Pusiausvyros beieškant

IRENA POTAŠENKO

Pusiausvyra: gruzinų, tadžikų, kazachų, baltarusių, rusų apsakymai, novelė ir apysaka. Iš rusų k. vertė Jurgis Buitkus ir Ineza Juzefa Janonė. K.: Naujasis lankas, 2011. 166 p.

Nuostabus nuostabus kerpių spalvos viršelis! Ši 2011 m. išleista knygelė – žvilgsnis į praeitį. Didžiąją dalį tekstų (11 iš 15) išvertė prozininkas, publicistas Jurgis Buitkus (1937–2007). Itin sėkmingai debiutavęs sovietmečiu, vėliau ištisus dešimtmečius tylėjęs arba rašęs „į stalčių“… Tylaus egzistencializmo kūrėjas, pasak Renatos Šerelytės, į kurio tekstų skambesį reikia įsiklausyti… Kitus keturis išvertė Buitkaus žmona – poetė ir prozininkė Ineza Juzefa Janonė. Mirus vyrui, kūrėja rūpinasi, kad jo palikimas išvystų dienos šviesą. Taip gimė „Pusiausvyra“, kuriai pristatyti Janonė surengė ištisą ciklą savo kūrybos vakarų: š. m. sausio 18 d. Rašytojų klube; liepos 7 d. Nidoje, Thomo Manno memorialiniame muziejuje; gegužės 12 d. vakarą „Tolima artima Rytų šalių literatūra“ Vilniaus mokytojų namuose.

Knygos anotacijoje pasakojama, kad impulsą šiai knygelei atsirasti davęs susitikimas su Gruzijos ir Maskvos prozininkais, įvykęs 1978 m. balandį „Nemuno“ redakcijoje. Pasak sudarytojos, dar sovietmečiu „tamprūs (= glaudūs) kūrybiniai ryšiai Lietuvos kūrėjus siejo ir su tadžikų, kazachų, baltarusių, kitų tautų rašytojais. To pasėkoje (= Todėl) jų kūrybos vertimai (= vertimų) pasirodė lietuviškoje literatūrinėje spaudoje.“ „Literatūroje ir mene“ (2011.III.4) leidykla šią knygą pristatė taip: „Pusiausvyroje“ skelbiami įtaigūs, švaria kalba išversti tekstai skatina nenusigręžti nuo rytų pusėje esančių tautų literatūros, labiau ja domėtis ir vertinti.“ Anotacijos autoriai ragina ieškoti balanso tarp istorijos ir nūdienos, Rytų ir Vakarų.

Tarp sumanymo ir rezultato

Graži idėja. Tik realizuota ne itin stropiai: vertimų tekstai palyginti švarūs, o jų pristatymas netvarkingas, trūksta sistemos (apie vieną rašytoją – visa pastraipa, apie kitą – vos vienas sakinys, kai kurių autorių nenurodyti net gimimo metai, 90). Anotacijų tekstai nesuredaguoti, apstu žodyno ir gramatikos klaidų, pavyzdžiui, apie žymųjį rusų prozininką Valentiną Katajevą rašoma: „Jo stiliui būdingas groteskas bei lyrizmas vieningoje dermėje (= Jo stiliui būdingas groteskas ir lyrizmas arba Jo stiliui būdinga grotesko ir lyrizmo dermė)“… (153) Džiugina viena kita vertėjo išnaša, pavyzdžiui, pastabėlė apie gruzinų kalbą (32), papročius (33), bet tai ir viskas…

Pristatydama knygelę, sudarytoja teigia, kad „kūriniai neprarado savo reikšmės bei poveikio žmogaus kūno bei sielos sąrangai“. Galbūt.

