijas su alžyriečiais traktuoju kaip psichologijos studijas: tyrinėju juos ir save. Paklusniai vaizduoju, kad joju ant kupranugario, arba nebevaizduoju, jei tik vyrai apsigalvoja. Rumbi ratelio vidury šoka afrikietišką solo. Mūsų pasirodymo koncepcija tokia: salam aleikum, rodom savo kostiumus, inscenizuojam vestuves, šokam poromis, o tada zimbabvietė duoda bugio. Taip norima pasakyti, kad Alžyras yra ne tik nuostabi Alacho ašara, bet ir Afrika. Treniruoju ir savo charakterį, tramdau atžagarumą, nes bendravimas su amirais ir abdulais reikalauja tam tikro smegenų persukimo ir savo „ožių“ pažabojimo.