Cirkas atvažiavo

EUGENIJUS ALIŠANKA

Laikinas gyvenimas. Tokia frazė sukas ant liežuvio galo ar greičiau kitoje vietoje, toje smegenų pusėje, rodos, kairėje, kuri atsako už mąstymą žodžiais, manipuliaciją jais, kai galvoju apie šiuos kelis savo mėnesius mažame Šveicarijos miestelyje. Dabar esu čia. Esu – pernelyg drungnas žodis, atsiduodantis žemapelkių vandeniu. Hamletiškąja abstrakcija. Dar blogiau, sugrąžina į mokyklos laikus, kai išgirdęs savo pavardę turėdavau atsiliepti „esu“, nors tuo metu lindėdavau visai kitur. Kai buvau išsiblaškęs (ne mano žodžiai) statistinis klasės žurnalo vienetas. Todėl žiūrinėjuos žodžio, kuris tiksliau nusakytų mano būvį, gal net ne vieno, gal visos žodžių kekės, kaip sakytų ženklų ir prasmių aiškintojai – semiotinio lauko. Produkto sudėties. Pavyzdžiui: 50 proc. emigracijos (aišku, ekonominės), 20 proc. atostogų (čia suskaičiuoti tik savaitgaliai), 20 proc. įvairiausių E: bėgimo nuo savęs, nuo kitų, bėgimo kaip daikto savyje (gyvenu išties nelabai sveikai), dar lieka 10 proc. neaiškios masės, kuri atlieka krakmolo funkciją. Nežinau, kiek iš tiesų to krakmolo reikia, kad gyvenimas neištižtų kaip cepelinai iš ankstyvųjų bulvių. Pavasarį jo būna net per daug – sutarkavęs pernykštes bulves, tėvas dar dalį krakmolo ir nukabina, kad cepelinas netaptų daiktu savyje. Iš kur jis žino, kiek to krakmolo turi būti?

Viskas čia kaip tikrame gyvenime – butas, darbo stalas, kompiuteris, dulkių siurblys, virtuvė, parduotuvės, sąskaita Šveicarijos banke ir net šveicariškas pasas. Tiesa, laikinas. Rytais mankštinuosi, dienomis rašau, pietums kepuosi kiaušinienę, vakarienei verduosi dešreles su ryžiais, miegu, tiesa, viengulėj asketiškoj lovoj. Ir ką veikčiau joje su savo beviltiška aistra kalnams, jeigu ji būtų dvigulė ąžuolinė su tekintais burbulais keturiuose pasaulio kampuose, su aikštingų ir jautrių, tarsi pasakos karalaitė ant žirnio, dizainerių išreklamuotu „Dormeo“ čiužiniu? Išoriškai gyvenimas beveik niekuo nesiskiria nuo vilnietiškojo. Ir vis tiek neaiškus maudulys krūtinėje. Tikiuosi, dar ne skrandžio opos paūmėjimas, nors jau būtų pats metas, ruduo ir čia – nors gamta nerodo jokių senėjimo ženklų. Kažkas ne taip šioje karalystėje. Ir ne tik todėl, kad ištisas dienas leidžiu vienas, jau šnekėdamasis su savimi ne tik eilėraščiuose. Visai ne todėl. Ir namuose dažniausiai būnu vienas, gal net labiau, nes ir ten esu išsiblaškęs statistinis mirties žurnalo vienetas. Kai šaukia, atsiliepiu: „Esu.“ Kuo labiau myliu esančius šalia manęs, tuo labiau nuo jų tolstu. Kuo labiau artėju, tuo didesnė praraja verias. Toldamas fiziškai artėju metafiziškai. Gal todėl neaiškus maudulys artikuliuota pilvakalbe sako, kad gyvenimas čia yra tikrojo imitacija. Tik spektaklis realistinio teatro maniera, viskas taip, kaip ir tikrame gyvenime, ir dekoracijos antikvarinės, ne butaforinės, ir siužetas įtikinamas, tačiau nusileidžia uždanga ir supranti, kad buvai apgautas. Bet argi ne to aš laukiu iš gyvenimo? Būti apgautam, sugundytam, suviliotam. Ir galiausiai paliktam prie suskilusios geldos. Arba grįžti į Itakę, kur niekas tavęs nepažįsta. Visos istorijų pabaigos pernelyg gerai žinomos, kad ir kiek keistum jų pradžias.