Tarp meno ir jo profanavimo

Daugiausia dėmesio skiriama gruzinų prozai. Ją reprezentuoja net keturi autoriai: Guramas Dočanašvilis, Goderdzis Čochelis, Džemalis Davlianidzė, Nugzaras Šataidzė, o jų kūriniai užima daugiau kaip ketvirtadalį knygos. Kūrinių tematika įvairi: tai ir lyriniai pasakojimai, pavyzdžiui, Dočanašvilio apsakymas „Ten, anapus kalno“, kuriame susipina mažo kaimo berniuko svajonės apie Veneciją, tėvo antausiai, ankštumo pojūtis, visa apimantis kitokio gyvenimo ilgesys; ir ekspresionistinis būties chaosas (Čochelio „Bendruomenės varna“); ir meno paskirties, kūrybos ir jos imitavimo, meno ir meninės saviveiklos klausimai (Dočanašvilio „Meno veikėjas“). Vienas iš įdomiausių – Davlianidzės apsakymas „Pusiausvyra“. Apsakyme keliami būties ir buities, kūrybinio pašaukimo klausimai. Jame daug įdomių sovietinių inteligentų gyvenimo XX a. aštuntajame dešimtmetyje detalių: „…name, skirtame meno žmonėms, gyveno daug viršininkų…“ (vertė Jurgis Buitkus, toliau – JB, 37); laikraščio redaktorius Voldemaras, rašytojas, kuris turi ne tik erdvų butą, bet ir asmeninį vairuotoją, vežiojantį jį į darbą, kūrybinių impulsų semiasi gyvendamas itin audringą gyvenimą: „vakar jis išgėrė, jis buvo užmiestyje (kokiame nors restorane ar šiaip kokioj nors smuklėj), sudorojo ėriuką, skaitė eilėraščius, skelbė tostus už tėvynę, kaip reikiant pailsėjo, ir dabar jis nesveikuoja, į darbą eiti jėgų neturi“ (JB, 37). Visi vadovaujasi principu „ranka ranką plauna“: „Voldemaras, kai tiktai pasigerdavo, kiekvieną sykį dovanodavo man trijų kambarių (izoliuotų) butą, atiduodavo mano rinkinį spaustuvei rinkti (= rinkinį spaustuvei), aprūpindavo mane malkomis, apiformindavo (= įformindavo) sutartį dvidešimties lankų knygų vertimui, padėdavo prisiregistruoti nuosavame name. Žadėdavo darbą mano žmonai“ (JB, 38). Šalia kūrybos, medžioklės, merginų, vyno ir persikų egzistuoja nyki tikrovė: viela surištos tirtančios įstaigos automobilio durelės, nešildomi namai, kregždžių lizdai viršininko kabinete; dilema, ar atsidėti kūrybai, ar koreguoti „vienos įstaigos (ne šiaip sau, [o] solidžios)“ (41) direktoriaus romaną, kurį reikia ne tiek suredaguoti, kiek pačiam parašyti; ne itin švarūs, bet pajamingi sandoriai: aš tau skolinu 700 rublių, tu rašai mano knygos recenziją… Ir viską persmelkianti ligos, mirties nuojauta. Veikėjus persekioja vėžys, hemorojus, stenokardija, astma, kosulys… vargina būtinybė derinti visus klausimus su „rajono komitetu“, vertimai iš rusų kalbos: „Originale buvo „Makovo kaimo naujovė“, mes išvertėme taip: „Makovo kaimo naujienos“. Geriausia būtų buvę „Atjaunėjęs Makovas“ (JB, 36). Tai graudaus humoro persmelktas apsakymas apie nuolatinį balansavimą tarp sąžinės ir kompromiso; tarp kūrybos ir imitavimo, tarp pareigų sau ir pareigų šeimai; tarp sveikatos palaikymo mankšta ir nuolatinės pagundos susirgti –  pabėgti į ligą arba… užsižiūrėti į tekančią saulę ant geležinkelio bėgių. Pasakojimo veiksmas vyksta kovo 1-ąją, kurią Gruzijoje švenčiama Melagių diena, jį lydi artėjančio pavasario nuojauta, naujų erdvių ilgesys ir aplink tvyranti būties inercija, permainų baimė: „Pavasaris – tai dievo (= Dievo) kerštas…“ (JB, 45)

Tai bene įdomiausias iš rinkinyje publikuotų kūrinių. Tadžiko Oblokulo Sorbono apsakymas „Dėdė Azizas“ tik iliustruoja teiginį: „Širdis [...] galingesnė už koraną (= Koraną)“ (JB, 71). Kazacho Saino Muratbekovo kūrinys „Perėjoje“ – plakatas. Jame pasakojama, kaip paleistas iš kalėjimo, į kurį pateko pavogęs žmonai barchato (kursyvas – leidėjų; = aksomo) skiautę, pardavėjas Turašas nedrįsta grįžti į savo kaimą ir praleidžia naktį kalnuose. Tekančios saulės spinduliai ir gamtos grožis, kalnuose sutiktų jaunų žmonių meilė pažadina jį naujam gyvenimui: „Jam prieš akis gyvenimas, jis turi ištikimą žmoną ir tebeturi širdį bei rankas, kuriom susigrąžins sau (= susigrąžins) pagarbą. Tik reikia eiti prie žmonių garbingai, saulės šviesoj, patamsiuose nesislapstant“ (JB, 83). Finalas patosu ir estetika labai primena „Mosfilmo“ užsklandą, t. y. Veros Muchinos skulptūrą „Darbininkas ir kolūkietė“: „Aukštai, pačioj plokštikalnės briaunoj, stovėjo dviese – vyras ir moteris – ir mosikavo jam. Nutvieksti saulės spindulių, iš čia atrodė, lyg būtų iš bronzos nulieti“ (JB, 83).

