Nuleistas ant žemės
RŪTA JAKUTYTĖ
Atrodo, pastarosios parodos greitai pavers žodį „socialinis“ keiksmažodžiu – socialinę tikrovę ir jos problematiką atspindintis menas tarsi savaime turi pasiteisinimą, patvirtinant dabar populiarų įsitikinimą, kad svarbiausia yra idėja, ne tik apsileidžiant formos srityje, bet kartais ir visai atsisakant jos išskirtinumo ir pristatant tai kaip meną. Juk kam gi rūpi eksponato meninė vertė ir profesionalus atlikimas, kai jis slepiasi po kokios nors kilnios idėjos sparnu? Lyg meno savybė dokumentuoti (o fotografijos – perteikti tikslų vaizdą) staiga išstumtų tradicinius vertinimo kriterijus, tokius kaip estetika, jausmas, individualumas. Žinoma, priešprieša tarp „menas menui“ ir „menas visuomenei“ visada buvo, tačiau ji visada buvo reikalinga – pirmajam išnykus, paprastas aktualijų reflektavimas neleistų išreikšti savito, mistiško ir individualizuoto autoriaus pasaulio ir taptų lėkštas. Galbūt kas pasakys, kad taip „spardytis“ jau ir atsibodo, bet lygiai taip pat galima pasakyti, jog kūryboje socialine tematika pamažu nelieka paties menininko. O ar liko meno?
Kauno fotografijos galerijoje veikusi prancūzų fotografo Erico Lusito paroda „Sovietų imperijos pėdsakai“, atrodo, nebestebina – jau turėjome parodų, dokumentuojančių sovietinio laikotarpio realijas, be to, šiuos ženklus dauguma mūsų matė savo akimis, atvirkščiai nei vakariečiai. Taigi sunku vertinti fotografijas, nes idėja nepateisina parodos, ir, nori nenori, susimąstai, ar nereiktų tokių ekspozicijų rengti kokiame istorijos muziejuje, kur tam ir vieta. Sveikintinas šios specifinės, prievartinės kultūros pėdsakų tyrinėjimas, tačiau pačios fotografijos statiškos, nuobodžios, pažintinės (po kiekviena pateikta vaizduojamo objekto istorija). Nesinorėtų jų vertinti pagal estetikos kriterijus, todėl sąvokos „menas“ čia irgi, rodos, nereikia. Taip pat buvo galima suglumti įžengus ir į parodą „Durys atsidaro? Baltarusių menas šiandien“ Šiuolaikinio meno centre. Kai kurių menininkų darbai, pavyzdžiui, Marinos Napruškinos instaliacija „Antipropagandos biuras“ ar Igorio Pešechonovo fotografijos „Gelžbetonis: atminties medžiaga“, labiau priminė faktografijos rinkinį negu kūrybinę erdvę.
Šiuolaikinio meno centre iki spalio 16 dienos veiksianti afrikiečių fotografų paroda „Bamako9“ traukia ne vien socialiniu aspektu (Lietuvoje pirmą kartą taip išsamiai, net 220 nuotraukų, pristatoma Afrikos fotografija). Be to, tai turbūt viena iš nedaugelio, kuriai neprireikė savęs teisinti aktualia tema, – Malio Respublikos sostinėje Bamake surengtoje 9-ojoje bienalėje rodyti kūriniai atitinka visus profesionalumo kriterijus. Čia netrūksta nei „lemiamo momento“, nei ekspresijos ar originalių rakursų; taip pat menininkus sieja bendra sienų tema kultūrinėje, geografinėje, politinėje ir socialinėje sferose.
Abdoulaye Barry (Čadas) serija „Benamiai vaikai Ndžamenoje“ ne tik šokiruoja vaikų, uostančių maišelyje klijus, fotografijomis, bet ir stebina, kaip fotografas sugebėjo prieiti taip arti, įvaizdinti natūraliai, be jokios distancijos (panašiai kaip Rimaldas Vikšraitis „Vienkiemio godas“). Nigerijos menininkas Emeka Okereke savo serijos „Bagamojo“ objektu pasirenka keltą, simbolizuojantį ryšį tarp dviejų gyvenamųjų sričių (Maputo ir Katembės), užfiksuodamas skirtingas vietovių kultūras. „Mano idėja yra ištirti šią įvairovę, nuolat iš naujo ją aplankant ir dokumentuojant“, – taip menininkas apibūdino savo fotografijas. Kaip ir reikėjo tikėtis, parodoje paliesta seksualinių mažumų tema (Zanele Muholi, Pietų Afrikos Respublika), atskleistas kasdienio skurdo buitiškumas (Mohamed Camara, Malis), sudėtinga emigrantų padėtis (Jodi Bieber, Pietų Afrikos Respublika).
Žinoma, socialinės tematikos populiarumą mene lemia pati fotografijos prigimtis, nes fiksuojant vaizdus sudėtinga juos atskirti nuo visuomeninio konteksto ir perteikti asmenines įžvalgas – tam reiktų šiokios tokios režisūros, kuri sumenkintų fotografijos momentiškumą. Kita vertus, ir paprastos, neteminės fotografijos jau nebelaikomos įdomiomis – paprasto grožio, tokio kaip Romualdo Rakausko „Žydėjimas“, laikai jau praėjo. Ši estetika „išsemta“, todėl tenka brautis į tikrą, nesupoetintą kasdienybę, kuri jei neišstumia, tai bent jau priverčia estetiką varžytis su istorinės, politinės, sociokultūrinės problematikos apraiškomis, galiausiai klausti iš naujo, ar pati fotografija gali egzistuoti kaip savarankiškas kūrybinis aktas be aiškiai apibrėžtos temos.
Ir vis dėlto šiek tiek apmaudu, kad kūryba tampa nebe nepriklausoma veiklos sfera, o priemone visuomenės negerumams įvardinti. Nors kai kas gal čia ir nemato didelės bėdos, juk, atrodo, visiems patogiau – parodų lankytojai džiaugiasi, kad pagaliau ką nors supranta, o menininko pranešimas, pagaliau peržengęs ilgai autorių ir visuomenę skyrusią ribą, praranda konfliktą ir, skambiai tariant, nusileidžia ant žemės.