Autoriaus nuotrauka

Turiu pašto dėžutę. Kaip tikrame gyvenime. Mano kairioji smegenų pusė juokias iš manęs: nebent pats sau imtum rašyti laiškus. Laikinas gyvenimas neturi adreso, paprastai jo net nepasigenda. Laikinam gyvenimui reikia visai nedaug, tiek, kiek atsivežiau, gal net ir mažiau, negi čia imsiu ir pradėsiu vardinti kojines ir trumpikes, senus, prairusiom kišenėm „Cross“ džinsus, kadaise Vokietijoje už dešimt eurų pirktus darbui prie kompiuterio, ir čia pat miestely pusvelčiui nusipirktas „Biagini“ kelnes kelionėms į bankininkų sostinę Ciurichą, mamos ekologiškų burokėlių ir šparaginių pupelių konservų stiklainius, kalnų batus ir šlepetes, žodyną „Słownik 100 tysięcy potrzebnych słów“ ir Borgeso „Smėlio knygą“, gabalėlį ūkinio muilo ir butelį „Trejų devynerių“. Nebent paminėčiau gal ir nebūtinus dešimtkilograminius svarsčius bei pakeliui Vokietijoje nusipirktą čiulpinukų dėžutę „Dextro energy“. Pašto dėžutė yra efemeriškesnė negu sąskaita Šveicarijos banke. „Pulkininkui niekas nerašo“, – rašė Márquezas (kam, ar tik ne pulkininkui?). Tuščia sąskaita, į kurią pervedamos reklamos kelionėms į kitą gyvenimą. Politiniai artėjančių rinkimų į savivaldą komiksai. Juose visi politikai šypsos. Plačiai šypsos. Nė vieno kasdienio veido. Politinis korektiškumas. Kitaip laukia politinis krachas. Džiaugiuosi pašto dėžute. Kasryt savo visrakčiu, rakinančiu visas duris, gal net ir tas, už kurių Mėlynbarzdis tvirkina interneto mergeles, pasitikrinu paštą. Išdidžiai, kaip eilinis šveicaras, grįžtu į savo celę – argi neminėjau, kad gyvenu vienuolyne, kasryt matau sodelyje už lango vienuoles rudais apdarais – su Zuger Woche ir Pfarreiblatt, su žiniomis apie savo kaimynus, protestantus ir katalikus, sportininkus ir vyšnių pyragų kepėjus, nes miestelis garsėja savo vyšniomis, vyšnių pyragais ir vyšnių trauktine, ir argi svarbu, kad iki šiol nemačiau nė vieno vyšnios medžio ir neragavau nei vyšnių pyrago, nei trauktinės. Ir argi svarbu, kad perskaitau tik nuotraukas. Aš čia gyvenu. Išdidžiai, kaip eilinis šveicaras, ir netgi kasryt laukiu laiškų.

Todėl pirma mintis, kurią švysteli mano kairysis pusrutulis vieną rytą pašto dėžutėje radus laišką, yra maždaug tokia: „Nesidžiauk radęs, verksi pametęs.“ Ką jis turi omeny su tuo verksmu, nesuprantu. Gal kad pats jau keletą metų nesu parašęs nė vieno laiško, nesu laižęs liežuviu pašto ženklo ir klijavęs ant voko, nesu ėjęs į paštą ar ieškojęs pašto dėžės. Net nesu tikras, ar Vilniuje tokios nėra tapusios muziejų eksponatais, ar dar tebestovi gatvėse. Atidžiau apžiūrėjęs laišką matau, kad jis panašesnis į reklaminį, toks įtartinai intymus užrašas persönliche einladung riebiomis didžiosiomis raidėmis. Tada gal ir man, tada jau tikrai man. Atplėšęs voką, randu – kaip dar galėjau suabejoti – spalvotą reklaminį lankstinuką, išlankstęs jį randu kelis nuolaidų kuponus su tigru ant kiekvieno; o po tais kuponais aptinku ir kažką panašaus į bilietą. Ne laiškas, o tiesiog stebuklingas kiaušinis, pradaužęs sidabrą, rasi auksą, kinder surprise. Vietoj trynio ar transformerio – Freikarte. Tiek čia ir reikia tos vokiečių kalbos. Nemokamas bilietas į cirką, į didįjį Šveicarijos cirką „Royal“. Pabandau lankstyti pirštus, kiek man dabar metų. Užtenka vienos rankos pirštų. Nesvarbu, ką skaičiuočiau, metus ar dešimtmečius. Cirkas atvažiavo.

Kodėl šiomis dienomis skaitau šveicarų rašytojo Friedricho Dürrenmatto sunkiai paskaitomą „Labirintą“, nesunku paaiškinti. Nusipirkau knygą prieš keletą metų Vilniaus knygų mugėje. Nemanau, kad man jos reikėjo. Rašytojo vardas buvo girdėtas, kaip ir šimtai kitų, vienas už kitą garsesnių, ypač mirusių. Ar tai pakankamas pagrindas pirkti knygą? Jis buvo pakankamas jaunystės laikais, tais nostalgiškais sovietiniais metais, kai beveik kiekviena knygyne pasirodžiusi nauja knyga iškart atsidurdavo privalomų skaitinių sąraše. Ne tame, kurį parsinešdavom iš mokyklos paskutinę mokslo metų dieną, tų neskaitydavom tikrąja šio žodžio prasme, kai skaitymas ir gyvenimas lengvai keičiasi vietomis, kartais net kelis kartus per dieną, kol užverčiamas paskutinis puslapis. Privalomus vasaros skaitinius preparuodavom, paversdavom juos konspektų griaučiais, mumijomis. Kaip tuos vorus kryžiuočius, kurių prisirinkau vieną vasarą garažų užkaboriuos, sumečiau į stiklainį ir užpyliau formalinu, nors vorai kryžiuočiai iki šiol yra viena iš mano nedaugelio pasąmoninių baimių. Čia jau buvo ne literatūros, bet biologijos užduotis. Nors dabar nesu tuo tikras, gal kaip tik literatūros mokytoja už tuos vorus parašė man penketą. Šiandien labai daug garsių rašytojų, man rodos, kitokių ir nebelikę, todėl ir perku knygas su nuolaidom. Esu akcijų auka, štai ir dabar vos užsidaro šaldytuvas, kai praveriu dureles, krinta lauk minkšti pernokę abrikosai, persikai, rieda grindimis įvairiausių spalvų vynuogės.