Baltarusio Olego Novožilovo apsakymas „Keturi prarasti vakarai“ patraukia psichologizmu, ryškiomis detalėmis, perteikiančiomis epochos koloritą. Jame pasakojama apie laikus, kai jaunuolio išvaizdą galėjai apibūdinti tardamas: „Zaborskiui netinka tranzistorius, vaikinas per smulkus. Tranzistorius užgožia“ (JB, 93), o vaikinai ir merginos mūvėdavo plevėsuojančiomis, į apačią platėjančiomis kelnėmis…

Garsaus rusų prozininko Danijilo (= Daniilo) Granino apysaka „Antrasis variantas“ pasakoja apie būsimojo technikos mokslų kandidato fiziko Aleksandro Savickio kančias, kai šiam tenka spręsti sudėtingą moralinę dilemą: suradęs fronte žuvusio kolegos disertacijos juodraštį, jaunasis mokslininkas įsitikina, kad šiam pavyko atrasti kur kas geresnį sprendimą. Savąją disertaciją Aleksandras jau įteikė oponentams. Belieka rinktis: nuslėpti žuvusiojo atradimą ir apsiginti darbą ar pripažinti, kad šis nedavė geidžiamų rezultatų ir atsisakyti gynimo… Tačiau jaunasis mokslininkas renkasi kitą kelią: į disertacijos gynimą susirinkusiai publikai išklausius pagiriamųjų oponentų kalbų, jis rėžia demaskuojamojo pobūdžio monologą, kuris baigiasi žodžiais: „Tokiu būdu laikau (= Todėl manau), kad mano disertacija neturi reikšmingesnės vertės (= didesnės vertės), vadinasi, negaliu pretenduoti į technikos mokslų kandidato laipsnį. Įvyko absurdiškas atsitiktinumas, dėl kurio nieko neapkaltinsi, tačiau galbūt atsitiktinumo dėka (= per jį) savo rankose mes įsigijome išties vertingą mokslinį darbą – šaliai reikalingą atradimą (= į mūsų rankas pateko išties vertingas mokslinis darbas – šaliai reikalingas atradimas)“ (JB, 149). Šiame kūrinyje įdomiausi mokslinio vadovo pamąstymai: „Gal kur nors, kaip prakeiktuose Vakaruose (= pavyzdžiui, prakeiktuose Vakaruose), toks Savickis be jokio sąžinės graužimo pasinaudotų (= būtų pasinaudojęs) laimingu atsitiktinumu. Tiesiog radinys. Pasisekė. O jis, žiūrėk, kankinasi, problema, matai… Kone katastrofa… Še koks skirtumas“, – pamanė jis, ir širdyje palengvėjo“ (JB, 143). Autorius pateikia juos be šlakelio ironijos. Štai kaip viskas tais laikais buvo paprasta.

Tarp gaivios kalbos erčios ir kerčios, kur trenkia naftalinu

Kalbant apie anotacijoje žadamą švarią kalbą, derėtų pasakyti, kad ji išties neprasta. Juk vertė plunksnos meistrai – Juozas Aputis apie originaliąją Buitkaus kūrybą yra rašęs: „taupus pasakojimas, švari kalba, ne viename knygos epizode pasijunti tarsi išėjęs į gaivią kalbos erčią“. Gražaus vertimo pavyzdžių – vaizdingų veiksmažodžių, priežodžių, epitetų ir palyginimų – su žiburiu ieškoti nereikia: „vypsojo kaip geležėlę radęs“ (vertė Ineza Juzefa Janonė, toliau – IJ, 9); „Butulai nė po kam, jis iš senumo jau kadaise (= jau kadai) numirė“ (JB, 32); „Vyrui nepigu pro vežimo girgždesį įsiklausyti į savosios moteriškės žodžius“ (IJ, 54); „Apniukęs dangus priminė pergedusį iš pykčio žmogų“ (IJ, 55); „Tiktai iš to savo amato nė pats dantų neišpliko, nė šeimos neišmaitino“ (IJ, 64); „Kažkas išbrazdino iš vidaus žemus suoliukus“ (IJ, 65); „Tada pro milicijos mašinos langus jis matė melsvą ledą aryke, gilų sniegą šalikelėse ir snaigių urdulius užpakaly“ (JB, 73); „Nuplėšiu sąnarą ir vis tiek nujodysiu valtį…“ (JB, 104)

Visgi tenka su apmaudu pripažinti, kad „Pusiausvyra“ – tai dar viena neredaguota, nebaigta tvarkyti knyga… Gal kai kurie dalykėliai atitinka aštuntojo dešimtmečio gramatikos normas? Jei jos pasikeitė, vis tiek reikėtų taisyti. Itin gausu vietininko vartojimo klaidų: „Kapito akis atmerkė geriausioj nuotaikoj (= kuo puikiausiai nusiteikęs)“ (IJ, 9); „jis padės salėje sėdintiems žmonėms išsiblaškyti, atsikvėpti dvasioje (= pailsinti dvasią)“ (JB, 17); „Moteris jau visai nebe šventiniame nuotakos drabužy (= nusivilko šventinį nuotakos drabužį)“ (JB, 68); „Velionio Nikolajevo rankraštis nutrūko pusėj žodžio (= per pusę žodžio, žodžio vidury)“ (JB, 140)… Dėsningai šlubuoja dvejybiniai linksniai: „…jį dar reikėjo užbaigti iki galo, padaryti patikimesniu (= patikimesnį)“ (JB, 140). Netaisyklingai vartojami sangrąžiniai veiksmažodžiai: „išsitepa sau (= išsitepa) batus“ (JB, 153); „…nupirkite (= nusipirkite) padorų kostiumą, bičiuli…“ (JB, 40). Šlubuoja valdymas: „Alė tuomet turėjo draugą, iš visko sprendžiant, iki ausų įsimylėjusį į ją (= ją įsimylėjusį)“ (JB, 114).

