Tą naktį mačiau ją
DRAGO JANČAR
Drago Jančaras (g. 1948) – vienas garsiausių ir plačiausiai pasaulyje skaitomų šiuolaikinių slovėnų prozininkų. Yra išleidęs 9 romanus, naujausias jo kūrinys – romanas „Tą naktį mačiau ją“ („To noč sem jo videl“) – pasirodė 2010 metais ir pelnė prestižinį Slovėnijoje Kresniko apdovanojimą. Romanas paremtas istoriniu pasakojimu apie didikės Veronikos dingimą Antrojo pasaulinio karo metu ir nesėkmingas jos paieškas. Pasakojama iš penkių skirtingų perspektyvų, jausmingiausia ir skaudžiausia yra pirmoji – serbų karininko Stevano Radovanovičiaus neišsipildžiusios meilės istorija. Ir vis dėlto „Tą naktį mačiau ją“ nėra meilės romanas. Tai istorinis ir realistinis pasakojimas apie karą, partizanus ir tuometinę Slovėnijos kultūrą.
Ištrauką verčiau rugpjūtį Slovėnijoje vykusiam literatūros vertėjų seminarui. Dirbtuvėse dalyvavo ir romano autorius, savo patarimais ir paaiškinimais jis labai padėjo pasiekti kuo geresnį rezultatą.
Vertėja
Tą naktį mačiau ją kaip gyvą. Pašiūrėje ji žengė tarp lovų, kuriose miegodami tyliai alsavo mano draugai. Sustojusi prie mano lovos, kurį laiką žvelgė susimąsčiusi, kažkaip atsainiai, kaip tada, kai blaškydavosi naktimis, atsistodavo prie lango, prisėsdavo ant lovos ir vėl žengdavo lango link, negalėdama užmigti mūsų bute Maribore. Kas yra, Stevo, paklausė ji, ir tavęs miegas neima?
Jos balsas buvo žemas, tylus, beveik vyriškas, bet ir kažkoks paslaptingas, atsainus kaip ir žvilgsnis. Nustebau jį atpažinęs, toks būdingas jai, tas balsas, kuris metams bėgant išnyko kažkur tolumoje. Užmerkęs akis, jos atvaizdą galėjau pamatyti bet kada, jos akis, plaukus, lūpas, taip, ir kūną, kuris uždusęs tiek kartų atgulė šalia manęs, bet balso išgirsti negalėjau; kai žmogaus ilgai nematai, visų pirma pamiršti jo balsą, balso skambesį, spalvą ir jėgą. Labai ilgai jos nemačiau, kiek? – mažiausiai septynerius metus, pagalvojau. Ir mane nupurtė šaltis. Lauke blėso paskutinė gegužės naktis, baigėsi pavasaris, baisiųjų keturiasdešimt penktųjų pavasaris, ir nors nenumaldomai artėjo vasara, lauke buvo šilta, o pašiūrėje tvanku nuo alsuojančių ir prakaituojančių vyrų kūnų šilumos, pamąsčius apie tai, mane nukrėtė šaltis. Septyneri metai. Po ilgų metų septynių, kartą uždainavo mano Veronika, po ilgų metų septynių ir vėlei būsime kartu, dainavo ji tą slovėnų liaudies dainą, kurią ypač mėgo dainuoti, kai buvo prislėgta, ir žvelgė tuo atsainiu žvilgsniu, kuriuo žiūrėjo į mane ir dabar, Dangiškas Tėvas težino, kada prabėgs tie metai septyni. Norėjau jai pasakyti, jog džiaugiuosi dėl to, kad atėjo, nors ir po septynerių metų. Juodvarnis dar su manim, jei jį nori pamatyti, norėjau pasakyti, jis ten, už tvoros, kartu su kitais tarnybiniais arkliais, viskas jam gerai, nebūna visą dieną uždarytas tvarte, gali ganytis pievoje kartu su kitais arkliais, tik tavo rankų pasiilgsta… ir aš jų pasiilgstu, norėjau pasakyti, bet balsas užstrigo gerklėje, o vietoj žodžių, kuriuos norėjau ištarti, iš lūpų išėjo kažkoks gargaliuojantis prislopintas garsas. Maniau, kad gyveni dvare, Slovėnijos kalvų papėdėse, norėjau pasakyti, ar jodinėji po apylinkes? Ištiesiau ranką, kad paglostyčiau jai plaukus, bet ji atsitraukė sakydama, dabar jau eisiu, Stevo, juk žinai, kad negaliu likti.
