Todėl ir „Faustas“

Profesionalų labiausiai gerbiamo Venecijos kino festivalio „Auksinį liūtą“ šiemet pelnė rusų režisieriaus Aleksandro Sokurovo „Faustas“.

Sokurovas (g. 1951 Sibiro kaime) yra kilęs iš surusėjusio čerkeso, į naujas vietas vis siuntinėjamo tarybinio karininko šeimos, turi istoriko ir mokslo populiarinimo filmų režisieriaus diplomus. Buvo pastebėtas ir apgintas paties Andrejaus Tarkovskio, kuris keletą jo debiutinio filmo kadrų pavadino genialiais, sudarė jam sąlygas išvykti į užsienį, tačiau Sokurovas neemigravo. Jis nepaprastai daug dirbo (be vaidybinių, daugybė dokumentinių filmų). Jo primygtinai autorinius filmus iškart įsidėmėsi (jeigu ištversi ir po pusvalandžio neišeisi iš salės) dėl savitos, beveik monochrominės filmavimo manieros su filtrais, kurie ant visų praeities įvykių ir herojų uždeda nelygią, virpančią patiną ir taip stebuklingai pagilina ekraną. Sukuria dingstančio laiko, atminties, sapno iliuziją. „Rėmiausi Goethės apmąstymais apie spalvą ir šviesą. [...] Ieškojau vokiško charakterio ne tik lingvistine ir filosofine prasme, bet ir per koloristinį lūžį. [...] Faustas (vok.) – kumštis. Mano tetralogija „Molochas“, „Jautis“, „Saulė“, „Faustas“ – tai sudėtinga konstrukcija apie gyvenimą, ambicijas, vyrų nesėkmes, nes juk viską sukūrė vyrai, jie yra visų nelaimių ir karų autoriai.“

Siūlome įvairių užsienio šalių spaudos žurnalistų pokalbį su režisieriumi po premjeros Venecijoje (http://www.openspace.ru/cinema/events/details/30061/).

– Viena iš labiausiai sukrečiančių filmo scenų – Faustas ir Margarita krinta į ežerą. Ką ji reiškia?

– Nukrito į ežerą. Juodu stovėjo ant kranto, jis apkabino ją, jie nukrito į ežerą. Atskira meninės kalbos frazė ne visada atsakinga už visumą. Jinai yra tik konkretus fizinis veiksmas.

– Jūs vakar spaudos konferencijoje pasakėte, kad nebūtumėte sukūręs šito filmo, jeigu Peterburgo miestas nebūtų davęs jums pinigų. Ar mėginote gauti finansų Vokietijoje, juk filmuota vokiečių kalba ir su vokiečių aktoriais?

Kadras iš filmo "Faustas"

– O kodėl vokiečių režisierius nepradėjo filmuoti „Fausto“ anksčiau nei aš? Jeigu būtume keliavę  per Vokietiją ieškodami pinigų, tai jų nebūtume suradę, nes Vokietijoje ne itin domimasi klasika. Buvo vienas susitikimas su stambių leidinių vyriausiaisiais redaktoriais, ir ką gi, nuobodesnių veidų nesu matęs – kai tik ėmėme kalbėti apie fundamentaliąją kultūrą. Beveik neabejoju, kad Vokietijoje filmo nė nerodys.

– Ankstesni jūsų kino tetralogijos apie valdžią herojai buvo realūs istoriniai personažai: Leninas, Hitleris, imperatorius Hirohitas. Juos lengvai kiekvienas gali įsivaizduoti. Faustas – išgalvotas personažas. Kaip jį kūrėte?

– Išgalvojau. Tai juk nesudėtinga, kaip tik tai ir yra nesudėtinga. Organiškai padaryti sunku, o sugalvoti – lengva. Tuo labiau kad apie Faustą tiek visko prirašyta, pasakyta, suformuluota ir tereikia atlikti tam tikrą profesionalų darbą. Atkreipkite dėmesį, visi tetralogijos herojai yra apytikriai vienodo amžiaus ir sąmonės lygio. Į vieną liniją viskas gula. Jie visi kaip broliai – aš dabar apibendrinu: jau nebežinau, kaip dar iliustruoti viską, nėra jau jėgų tam sukramtymui.