Apstu ir žodyno klaidų – tarp jų ir įrašytų į Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą: „šviesiai ružavas (= rožinis, rausvas) nykštys“ (IJ, 55); „čiuplutė (=smulkutė, gležnutė) senelikė Pela“ (IJ, 62); „kaip susiklostys tolimesnis (= tolesnis) jo likimas“ (JB, 74); „pats sau išmetinėdamas (= priekaištaudamas)“ (JB, 133); „pastoviai jautė badą (= nuolat kentė alkį), ir apsinuodijo jo nervų sistema, to pasėkoj (= dėl to) įsiusdavo“ (JB, 44).

Tarp Vasisualijaus Lochankino ir repo, arba Nežymiai kojas po stalu ištiesęs, norėjau nusitraukti ankštą batą

Didžiausia mįslė – itin savotiškas intonacinis piešinys. Pamenate Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo personažą Vasisualijų Lochankiną iš „Aukso veršio“, kalbėjusį penkiapėdžiais jambais? Įdomu, kad ši keista intonacija prasiveržia ir Buitkaus, ir Janonės verstuose tekstuose. Negana to, jei tikėtume vertėjais, Vasisualijaus Lochankino kalbėsena turėjo būti būdinga visiems iki vieno jų verstiems autoriams – nuo Davlianidzės: „Tas žviegesys nykus, baisingas ir šleikštus, nes stabdžiai nusidėvi, kaip ir žmonės, jie serga stenokardija, kraujospūdžiu, astma, dantų gėla ir hemorojum…“ (JB, 44) – kur ją dar būtų galima pateisinti tuo, kad pasakotojas – poetas, tarp kasdienių rūpesčių mąstantis apie vakar parašyto eilėraščio pabaigą, kuriai lyg kažko ir trūksta, – iki Valentino Katajevo: „nežymiai kojas po stalu ištiesęs norėjau nusitraukti ankštą batą“ (JB, 160) ir toliau – apie autą (!) – „jis virto skuduru, kraujais, purvu apskretusiu, su atspaudais juodais kulnies ir pirštų“ (JB, 161).

Kaip tai paaiškinti? Panašių, gal tik ne tokių drastiškų pavyzdžių galėtume rasti kiekviename puslapyje: „Pašonėje dygliuoto krūmo jisai gulėjo ir ilgesingai į tolumas jis žvelgė, galėjai pamanyti, kad paukštis užmiršo kraują, kuriuo aptekęs pamuštas jo sparnas“ (IJ, 15); „Prikanda lūpas ir akis primerkia, o aptakus jos kūnas, rodos, pučiasi labiau, lyg dumplių išpūstas iš pasitenkinimo savimi“ (JB, 19); „Bet abejonės kirminas ramybę vėlei atima“ (JB, 20); „Rievelės nė menkiausios tikriausiai nesurastum, o smegenys – kaip stiklas – lygios“ (JB, 42); „Įžengęs į namus aš tarsiu Cijai: romaną pajamingą sumedžiojau!“ (JB, 43); „Anksti jas surinkai, Georgijau, – senukas stebisi ir susikūprinęs arčiau vežimo glaudžias“ (IJ, 54) ir t. t. Paaiškinimas ganėtinai paprastas: sovietai diegė patetiką. Tokia intonacija buvo būdinga daugeliui to meto chrestomatinių kūrinių – nuo Maksimo Gorkio „Senės Izergil“ iki lyrinių intarpų Aleksandro Fadejevo romane „Jaunoji gvardija“, kuriuos atmintinai mokėmės vaikystėje… Tais laikais visi rašydami rašinėlius šiek tiek parypuodavom… Prisimenu, kaip mūsų lietuvių kalbos mokytoja Filomena Vaicekauskienė, Panevėžio mergaičių gimnazijos auklėtinė, taisydavo stilių… Kalbant apie Buitkaus ir Janonės vertimą, anokia čia nuodėmė: tada – rypavimas, dabar – repavimas… Tik perteikia epochos dvasią…

Problemiškas ir jaustukų vertimas. Ar geriau keisti juos lietuviškais, ar palikti kaip egzotizmą: „Vach vach vach“, „Uf uf uf“?

Netinka ir veiksmažodis „nudrengti“ šiame patetiškame sakinyje: „Pasaulis atsiskleidė prieš jį visa savo didybe. Aplinkui viskas buvo švaru ir nudrengta rasos…“ (JB, 83) DLKŽ teikia dvi šio veiksmažodžio reikšmes: „nešiojant nuplėšti, nunešioti“ ir „šlapdraba apsnigti“.

Nevykęs rusų frazeologizmo наш брат ir kai kurių kitų vertimas: „Žinau, kalta netikusi mūsų brolių (= mūsiškių) maniera prie jaunesniųjų kabinėtis“ (JB, 142); „Beliko jam tik neišmanėlė žmona ir daugiau nieko visame baltame pasaulyje (= visam margam pasaulyje)“ (JB, 74).

