Direktorius

GILBONĖ

Prastai, kai neturi darbo. Ypač sunkmečiu. Visos vietos užblokuotos, o tos, kurios dar neužblokuotos, labai aktyviai blokuojamos. Čia aš apie valstybės tarnybą, apie tuos, kurie taip ir neišdrįso laisvės sąlygomis kurti savo verslo, labai nusivylė, pabandę save realizuoti privačiose struktūrose, nes pamatė, kad ten visu balsu klykiantys, jog valdžia vagia, vagia dar daugiau, be to, pradedant generaliniu direktoriumi, visi, kurie yra vyriškosios lyties, grabaliojasi (ne mano, o vienos moters, kuri po tokios patirties grįžo tarnauti valstybei, liudijimas). Aš irgi norėčiau grįžti, turiu ir tokią teisę, ir tokių pasiūlymų, nes išėjau ne savo noru ir ne už nuodėmes, o todėl, kad mūsų įstaigą likvidavo, o aš neturėjau pakankamai aukštai stovinčiųjų pakankamo užtarimo, kad būčiau perkelta į kitas pareigas, taigi papildžiau valstybės tarnybos rezervą. Jau minėjau, kad pasiūlymų gaunu. Nemažai. Kai kurių atsisakau, nes nepajėgčiau priimti. Dėl kai kurių abejoju. Gavau vieną, kuris man kaip tik. Svarbiausia, kad darbo vieta užtikrinta, nes gavau iš Valstybės tarnybos departamento specialisto tokio turinio raštą: „Informuoju, kad vyresniojo specialisto yra 3 pareigybės, kurias sutiko eiti (su Jumis) 2 buvę valstybės tarnautojai. Su Jumis maždaug per 2 savaites susisieks…“

Tarkim, aš gyvenu Kaune. Darbas Vilniuje. Bet trukdžių aš nematau, nes, šiaip ar taip, jau senokai gyvenu tarp Vilniaus ir Kauno. Ir pranešimą el. paštu perskaičiau Vilniuje. Kadangi nieko nedarau urmu, nelekiu į nurodytą įstaigą strimgalviais, o ramiai sau vaikštinėju senojo Vilniaus gatvelėmis. Pasivaikščiojimą nutraukia telefono skambutis:

– Laba diena, čia direktorius, norėčiau kalbėtis su jumis, nes gavau informaciją iš Valstybės tarnybos departamento, kad jums pasiūlytos pareigos mūsų įstaigoje. Matot, pareigas eiti sutiko trys asmenys, o pareigybės yra tik dvi.

– Malonu, kad paskambinot, – sakau. – Bet aš iš Valstybės tarnybos departamento gavau kitokią informaciją – kad sutikimai yra du, o pareigybės trys.

– O ar jūs žinote, koks tas darbas? – nei patvirtindamas, nei paneigdamas mano ką tik ištartus žodžius klausia direktorius.

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad žinau, nes konkrečiai to darbo nesu dirbusi, bet iš aprašymo matau, kad sugebėčiau, be to, manau, jog techninis darbas nereikalauja kokio nors specialaus pasirengimo, o su ta technika, kurią matau esant reikalingą, tikrai moku dirbti, – labai diplomatiškai ginuosi, pajutusi ataką.

– O kaip jūs įsivaizduojate darbą Vilniuje, jeigu gyvenate Kaune? – toliau atakuoja direktorius.

– Problemų nematau, nes gyvenamąją vietą Vilniuje turiu. Ir šiandien aš esu ne Kaune, o Vilniuje, – raminu vis giliau atakon klimpstantį direktorių.

– Tai gal jūs galėtumėte užsukti į mūsų įstaigą pasikalbėti? Tik norėčiau žinoti kada, kad būčiau kabinete, – pasuka kalbą kita linkme.

– Aišku, galiu. Už pusvalandžio atvykstu, – nuoširdžiai priimu kvietimą.

Ateinu, žinoma, anksčiau, nes sukiojausi kažkur aplinkui. Prisistatau sekretorei, šioji informuoja direktorių, bet man dar tenka palaukti. Pagaliau galiu užeiti.

Kabinete sėdi keturiese. Direktorius atsiprašo, kad čia tokia didelė komanda (jo pavaduotojai ir skyriaus, kuriame turėčiau dirbti, vedėja), ji čia, aišku, susirinkusi ne dėl manęs, bet jei jau atėjau… Jaučiu, kad dėl manęs, jaučiu, kad ne šiaip sau dėl manęs, jaučiu, kad keturiems jiems bus lengviau manęs atsikratyti.

– Tai va, jūs pavėlavote, – sako direktorius. – Mes jau vakar išsiuntėme Valstybės tarnybos departamentui raštą, kad konkursą atšaukiame.

– Man atrodo, kad pavėlavote jūs, nes jūs jau vakar gavote pranešimą apie mano sutikimą eiti pasiūlytas pareigas, – nepasiduodu, nes matau, kad prarasti tikrai nėra ko.

– Bet ar jūs norite tokio nuobodaus darbo? – vėl nei paneigęs, nei patvirtinęs mano ką tik ištartus žodžius klausia direktorius.

– Na, darbas man niekada nebuvo hobis, o tiesiog įpareigojimas ir įsipareigojimas, malonių dalykų aš susigalvoju ir po darbo.