Turėjau Goethę – tai jau pakankamai daug. O kaip vokiečių vyras turėtų atrodyti? Koks jo charakteris? Buvo surastas konkretus aktorius, kuris man patiko ir kurio konkrečios savybės sutampa su herojaus.

– Tai labai šiuolaikiška klasikinio kūrinio adaptacija. „Fausto“ pasaulis – tai godumo ir geismų pasaulis… Jūs įžiūrite „Fauste“ kažką šiuolaikiško?

– Noriu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad mes nedarėme Goethės „Fausto“ ekranizacijos – mes filmavome baigiamąją tetralogijos dalį, ir tai svarbu. Ekranizaciją turi sukurti vokiečių režisierius, suprantate?

– Filme pasirodo du herojai iš Gogolio „Mirusių sielų“ – Čičikovas ir vežikas Selifanas. Kodėl?

– Argi? Rimtai? Jūs atradote – esate geologas. Aš apie tai nieko nežinau, tačiau gali būti, kad galų gale ten kažkur Čičikovas ir pasislėpė.

– Ar jūsų filmas turi kokį nors ryšį su nebyliuoju kinu? Man atrodo, kai kuriose scenose galima išjungti garsą, ir vis tiek bus suprantama.

– Na, nuostabu, jei ir be dialogų aišku. Vis dėlto aš apgalvotai kuriu garsinį kiną. Man nereikalingos jokios latentinės kinematografinės formos. Jeigu norėsiu pašalinti iš filmo garsą, tai jį pašalinsiu ir tai bus mano sprendimas. Iš karto matysis. Aktoriai nutyla tuomet, kai nereikia kalbėti: žiūri vienas į kitą – jis ir ji – ir tyli. Pauzė juk irgi kalba. Ten, kur reikia žodžių, drama išreiškiama žodžiais. Mums, žmonėms, kalbėti yra organiška.

– Jums garsas toks pats svarbus kaip ir vaizdas?

– Kartais net svarbesnis. Pauzių yra ir Goethės kūriniuose. Jis kalba, pats autorius, o personažai tyli – nežinau, kam dar literatūroje tai pavyksta.

– Ar kinas privalo nuolat grįžti prie XX amžiaus istorijos?

– Tik tiek, kiek to pageidauja autorius. Filmas atsiranda dėl to, kad režisierius to nori. Ne dėl to, kad laikas pareikalavo, tikrai ne. Norėjau visa tai padaryti. Aš 1980 metais pirmą sykį šitą tetralogijos konstrukciją sugalvojau. Tiek metų praėjo…

– Ar jus domina nūdieniai herojai?

– Manęs negali dominti viskas iš eilės. Man įdomu tai, apie ką aš ilgai galvoju. Esu juk ne paukštelis, kuris pamatė grūdelį, atskrido ir sulesė. Meniniams sumanymams reikia laiko, kad subręstų. Jūs žinote, kiek dešimtmečių Goethe rašė „Faustą“? Manau, žinote.

Ne, šito sumanymo rėmuose domina tik šitie personažai. Mes prisilietėme prie visų figūrų, kurios destruktyviai veikė europinės civilizacijos gyvenimą. Goethe visa tai nujautė, jis jau tuomet viską žinojo – todėl ir „Faustas“.

– Jums patinka griauti mitus?

– Aš nieko nesugriaunu visiškai – tai įprastas, normalus mąstymas. Faustas – realiai kadaise egzistavęs žmogus. Hitleris – realiai egzistavęs žmogus. Leninas – realiai egzistavęs žmogus. Hirohitas – realiai egzistavęs žmogus. Ką aš griaunu? Tiesiog žiūriu į juos kaip į žmones. Žmonėms būdinga žvelgti vieniems į kitus kaip į žmones. Kadaise Napoleoną laikė pabaisų pabaisa. Dabar jis – nacionalinis herojus, o ir Rusijoje apie jį kalbama ramiai. Keletas šimtų tūkstančių žmonių buvo nužudyta, kai šitas personažas atėjo į Rusiją. Kodėl nusiraminome, kodėl užmiršome? Kažkodėl užmiršome, kažkodėl nusiraminome. Tas pats atsitiks su Hitleriu, su Stalinu – nusiramins ir užmirš. Jeigu mes neatsiminsime.

Parengė Jūratė Visockaitė