Yra tautologijų: „visus sunkumus nors valandėlei suversti ant kito svetimų pečių (= svetimų pečių)“ (JB, 142), šiaip keistumų: „…du kiemsargiai, – vyras ir moteris (su savo žmona) – šįvakar šlavė atsidėję“ (JB, 43).

Tarp noro pažinti ir ksenofobijos

Šiuo požiūriu „Pusiausvyra“ – ne tiek žvilgsnis, kiek žingsnis į praeitį… Ach, jei ne tas viršelio pelėsis… Jei tekstai būtų suredaguoti, anotacijos apgalvotos, autoriai tinkamai pristatyti… Juk iš tiesų apmaudu, kad nieko tikra nežinome apie gruzinų, tadžikų, kazachų, baltarusių ir daugelio kitų labiau į rytus nuo mūsų nutolusių šalių literatūrą…

Beje, pernai man lyg ir buvo nušvitusi viltis užpildyti šią spragą: gavau kvietimą dalyvauti Armėnijos sostinėje Jerevane vykstančiame renginyje, kuris, kaip spėju, buvo bent iš dalies panašus į pirmiau minėtą rašytojų susitikimą „Nemuno“ redakcijoje…  Deja… Po teisybei, recenzuoti „Pusiausvyrą“ ėmiausi kaip tik dėl tos neįprasmintos patirties. Na dar galbūt iš servilizmo ir įpročio atidirbti…

Tarp idilės ir musės

9 mėnesiai. Tiek reikėjo, kad atgaučiau pusiausvyrą.

O buvau bepanyranti idilėn… Prahos oro uoste laukdama skrydžio į Jerevaną pro milžiniškus laukiamosios salės langus stebėjau kylančius lėktuvus… Ant stiklo – rausvai alyvinio saulėlydžio ryškalas. Jame – kūdikio delniukų pėdsakai.

Viską sujaukė keistos vibracijos: ant grindų aukštielninka vilkeliu kaip prisukta – didžiulė juoda dvesianti musė…

Tarp emblemos ir funkcijų

Kvietimą dalyvauti IV Jerevano vertėjų ir leidėjų forume gavau Maskvoje, kur vyko Tarptautinis vertėjų kongresas… Priėjo kresna juodaplaukė Armėnijos atstovė – daugiau kaip 15 metų Maskvoje gyvenanti ir dirbanti Karinė Chalatova, paprašė surasti salėje Latvijos ir Estijos delegatus, su kuriais man kažkaip itin lengvai ir natūraliai pavyko susipažinti, ir pakvietė mus į renginį. Tema – „Verstinės literatūros finansavimas ir populiarinimas“. Apie forumą žinojau tik tiek, kiek buvo parašyta programėlėje: kad jį remia Tarpvalstybinis humanitarinio Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) valstybių narių bendradarbiavimo fondas ir Maskvos UNESCO biuras, renginio globėja – Armėnijos Respublikos kultūros ministerija, o projektą vykdo visuomeninė organizacija „NVS ir Baltijos šalių vertėjai“ ir Armėnijos visuomeninė kultūrinio bendradarbiavimo su užsienio šalimis organizacija… Vertėjų ir leidėjų forumo sceną puošė Tarpvalstybinio humanitarinio NVS valstybių narių bendradarbiavimo fondo ir UNESCO emblemos. Pirmoji kaip du vandens lašai panaši į antrąją. Gerai neįsižiūrėjęs, neatskirsi. Organizacijų tiek daug, jų pavadinimai tokie painūs… O dar tos raidinės santrumpos, – pabandyk išsiaiškinti, kas už jų, kad gudrus…

Tarp Europos ir Azijos

Skrisdama į Jerevaną, susigriebiau, kad apie Armėniją, deja, nieko nežinau: prisiminiau Karabacho konfliktą, žemės drebėjimą Stepanakerte… O juk esu tos kartos žmogus: mums broliai visos tautos…

Armėnija – šalis, priklausanti ir Europai, ir Azijai… O gal šalis tarp Europos ir Azijos… Biblinis Nojus, čia, prie Ararato, išvydęs žemę, davė pavadinimą Armėnijos sostinei, surikęs kažką panašaus į „Erivan!“ Suprantama, tai liaudies etimologija…

Armėnai, priėmę krikščionybę jau 301 m., – pirmoji krikščioniška pasaulio tauta. Nuo 405 m. jie rašo originaliais rašmenimis – vartoja vienuolio Mesropo Maštoco sukurtą abėcėlę, kurią, jų žodžiais tariant, dar ir gruzinai nusikopijavo. Armėnijos senųjų raštų muziejaus Matenadarano rankraštyne saugomi raštijos paminklai stulbina gausa ir grožiu. Net ir į svečias šalis nutrenkti ar nusitrenkę armėnai nepaliaudavo triūsti kultūros labui: savo rašmenimis užrašė ir taip išsaugojo daugybę įvairių tautų raštijos paminklų. Kai kurie antikinės literatūros veikalai išliko tik todėl, kad laiku buvo išversti į armėnų kalbą arba tiesiog užrašyti armėnų rašmenimis.