– Po darbo? Malonių? Kokių gi? – lyg ir keičia toną direktorius.

– Rašinėju. Į laikraščius. Galite paskaityti, – nusišypsau.

– O, rašytoja. Paprastai jie būna keistoki žmonės, svajotojai.

– Ar aš turėčiau suprasti, kad toks pomėgis galėtų būti kliūtis man įsidarbinti? – klausiu norėdama priartėti prie vizito tikslo.

– Ne, bet aš turėčiau pasakyti, kokia yra tikroji padėtis. Matot, šiuo metu Seime yra svarstomi įstatymo pakeitimai, o jų esmė – mūsų įstaigos darbuotojų skaičius turėtų būti sumažintas nuo 60 iki 30, – direktorius vėl į lankas.

– Ir tokiu atveju aš būčiau atleista pirma? – ne tiek klausiu, kiek teigiu.

– Na, taip, – direktorius teigia.

– Tada vėl eičiau į rezervą, – nenusimenu.

– Bet tas darbas labai sunkus, ten reikia ir susigaudyti, net aš, teisininkas, ne visada susigaudau ir stebiuosi, kaip darbuotojos susigaudo, be to, tą darbą visada dirbo teisininkės, – pats nebesuprasdamas, kad kurpia tikrą abrakadabrą, mala direktorius.

– Tai kodėl į specialiuosius reikalavimus neįrašėte teisininko išsilavinimo? – deduosi nustebusi.

Direktorius lenda į kompiuterį, ieško darbo pavyzdžių, bet vis neranda tų sunkiųjų atvejų, kurie būtų tokie, kad aš susiimčiau už galvos ir lėkte išlėkčiau iš kabineto, kad tik kuo toliau nuo tos darbo vietos. Neranda.

– O kaip dėl atlyginimo? – klausia.

– Atlyginimą aš susiskaičiavau. Jis nėra didelis, bet nesu iš tų žmonių, kuriems tik pinigai rūpi, – atsakau.

– Na, nesakykite, pinigai visiems rūpi, – nusišypso direktorius.

– Šiandien man reikia ne pinigų, o darbo, aišku, už atlyginimą, bet nemanau, kad atsirastų toks, iš kurio galėčiau praturtėti, jeigu toks iki šiol neatsirado, – šypsausi ir aš.

– O kur jūs sovietmečiu dirbote? – klausia.

– Mokykloje. Lietuvių kalbos mokytoja.

– O aš dirbau vykdomojo komiteto sekretoriumi, tai labai gerai išmanau bendruosius reikalus. O kiek laiko jūs dirbote bendrųjų reikalų skyriaus vedėja? – keistai pasuka kalbą direktorius.

– Dvylika metų, bet ne sovietmečiu, – pabrėžiu paskutinį žodį.

– Matot, kodėl aš apie tai kalbu. Kuriu planus įsteigti žmogaus, tvarkančio bendruosius reikalus, etatą, bet man labiau reikėtų vyro, nes reikėtų, kad ir kokį varžtą įsuktų, ir kokį stalą suremontuotų, ir kad vairuotų.

– Na, elektriku ar staliumi tikrai nesiruošiu būti, bet automobilį vairuoju, – vėl nusišypsau, nes tikrai juokinga darosi.

– Man nepatinka, kai moteris mane veža, – šypsosi ir direktorius.

– Man tai ne kartą teko vežti išgėrusius vyrus. Ir nieko – jiems visai patiko, – jau nebesišypsau ir bandau vėl grįžti prie savo vizito tikslo: – O jeigu aš būčiau ta negera mergaitė ir, nepaisydama visko, ką čia jūs man kalbėjote, pasakyčiau, kad aš vis tiek noriu užimti šias pareigas, tai per kiek laiko jūs mane įdarbintumėte? – klausiu.

– Nėra jokio darbo, – atsako direktorius.

– Tai gal galėtumėte pasakyti, kodėl jūs mane čia pasikvietėte ir tiek laiko atkalbinėjote?

– Matot, aš gavau raštą ir pagal įstatymą turiu su jumis pasikalbėti, – paaiškina direktorius, nors pagal įstatymą jis turėtų mane priimti į darbą.

Atsistoju. Atsisveikinu. Nusišypsau. Ir išeinu šypsodamasi. Galvoju apie tuos tris statistus, kurie sėdėjo kabinete ir klausėsi. Tiksliau, mokėsi, nes ten buvo šedevras. Demagogijos šedevras. Iš sovietmečio. Kai aš dirbau lietuvių kalbos mokytoja ir tokia akiniuota pavaduotoja nuolat abejodavo mano lojalumu komunistų partijai, o aš ir nesigindavau. Bet ji nieko man nepadarė, nes aš išėjau iš mokyklos. Šitas turbūt padarytų, jei įsidarbinčiau.

Skambutis. Skambina specialistas iš Valstybės tarnybos departamento:

– Ką tik skambino direktorius, sako, kad jūs nesutikote užimti siūlomų pareigų, reikėtų, kad jūs atsiųstumėte mums atsisakymą.

– Taip, aš ką tik buvau toje įstaigoje, mes labai ilgai kalbėjomės, bet jokio atsisakymo aš nepasirašiau, atvirkščiai – man pasakė, kad tų pareigų nėra.

– Tada jis turės jus įdarbinti.

Laukiu tęsinio.