Žinojau, kad ji negali likti, ir prieš septynerius metus negalėjo, kai visam laikui paliko mūsų butą Maribore; jei jau negalėjo likti ten, tai kaip galėtų čia, belaisvių stovykloje, tarp miegančių Karališkosios armijos karininkų, virš kurių budi ant sienos prie durų pakabinta jaunojo karaliaus nuotrauka – joje, apsivilkęs gvardijos leitenanto uniforma, jis laiko ranką ant kardo rankenos, nuotrauka karaliaus, kuris liko be karalystės, tarp savo ištikimųjų, kurie liko be tėvynės. Tada garsiai sužvengė arklys, galėčiau prisiekti, kad tai buvo Juodvarnis, gal aplankė ir jį, prieš išeidama visam laikui, tikriausiai jis sužvengė iš džiaugsmo, pajutęs jos artumą, kai lyg senais laikais ji delnu palietė jo šnerves ir sukuždėjo, Juodvarni, dabar mes josim.
Tai įvyko naktį, o dabar jau rytas, ir į plačią stovyklavietę renkasi kariai atiduoti pagarbos vėliavai, kurią vis dar iškeliame kiekvieną rytą, mes, kariuomenė be ginklų, prie įėjimo rikiuojasi anglų kariai ir nuobodžiai stebi rytinį šurmulį, nuginkluotus Karališkosios armijos karius, lendančius iš palapinių, karininkus, apsistojusius barakuose ir visada pasiruošusius per Slovėnijos kalnus smogti atgal į gilumą, į Bosnijos miškus, kuriuose, anot mums siunčiamų pranešimų, telkiasi prieš komunistų valdžią nusiteikę partizanai. O aš žiūriu į savo veidą veidrodyje ir žinau, kad nebėra nieko, nebėra Veronikos, nebėra karaliaus, nebėra Jugoslavijos, pasaulis sutrupėjo kaip ir tas suskilinėjęs veidrodis, iš kurio žvelgia mano apšepęs veidas. Neturiu jėgų išsimuiluoti ir nusiskusti, užsijuosti diržą, susitvarkyti ir nueiti į susirinkimo vietą, žiūriu į tą veidą, virš kurio šią naktį pasilenkė Veronika, ir klausiu savęs, ar galėjo ji mane atpažinti. Ar tai vis dar aš, Stevanas Radovanovičius, majoras, raitojo eskadrono pirmosios brigados komendantas, kadaise buvęs Dravos divizijos kapitonas, kurį Maribore paliko žmona ir iš kurio paslapčiomis tyčiojosi jo paties kariai? Dabar iš jo niekas nebesityčioja, išvis niekas iš nieko nebesityčioja, nes niekam nebesinori juoktis, dabar visi mes verti pasigailėjimo, sumušta kariuomenė, kurią iš tėvynės išvijo apie ginklus ir taktikas nenusimanantys laukiniai komunistai, ar tai vis dar mano veidas, tos akys, ta nosis, tie skruostai, perkirsti suskilusio, ant barako prausyklos sienos kabančio veidrodžio įtrūkių. Tie kapšeliai po akimis, likę po bemiegių naktų, atrodo lyg mėlynės, pražilusios sruogos smilkiniuose, suskirdusios lūpos ir juoda skylė pageltusių dantų eilėje. Ta skylė, kurios vietoje kadaise, dar prieš kelis mėnesius, buvo dantis, atsirado ties valstiečio namo kampu sprogus granatai, paleistai iš minosvaidžio kalvose virš Idrijos, kai akmens ar geležies skeveldra pataikė tiesiai į mano praviras lūpas. Akimirksniu apsipyliau krauju, bet kai atsigavęs iš šoko jį išspjoviau, ačiū Dievui, paaiškėjo, kad man trūksta tik vieno priekinio danties, lūpos buvo gerokai suskeldėjusios, iki šiol jos suskirdusios, praradau tik dantį, ten kažkur prie Italijos sienos, ties kuria traukėmės siekdami persirikiuoti, kad galėtume, kaip buvo pasakyta, smogti atgal, kaip buvo pasakyta, bet tada ties Palmanovu mes tiesiog pasidavėm. Pasidavėm, ką dar galėjom padaryti, nors buvo sakoma, kad anglai mūsų sąjungininkai ir kad su jų pagalba smogsime komunistams. Kelias dienas dar nešiojome ginklus, vėliau mus pasiekė įsakymas pasiduoti, kitaip tariant, leidomės, kad anglų kariai mus gėdingai nuginkluotų, o karininkams paliktų revolverius be užtaisų, bet ir tuos jie greitai surinko, šitaip atimdami paskutinį orumo simbolį, nesame jau kariuomenė, tai pabaiga, finis, Jugoslavijos karalystės ir pasaulio pabaiga.