2012 m. Jerevanas turėtų tapti Pasaulio knygų sostine. Beje, tapti knygų sostine 2012 m. pretendavo ir Naujosios Zelandijos, Kinijos bei Lietuvos miestai (Vilnius ir Klaipėda). UNESCO komisija pasirinko Armėnijos sostinę. Ši garbė miestui suteikta todėl, kad 2012 m. bus minimas pirmosios spausdintos armėniškos knygos 500 metų jubiliejus: 1512 m. armėnų spaustuvininkas Akopas Megapartas Venecijoje išleido pirmąją armėnišką knygą…

Vieta, kur dabar yra Armėnijos sostinė, – viena seniausių žmonių nuolat gyvenamų teritorijų. Jerevano įkūrimo data – 782 m. prieš Kristų, tačiau senųjų paminklų beveik nėra. Tai susiję su geopolitine padėtimi, pasikartojančiais žemės drebėjimais ir… armėnų nacionaliniu charakteriu… Franzo Kafkos vertėja, armėnų poetė Herminė Navasardian, dabar gyvenanti Vokietijoje, mums besilankant Garni atstatytoje antikinėje Saulės dievo šventykloje, pasiguodė: „Ir kodėl tie armėnai viską griauna… Mano senelis buvo šventikas, o tėvų namuose Biblijos nė su žiburiu nebūtum suradęs… Vos tik papučia nauji vėjai – tuojau viską sulygina su žeme…“

Jerevano centre, kur dar prieš pusšimtį metų galėjai išvysti kuprių vilkstines, griaunami sovietiniai gyvenamųjų namų kvartalai ir statomi modernūs pastatai iš tufo – vietos akmens. Masyvi naujoji architektūra atrodo kiek pretenzingai, bet rusva tufo spalva maloni akiai, suteikia lengvumo. Visas Jerevano centras dabar – statybų aikštelė. Pirmuosiuose aukštuose jau veikia prabangios parduotuvės ir kavinės, restoranai, o aukščiau dar triūsia statybininkai. Miesto centrą prie Nacionalinio operos ir baleto teatro su tvenkiniu, vadinamu „Gulbių ežeru“, puošia skulptūros: kupini ekspresijos paminklai pasaulinio garso armėnų kompozitoriams Aramui Chačaturianui ir Arno Babadžanianui. Giedrą dieną iš Jerevano matyti Ararato viršūnė… Na, o vakarais žmonės susirenka Respublikos aikštėje pasigėrėti šokančiais fontanais…

Tarp pretenzijų ir galimybių

Aleksandras Nabokovas, „Knižnoje obozrenije“ redaktorius, skaito Rusijos Federacijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo sveikinimą forumo dalyviams. Oratoriai, kaip susitarę, džiūgauja, kad į forumą susirinko visų broliškų respublikų atstovai… Dažnas pradeda citata apie supratimą: „Išversti – vadinasi, suprasti. Suprasti – vadinasi, nesukelti įtūžio“; „Neįmanoma smogti žmogui, kurį pažįsti“ ir t. t. Bet kuris psichologas, klausydamas tų kalbų, diagnozuotų įsisenėjusią saugumo stoką… O man kažkodėl atrodo, kad atmosfera prisisunkusi gėdos ir kaltės…

Asmik Pogosian, Armėnijos kultūros ministrė, sveikindama forumo dalyvius, savo kalboje pabrėžia: mes visi kūrėme bendrą kultūrą, galime ir toliau palaikyti bendrą kultūrinę erdvę. Kultūros ministerijos atstovas skaito Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano sveikinimą: reikia atkurti ryšius su artimuoju užsieniu, patyrusiu tas pačias tapatybės traumas, pažvelgti į savo problemas kaimynų akimis, ieškoti naujo, bet neprarasti seno…

Tarp darbo ir imitavimo

Tradicinės knygų parodos (pasak organizatorių, joje savo produkciją pristatė beveik keturiasdešimt leidyklų ir periodinių leidinių) eksponatai dalyvių buvo atskraidinti lagaminuose kartu su baltinių pakaita. Pasibaigus forumui, jie turėjo papildyti pernai įsteigtos NVS ir Baltijos šalių bibliotekos fondus. Pirmas įspūdis atvykus į atidarymą: tai kurgi ta paroda? Apie delegatus galima pasakyti panašiai: nors buvo skelbiama, kad forume dalyvavo apie 120 ar net 150 delegatų iš 21 šalies, cituoju: „iš 9 Sandraugos šalių: Armėnijos, Baltarusijos, Kazachstano, Kirgizijos, Moldovos, Rusijos, Tadžikistano, Uzbekistano, Ukrainos, taip pat iš Latvijos, Lietuvos, Estijos, Gruzijos. Šiais metais forume taip pat dalyvavo vertėjai iš 8 Europos šalių: Bulgarijos, Bosnijos, Ispanijos. Italijos, Lenkijos, Rumunijos, Serbijos, Prancūzijos“, – salė būdavo pustuštė, matydavau vos 40–50…

