NIDA TIMINSKAITĖ. Eilės

Būsenos

tartum aš galėčiau
nesapnuoti, nebūti, nekalbėti
žodžiais įmantriais, svetimais, ilgesingais,
užuominom, frazėm,
ilgais sakiniais, nuosakom, linksniais,
jaustukais, spalvom, muzika
prokofjevo, pendereckio ir šnitkės,
pagražinta apgaule, palyginimais,
metaforom, būtuoju laiku,
būsimuoju laiku,
praleistu kartu laiku,
laiku, sustojus laikrodžiui,
akimirkai, giljotinai,
mano ir tavo rankoms, alsavimui,
kuždesiams, iliuzijoms, traukiniams,
nutrūkus įkalinto paukščio
giesmei, euforijai, kerams,
įvairiausiems žodžiams,
vilnoniam siūlui,
atlaidumui, vienatvei,
senai kino juostai.

tartum aš turėčiau
teisintis už tai, ko dar nebuvo
ar jau nebebus, nebūna iš viso
arba bus tik nesuskaičiuojamai,
fragmentiškai, neįvardinamai,
neišvengiamai, neapibrėžtai
arba įrėminta laiko-erdvės rėmuos,
arba be pradžios ir be pabaigos
žiauriai, neteisingai, kvailai –
arba visiškai niekaip,
arba labai prasmingai –
arba visaip –
vakar, šiandien, rytoj,
po šimto metų ar tūkstančio,
arba prarasto negrįžtamai laiko,
neišvengiamai, lemtingai,
atsitiktinai ar beprotiškai –
arba tiesiog tyčia
iš keršto, iš apmaudo, griežiant
dantimis, nemiegant, nesapnuojant,
tykojant pasaloje,
liejant tulžį ant visko ir
ant visų, viliantis
susigrąžinti tai, ko nebuvo
ir jau niekada nebebus.

tartum aš norėčiau
kažko nepasiekiamo, nekonkretaus,
neaiškaus, betikslio, neįmanomo,
absoliučiai neįgyvendinamo
ar šiaip kasdieniško,
paprasto, prijaukinto, neįmantraus,
išgyvento arba staigaus, netikėto
kaip druska ant žaizdos,
kaip vasaros liūtis, aistros žaibas,
nesvarumo būsena arba
gruodas vidurvasarį, –
arba tavo akių spalvos,
kraujo skonio, vandens,
nudažyto violetiniu rašalu, –
tavo meilės laiškų –
niekada man nerašytų,
nerašytų nei vakar, nei prieš
šimtą metų, – ar chačaturian –

kaip amžinosios šviesos,
amžino troškulio, kaltės jausmo,
nirvanos, neišvengiamybės, lemties, –
deginant nepelnytas nuoskaudas,
skriaudas, išgyvenimus
ant vilčių aukurų – kaip vienintelį
tikrą apdovanojimą –

paryškintos akys –
ir nieko asmeniško –
paryškintų kadrų šešėliuose.

antiglobalistiškai
antisovietiškai
antidemokratiškai
antipartietiškai
antispartietiškai
antikonstituciškai
antikonjunktūriškai
antikorupciškai
antivirusiškai
antiandrogeniškai
antipartenogeniškai
antikriziškai
antifriziškai

antikoroziškai
antiparuziškai
anti-anti-anti, –
kalbėsit…

palesinkit antis vilnelėj,
kol dar neišskrido visiems laikams
į šiltuosius kraštus
prie žydrųjų ar
kauno marių

ei, jūs likimo dar(k)ytojai –
sielų dizaineriai –
kaip sekas? how are you?
keisti veidus ir kaukes, dažyti fasadą,
gražiai papudruoti smegenis,
plauti auksą ir auksu skalauti gerkles, –
šiandien juk barščių, – ne žuvies diena,
nei žvyno jums, nei peleko, – tik
gausybė lentelių tamsiuose skersgatviuos
tyko ir perspėja: „Nesivoninti!“, „Neatsiprašinėti!“,
„Nemėtyti vištų ir jaučių!“, kur pakliuvo, –
„Šitas konteineris mūsų!“, – kitas „Plastmasei!“, –
„Nebūti drambliais!“ ir hamletais metro traukiniuos,
„Per žolę nevaikščioti!“, „Nevedžioti šunų!“ nei gegučių, –
„Susirinkt ekskrementus!“ ir greitai
„Nenuiminėti!“ pirštų ir veidų atspaudų, –
„Net nebandykit žvejoti!“ – banginių (tipo!) nėra.
Arbate visi geria arbatą su bublikais. Karšta.
„Sorry…“
tut ka (ty menia?!) prosti!
„Ne sorit’!“
„Nekvėpuoti!“
„Nedvokti!“
„Exit!“

kaip sekas? how are you?

kaip gyveni, mieloji Psapfa?
mano klajonių ir nerimo drauge, –
kaip sekas dėlioti chorėjus ir jambus
į juodo molio amforas?
pilstyt ambroziją ir nektarą
į aukso taures?
kaip sekas lopyti pačiai
savo užguitą sielą?
žarstyti prabėgusių dienų pelenus
atvėsusiam židiny?
ar dar meni tą audringą pavasarį, –
tą jūros putotos svaigulį?
o gal mums nebėr jau ką veikti
ten, už Letos,
už mano – tavo ribos? –

virtualios raganos virtuvėse
vis verda virtualų viralą, –
ragauja atsargiai,
pridėjusios pirštą prie lūpų, –
kad nenudegtų širdies
ir vienatvės.