Prieš septynerius metus, kai Veronika išvyko iš Mariboro, pirmą kartą pagalvojau, kad man tai reiškia pasaulio pabaigą. Dabar matau, kad tai tebuvo mažas asmeninis skausmelis, gyvenimas tęsėsi, ir kariuomenė, kuriai priklausiau kūnu ir siela, visada buvo ten, jos tvarka ir disciplina, garsioji artilerija ir kavalerija, pėstininkai, ištisos kartos didžiuojasi pergalėmis Kolubaroje ir Ceroje, buvome serbų pergalės paveldėtojai ir tęsėjai, tai buvo viena didžiausių pergalių Europos istorijoje, mumis, karininkais, buvo stebimasi ir žavimasi, todėl pasaulis ir vėl pasirodė vientisas, o gyvenimas, nepaisant Veronikos išėjimo, atgavo savo prasmę. Stovykla ir manevrai, tai yra pareigos vykdymas, nuslopina asmeninį liūdesį ir suteikia žmogui orumo, tėvynės gynimas įskelia ugnelę imtis svarbių misijų ir joks asmeninis praradimas to negali sumenkinti. Apie save galiu pasakyti, kad buvau pavyzdinis karininkas, akademijoje specialiuosius ir bendruosius egzaminus išlaikiau su pagyrimu, visuose manevruose, kurių kasmet tik daugėjo, mano padalinys žėrė nuopelnus.
Trisdešimt septintųjų pavasarį mano raitąjį eskadroną iš Nišo perkėlė į Liublianą. Kaip supratau, tai buvo taktinis Dravos divizijos padalijimas, nes dėl politinių įvykių Vokietijoje ši divizija tapo pagrindiniu šiaurinių ir vakarinių karalystės sienų saugumo garantu. Kaip ir visur, Liublianoje greitai įsikūriau. Kario gyvenimas yra ne miestai, kuriuose jis laikinai apsistoja, o stovykla, treniruotės, kariuomenė, kuri kartu su žirgais buvo ir yra mano gyvenimas. Turiu pasakyti, kad buvau geriausias savo vadovaujamo padalinio jojikas. Komendantas, kuris įsakinėja iš raštinės arba iš kokio nors punkto lauke, yra viena, o komendantas, kuris joja savo padalinio priešaky, – visai kas kita. Iš visų savo karių, o kartu ir iš savęs reikalavau nenutraukiamai treniruotis hipodrome, būti judriems ir lankstiems, rūpintis žirgais, švara ir šviežiu vandeniu, rankose laikomos šukos žirgams šukuoti man buvo tokios pat svarbios kaip apnuogintas kardas, kurį iškėlęs jodavau priešo link, arba kaip karabinas ant pečių, kuriuo reikia mokėti nusitaikyti ir jojant. Kavalerija yra garbingiausia kariuomenės dalis. Kavalerija pralenkia pėstininkus, sakė majoras Iličius, kai buvo geros nuotaikos. Kai buvo geros nuotaikos ir pasakė, kad kavalerija pralenkia pėstininkus, kaip ir visada, atsirado kažkas, kas pridūrė, kad ji ir gina… Buvome geros nuotaikos, buvome išdidūs kaip lenkų ulonai, drąsiausia lengvoji kavalerija, kurią tik pažįsta pasaulis. Be to, aš mylėjau žirgus, pirmą kartą jojau būdamas septynerių, mano tėvas buvo arklių makleris, rūpinausi ir kalbėjausi su žirgais jau nuo vaikystės, juk neatsitiktinai atsiradau kavalerijoje. Šiandien galvoju, kad su ja, su artilerija, neatsitiktinai atsidūriau ir Liublianoje.