Užtat aplinkui – daugybė kamerų. Fotografų blykstės iš kairės ir dešinės. Blizgiais treningučiais pasipuošę vaikučiai, po du už rankyčių mokytojų atlydėti apžiūrėti parodos. Kavos pertraukėlės, apsaugininkai rimčiausiais veidais, žurnalistai, interviu… Kažkas visgi pavogė iš stendo vieną knygą (mat buvo eksponuojama gražiame dėkle, prisipažįsta leidėjas), – ši žinia kažkodėl nudžiugina… Renginio specifiką sudaro tai, kad visur: muziejuose, autobuse, gatvėje, restoranuose – nuolat skaitoma poezija. Tos nesibaigiančios deklamacijos kažkodėl erzina ir trikdo. Nejučia prisimenu poeto Donato Petrošiaus pamąstymus, kad poezija – intymi ezoterinė veikla. Beje, poetas teigė besidžiaugiąs, kad poezija mūsuose nėra itin populiari, pasak jo, kuo mažiau visuomenei rūpi poezija, tuo visuomenė vakarietiškesnė… Nežinau, bet aiškiai jaučiu, kur krypsta mano vidinio kompaso magnetinė rodyklė…

Tarp naudos ir idėjos

Jerevano forume daugiausia buvo kalbama apie knygų bei periodikos rusų kalba leidybą buvusioje SSRS erdvėje ir jos perspektyvas. Taip siekiama palaikyti rusakalbę literatūrą buvusios SSRS teritorijoje. Puoselėjama kalbos erdvės idėja.

Leidyklų atstovai pristatė savo produkciją. Žurnalas „Raduga“ – seniausias iš „storų“ Ukrainos žurnalų, leidžiamas nuo 1927 m. Praeityje – Ukrainos rašytojų sąjungos leidinys. Supažindina rusų kalba skaitančius žmones su ukrainiečių literatūra. Žurnalas turi savo leidyklą ir išleidžia apie 10 knygų per metus. Pastaruoju metu populiariausi leidiniai: Sto russkich poetov o Kijeve („Šimtas rusų poetų apie Kijevą“) ir Sto poetov o liubvi („Šimtas poetų apie meilę“). Pirmasis, išleistas 1000 egzempliorių tiražu, parduotas per mėnesį. Antrasis sulaukė panašios sėkmės: visą tiražą pavykę parduoti per 2 dienas: Šv. Valentino dieną ir Kovo 8-ąją! Vieno 200 puslapių knygos egzemplioriaus leidybos sąnaudos (jei tiražas 3000 egzempliorių!) Ukrainoje – vos 7–8 grivinos, t. y. vienas doleris. Ir dar kietu lakuotu viršeliu!

Armėnų leidykla „Gitang“ leidžia XXI a. prozą. Atrankos kriterijus – kaip rašytojas verčiamas į kitas kalbas. Armėnų leidėjai skundžiasi, kad, žlugus SSRS, verstinė literatūra, išskyrus Paulo Coelho kūrybą, beveik neperkama. Armėnų skaitytojus domina žodynai, politika, teisė. Spaudos duomenimis, tik 6 proc. šios šalies gyventojų naudojasi internetu…

„Pas mus niekas nebeskaito rusiškai. Armėnai tik apsimeta, kad kalba rusiškai, nes jiems tai naudinga…“ – košia pro dantis arogantiškas armėnų leidėjas ir vertėjas iš anglų bei prancūzų kalbų. Taip, bet jiems tai naudinga! Filologijos mokslų daktaras Ovanesas Zakarianas teigia, kad Armėnija, priešingai nei Baltijos šalys ir „net mūsų kaimynė Gruzija“, labai savotiškai vertina gimtąją kalbą. „Vadinasi, ir tų šalių nepriklausomybės siekis taip pat buvo aiškesnis ir stipresnis“, – daro išvadą šis veikėjas. Sovietmečiu Armėnijoje, kurioje, palyginti su kitomis respublikomis, buvo bene mažiausias rusų skaičius, armėnų elito ir inteligentų vaikai – kai kuriais duomenimis, net 25 proc. armėnų vaikų – lankė rusiškas mokyklas!

Leidėjas iš Baltarusijos – buvęs kariškis – skundžiasi, kad Baltarusijos rinkoje „stipri Rusijos knygų mafija“. Tik 4–6 proc. rusiškų knygų, cirkuliuojančių Baltarusijos rinkoje, išleista Baltarusijoje, o Baltarusijos leidėjai daugiausia vilčių sieja su Lenkijos ir Lietuvos knygų rinka. Tęsiama kūrybinio bendradarbiavimo tradicija: 2010 m. išleistas Baltarusijos rašytojų sąjungos leidinio „Nioman“ 9-asis numeris skirtas estų poetų kūrybai.

