Labai protingi vaikai

TOMAS MARCINKEVIČIUS

Prieš pradėdamas atskirai apžvelgti knygas, norėčiau pasiskųsti, kad nieko nėra sunkiau kritik(iuk)ui nei vidujai laikytis neutralios pozicijos. Baisu, kai negali pykti, nes knyga gera ir netvirkinanti jaunimo¹, bet lygiai taip pat baisu ir kai negali gėrėtis, nes knyga nepalietė to kaulelio, to receptoriaus dubenyje, kuris verčia mintyse šaukti: „Taip, štai taip, taip ir reikia rašyti!“ Ar „normaliai“ yra blogiau nei „blogai“, neapsiimu spręsti ir generalizuoti, nes kiekvienas atvejis vis kitoks ir nenorėčiau pasiglemžti tiesos monopolio. Šinkariuko ir Sprauniaus knygas jau perskaitęs dar ilgai nešiojausi kuprinėje, bandydamas galvoje rasti patrauklų sau ir skaitytojams būdą jas recenzuoti – buvau pernelyg neutralus. Ar vis dar toks esu, paaiškės pačiose recenzijose. Tad nesiteisindamas iš anksto atsiprašau, jei trūks emocijų ir bus vadovaujamasi grynuoju protu, taip nepadedant recenzijos žanrui išlipti iš literatūros tarnaitės griovio.

Tomas Šinkariukas. Kaip vaikai. Romanas.
K.: Kitos knygos, 2011. 192 p.

Kad Tomas Šinkariukas nėra geriausias Lietuvos rašytojas, akivaizdu ir be atskirų paaiškinimų, ypač todėl, kad literatūroje visiškai nėra svarbu, kas yra geriausias. Svarbu tik, kas geras. O kad Šinkariukas yra geras rašytojas, irgi pakankamai aišku. Tuoj paaiškinsiu, kodėl aišku.

Romanas „Kaip vaikai“ išleistas vos ne savilaidos būdu. 800 egzempliorių, leidimas paremtas Kauno savivaldybės (?), viršelyje autoriaus piešinys, lapai tekstui sunaudoti be išsikalinėjimo – nuo pirmo iki paskutinio, šriftas įtartinai panašus į tą „Verdana 10“, kuriuo parašytus tekstus pats siunčiu į „Šatėnus“. Finansiškai išvargta – tai, beje, gali būti ir labai geras ženklas.

Susidomėjimas, noras atsiversti knygą, neštis ją į susitikimus su galbūt nuobodžiais žmonėmis ir laikyti netoli tualeto, jei reikalas atsirastų, – labai svarbus dalykas. Čia nekalbėkime apie muilooperinį susidomėjimą, netikrų poreikių kūrimą ir pataikavimą skaitytojui. Yra tokia literatūrinio susidomėjimo rūšis, kuri verčia vis sklaidyti net ir tą, būtent tą knygą, kurioje pateikiamos tau įkyrios, sunkiai virškinamos nuomonės ir pasaulėvaizdžiai. Romanas „Kaip vaikai“, pateisindamas žaviai nepastovų numanomo autoriaus būdą, šio susidomėjimo kreivę kartais užkelia iki pat viršaus, įkaitina iki raudonumo, bet vien tam, kad nerangia detale, manieringumu ir kvailai racionaliu pritempinėjimu (pavadinkime tai „aš esu rašytojas, todėl man labai reikia parašyti knygą“ sindromu) tėkštų į šaltas minuso gelmes.

Neatsitiktinai susidomėjimo kreivė, sujaudinta viršelyje žadėto „tikro galvosūkio intelektualios literatūros pasiilgusiems skaitytojams“, monumentalią erekciją patiria veikėjų monologuose ir dialoguose. Ir neatsitiktinai niūrūs impotencijos laikotarpiai aplanko, kai Šinkariukas ima konstruoti literatūrines scenas. Jei būtų mano valia, autoriui pasiūlyčiau rašyti filosofines kliedesių² knygas: tiesiog atsisėsti ir rašyti tai, ką jis nori rašyti, nekišant to į literatūros rėmus. Nes kai tik bando kurti tradicinę, spalvotu pieštuku ant tapeto brėžiamą istorijos liniją, Šinkariukas tampa panašus į rankos neištreniravusį paauglį „Rašyk.lt“ arba filologiniuose konkursuose, prastą reperį ir nuobodų pasakotoją. Moterys čia blyksi juodomis akimis, diskutuojantieji brėžia rankomis magijos ženklus, vaizdai labai nesmagiai šokinėja, prašoma paduoti cigaretes, nepamirštama priminti, kad veikėjas išgėrė dar vieną gurkšnį vyno, žodžiu, ateina šešėlių valdovas ir priverčia visus skaityti tai, kas nesvarbu ir neįdomu.