Ten pirmą kartą pamačiau Veroniką.
Su ja mane supažindino jos vyras. O su šiuo mane suvedė mano komendantas, majoras Iličius. Puikiai prisimenu tą vasaros rytą: buvo karšta, atsiraitojęs marškinių rankoves aš stebėjau jodinėjimo treniruotes. Paskui leidau rekrūtams joti ratu, o vėliau paleidus vadeles pasukti tvarto link. O dabar, tariau, šlapias vietas ant arklių nugarų, ypač ten, po balnu, nuplaukite švariu vandeniu. Vėliau iššukuokite, aišku? Niekada to nepamiršdavau paliepti, nes žinojau, kad jie – tinginiai, visi rekrūtai yra tinginiai, žirgą jie įvestų į tvartą, o patys išsitiestų artimiausioje pievoje, šešėlyje ties tvarto siena, nors ir ant mėšlo, bet kur. Dar norėjau jiems paaiškinti, kodėl taip svarbu tinkamai pasirūpinti žirgu, bet atėjo pasiuntinys, atidavė pagarbą ir pranešė, kad majoras Iličius mane kviečia į štabą.
Rimtu balsu majoras manęs paklausė, ar esu pasiruošęs atlikti svarbią užduotį. Aš visada buvau pasiruošęs priimti bet kokį paliepimą. Jo draugo, vietinio kilmingo pono, žmonai, jaunai damai, buvo padovanotas jojamasis arklys iš Anglijos, ir ji norėtų išmokti jodinėti. Mačiau mane stebinčių ginklanešio ir raštininko šypsenėles. Kurį laiką būsi jodinėjimo mokytojas, pasakė majoras, užuot išsidirbinėjęs su kvailais rekrūtais. Neturėjau nieko prieš darbą su kvailais rekrūtais, kurie mano mokomi beveik visi tapo puikiais jojikais, be to, nenorėjau sutikti su mintimi, kad teks kažkokią išlepintą ir turtingą damą mokyti jodinėti, galų gale, juk visus bendruosius ir specialiuosius egzaminus akademijoje išlaikiau su pagyrimu dėl to, kad tarnaučiau karaliui ir tėvynei. Ir šitaip tarnaujama karaliui ir tėvynei, pasakė Iličius, lyg skaitytų mano mintis, be to, tai tik dviem mėnesiams, rudens pratybose ir vėl vadovausi eskadronui. Pasakiau, kad esu pasiruošęs mokyti tą damą, ką kita gali pasakyti karys. Vėliau Iličius kurį laiką žiūrėjo man į akis. Stevanai, sūnau, ištarė tėvišku balsu, lyg siųstų mane į mūšį, šį tą tau paguldysiu ant sąžinės.
Kario priesaika, pasakė. Tu žinai, kas yra kario priesaika.
Supratau, ką jis turi omeny. Kad su dama dera bendrauti pagarbiai. Žinau, atsakiau. Tada viskas gerai, sukikeno majoras Iličius. O ginklanešys, pastebėjęs, kad oficiali pokalbio dalis jau baigta ir kad majoras geros nuotaikos, pridūrė: saugokis, kad tau neįgeltų jos aligatorius. Dabar visi trys prapliupo kvatotis. Koks aligatorius? Pamatysi, pasakė Iličius, laisvai, gali jau eiti.
Vertė Kristina Tamulevičiūtė