Dvi žavios Estijos atstovės – poetė Marina Tervonen ir PEN klubo pirmininkė Kätlin Kaldmaa – pristato du rusų kalba leidžiamus žurnalus: 1994 m. įkurtą „Vyšgorod“ ir „Talin“, leidžiamą nuo 1978 m. Estijoje veikiantis Kultūros kapitalo fondas, į kurį suplaukia lėšos, gautos iš alkoholio, cigarečių prekybos ir azartinių žaidimų, 4 kartus per metus priima menininkų paraiškas …

Autoritarinio Tadžikistano kultūros ministerijos atstovas ir Rašytojų sąjungos narys Abdugaforas Abdužabarovas, spindėdamas auksiniais dantimis, praneša, kad Tadžikistane vyko Kazachstano, Azerbaidžano, Indijos, Kinijos, Rusijos kultūros dienos. Tautų draugystė – literatūrų draugystė ir atvirkščiai. Vienas laimėjimų – Tadžikistane išleisti Jeronimo Lauciaus kūriniai. Be to, šalyje tęsiama sena gera socializmo tradicija – spartuolišku darbu paminėti kokią nors svarbią datą, taigi „vakar dienos šviesą išvydo šiuolaikinių armėnų rašytojų rinktinė – leidinys, skirtas forumo garbei“. Ir, žinoma, „išleista nauja knyga apie Tadžikistano prezidentą“, išleistos ir paties prezidento knygos.

„France-Presse“ korespondentas Dmitry De Koshko, visuomeninės asociacijos „Francija–Ural“ Prancūzijoje steigėjas, kalba apie tai, kad tirti ir formuoti rinką – vertėjų uždavinys: „Knyga turi tapti įvykiu.“ Prancūzijoje dirbama dviem kryptimis: palaikomas Slavų kalbų institutas ir kalbos erdvės idėja. Atnaujinta literatūrinių salonų tradicija, leidžiamas almanachas. Šio darbo rezultatai įspūdingi: per metus Prancūzijoje, palyginti su Jungtine Karalyste, išleidžiama du kartus daugiau vertimų iš rusų kalbos…

Tarp draugystės ir ekspansijos

Vertėjas iš arabų kalbos Olegas Bavykinas kalba apie disbalansą bendradarbiaujant su Azijos šalimis: NVS mažai verčiama iš arabų ir kinų kalbų. Per metus – vos 5–6 knygos iš kinų kalbos. O štai rusų rašytojai – Liudmila Ulickaja, Valentinas Rasputinas ir kt. – kinų apdovanoti prestižinėmis premijomis. Vietname net ketvirtadalį verstinės literatūros sudaro rusų literatūra, o į ten rengiamas konferencijas rusai nevažiuoja. Vienintelė (2004 m.!) išversta iš vietnamiečių kalbos knyga iki šiol neišleista, dulka stalčiuje.

Žurnalo „Vsesvit“ redaktorius kalba apie rusų kalbos ir literatūros ekspansiją Ukrainoje. Prie jau 85 metus leidžiamo žurnalo įsteigtas Vertimo į ukrainiečių kalbą apsaugos ir sklaidos fondas. Ukrainos kultūrinio pasipriešinimo žurnalo credo: visuomenė gali vystytis tik vartodama savo kalbą. Kalba vystosi, kai ja rašomos knygos. Knygų leidybą Ukrainoje remia George’o Soroso fondas.

Grįždami iš Garni kalnuose tampame nedidelės ir nekruvinos avarijos liudininkais: vairuotojas partrenkė kaimyno karvę. Liudininkų nuomone, susidūrimo buvo galima išvengti.

Pakelėse statiškos, tarsi butaforinės moterys, prekiaujančios vietiniais saldėsiais: ant siūlų suvertais graikiniais riešutais, apipiltais rusvu cukraus ir krakmolo glajumi, saulės formos pyragais, džiovintais įvairių uogų džemo lakštais… Aplink visą produkciją gausiai dūzgia vabzdžiai.

Skrendu namo… Nuostabus žvaigždėtas dangus, iena žemyn apvirtę Didieji Grįžulo Ratai…

Baltarusijos leidėjas – buvęs kariškis – Prahos oro uoste šaukia pasus tikrinančiai pareigūnei: „Kalbėkite su manimi rusiškai!“

Tenka pripažinti, kad pusiausvyros paieškos – ganėtinai skausmingas dalykas….

Beje, Karinė Chalatova jau atsiuntė Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai kvietimą į V forumą, kuris vyks š. m. spalio 26–28 d. Jerevane. Renginio tema – „Pasitinkant naujus iššūkius“. Programoje numatytos diskusijos apie elektronines knygas, literatūros agentų vaidmenį knygų leidyboje, buvusių SSRS tautų šiuolaikinės literatūros vertimus į rusų kalbą ir kt. Žurnalo „Literaturnaja Armenija“ redakcija pristatys neseniai įdiegtą dešimties poetų Pažodinių vertimų banką. Norintiems dalyvauti reikėtų kreiptis į LLVS ir skubiai išsiųsti paraišką…

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą „Publikacijų apie vertimo teoriją ir praktiką skatinimas“ remia LR kultūros rėmimo fondas