Čia visiškai nereikėtų įsižeisti. Tereikėtų pažvelgti į save kaip rašytoją ir paklausti savęs, kokiu rašytoju norisi būti – tokiu, koks esi dabar, ar tokiu, kokiu save įsivaizduoji, paveiktas vyraujančio literatūrinio elitizmo. Tikros knygos rašymo kompleksas, palaikomas baimės kartotis, jei filosofinės teorijos ir nuorodos kam nors pasirodytų matytos, turėtų būti pažįstamas visiems, kurie kada nors rašė ir bijojo apsijuokti. Kaip apsisaugoti? Ogi sukišti save į tradicinio romano, dargi „kelio romano“ pinkles.

O Šinkariukui bijoti iš tikrųjų nėra ko. Kai tik, nors ir intravertiškai prisidengdamas veikėjais, jis ima kliedėti, kai ima vynioti įžvalgas ir interpretacijas, teigti ir neigti, pasakoti tikrai skambančias istorijas, jis yra nuostabus ir vertas bent tris kartus didesnio tiražo, o gal net ir jungtinės Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos savivaldybių paramos.

_

Sarkazmas

Arūnas Spraunius. Isto(e)rija apie šoferį Sofiją. Romanas. K.: Kitos knygos, 2011. 156 p.

Čiulpsi, vaikine, čiulpsi.

Istorija be rimtos pradžios ir pabaigos, prasidedanti mažosiomis raidėmis ir niekuo nesibaigianti, tokia knyga, kurią galėtum lengva ranka mesti į laužą ir – žinai – nepadarytum jokios šventvagystės spausdintam žodžiui (ha!), nes pats autorius tik sarkastiškai palinksėtų. Sarkazmas – dalykas žudantis ir kartu gelbstintis, o „Isto(e)rija apie šoferį Sofiją“ verčia kartkartėmis pasidomėti savo paskirtimi: juokiamasi su mumis ar juokiamasi iš mūsų, o gal iš viso tiesiog juokiamasi ir juokiamasi dar labiau, kad ieškome juoko priežasties?..

Smagiai paremta Penkiaknyge ir žydų kultūros nuorodomis, su užkoduotomis vardų ir vietų reikšmėmis, matriarchatu, seksualine prievarta ir „normalaus“ gyvenimo žalojančiu poveikiu (ir vėl nežinau, ar už nugaros man nesijuokia Spraunius, ak, kaip nesaugu), knyga žiauriai gražiai, jei tik leisite pasakyti, surimuota. Ar čia man atrodo, kad vaikiškas žiaurumas ir tvarkos frustracija priveda prie suaugusiojo pragmatiškumo ir sėslios rezignacijos, ar autorius iš tikrųjų tenori iš manęs pasišaipyti, nes aš nesupratau, ką jis norėjo pasakyti? Ar jis iš viso ką nors norėjo pasakyti?

Kabintis galima prie detalių. Dažnai būna, jog moderni mitologija, vien todėl, kad dar nėra iki galo susiformavusi, labai greitai keičiasi ir apskritai per dažnai vartojama verčia žiaukčioti, derinama su senąja, tampa ne tik kiču, bet ir visiškai lievu kietumo įrodinėjimu. Ir Spraunius, gimęs 1962-aisiais, su savo dvidešimt trečiais numeriais, mobiliaisiais telefonais, ekranais, sunkvežimiais, WORLD COMPANY OF CIRCUMCISION ir griūvančiais kranais kam nors gali pasirodyti pasyviai gėdingas. Maždaug toks kaip jūsų tėvas, apsirengęs hiphoperiu ir bandydamas vartyti pseudojaunatvišką bazarą. Ak, jei vyresni literatai galėtų pamesti ir šį kompleksą. Negi taip sunku suprasti, kad, bandydamas neva pasivyti laiką, tiesiog patetiškai pripažįsti, kad leidai jam save pralenkti?.. Kad, jei šnekėsi iš savo, dabarties laiko pozicijų neneigdamas, neverkšlendamas, nenaudodamas modernių madingumų taip, lyg būtum vaikas, visiems rodantis naują dviratį, ir nebandydamas kergti vyno „Šilelis“ su džiovintais kalmarais, neteks bijoti jokio atsilikimo, nes jo ir nėra, kol su juo nekovoji?..

Tad, jei tik nekreipsime dėmesio į senatvinius infantilumus, Sprauniaus pranašystės pildysis. Mums beliks būti tokiems pat perspektyviems kaip mielas Sofija, pasitelkti psichoanalizę, kapitalizmo dėsnius, idiotiškąjį pagarbos feminizmą, valią, ryžtą, ištvermę, protingas investicijas, sveiką gyvenimo būdą, reguliarius lytinius santykius, galios demonstravimą ir…

– O GAL IR SUSIJĘ, KĄ ŽINAI!

___

¹ Tvirkinti jaunimą = atimti iš jo galimybes maištauti, skelbti viršutiniosios moralės viršenybę, indoktrinuoti.
² Svarbu: čia kliedesiai yra laikomi labai teigiamu dalyku, bene vieninteliu ginklu kovojant su racionalumo prispaustomis logiškomis mintimis.