Dürrenmatto man nereikėjo, mano knygos krinta iš lentynų, šokinėja nuo rašomojo stalo, slysta nuo palangių, jų pilnos palovės ir senoji „Jotulė“, jos kryžminasi su pelėmis rūsyje, vežu jas į kaimą, kemšu į sandėliukus, palėpes, deginu, metu į konteinerius kieme. „Labirintą“ nusipirkau, nes jis kainavo vos kelis litus. Knyga išgulėjo lentynoje kelerius metus nė sykio net neatsiversta, įsimečiau ją važiuodamas čia. Kur dar, jeigu ne Šveicarijoje, skaityti šveicarą Dürrenmattą. Skaitau, bet nejaučiu skaitymo malonumo. Sunku su tais protingais rašytojais, jie visą malonumą pasilieka sau, rašymui, skaitymas tampa vorų traukimu iš formalino. Nepatirdamas skaitymo malonumo, bandau ištraukti nors kokį voriuką (Vaižgantas sakytų – deimančiuką), kuris mane pateisintų prieš manąjį kairįjį smegenų pusrutulį. Ir tokį randu – tai Dürrenmatto medžiagos. Pasakodamas apie savo kūrybinę virtuvę jis nuolat kalba apie medžiagas, apie jų medžioklę. Žalios mėsos gabalus, kuriuos jam kartais pavyksta iškepti. Knyga sukonstruota Oliverio šou maniera, ilgai ir išsamiai pasakojęs apie medžiagų paieškas, jų priešistores, galiausia jis pateikia žiūrovui / skaitytojui ant lėkštutės jų pagrindu parašytą literatūrinį tekstą. Kaži kodėl man atrodo, kad ieškoti medžiagų jam sekasi geriau negu jas kepti.

Man gražesni pažadai, baltos sausgyslių linijos, saulėje žaižaruojantys kraujo lašai, trūkčiojantys raudoni raumenys. Medžiagų, štai ko man trūksta, galvoju. Iš tiesų gal paties žodžio, pavadinimo tam, kas atrodo savaime suprantama, ramento. Dabar žinau – man reikia ne temos, ne įkvėpimo, ne vaizduotės. Man reikia medžiagų. Visa kita vėliau. Jeigu prireiks.

Ar laikinas gyvenimas yra medžiaga? Ar viengulė lova jau medžiaga? O pašto dėžutė? Net pats nežinau kodėl, bet Freikarte man pasirodo galinti pretenduoti į medžiagų statusą. Žalios mėsos gabalas reklaminiame voke. Nes cirkas atvažiavo.

Tarsi kažko trūksta tam bilietui be datos, be vietos, įtartinai tuščiam, kad išvestų mane į karo, atsiprašau, rašymo kelią. Gal ir be reikalo atsiprašinėju, galvoju, išvairuodamas automobilį iš vienuolyno kiemo. Argi nesėdu į krėslą kaip kovos vežimą, argi nedardu akmenuotais smegenų vingiais link nematomo priešo, argi nešaudau strėlių kaip paklaikęs į visas puses, argi neužuodžiu užnugary degančio gyvenimo svilėsių? Argi nesidžiaugiu grįžęs su laimikiu, pavykusiu eilėraščiu? Argi nebūna dienų, kai suklumpu, kai sumuša saujelė kitatikių, kai grįžtu vilkdamas kardą smėliu? Gal ne visai tiksli metafora, gal geriau taip: grįžtu į savo gyvenimą, kurį vardan to karo paleidau pelenais. Į savąjį amžiną peleno miestą. Tai jau autocitata. Atsargiai, antra pavara riedu per miestelį, nes čia pėstieji yra šventesni už Indo ir Gango karves. Mokausi šveicariško vairavimo, ir jau retsykiais pavyksta – atspėti pėsčiojo mintis dar jam nepadėjus pėdos ant geltono perėjos dryžio. Kartais atspėju, bet ne visad tos mintys apie kelią. Net ir manosios. Mokausi šveicariškos aiškiaregystės. Todėl lėtai artėju prie miesto bibliniu pavadinimu, kuriame savo dangų remiančias šėtras iškėlė klajokliai cirko artistai. Miestelio vardas – Chamas, nežinau, ką jis turi bendra su prisigėrusiu vyno iš savo vynuogynų ir nuogu miegančiu Nojumi, gal slūgstant potvyniui Nojus iš tiesų išmetė arkos inkarą būtent Alpių priekalnėse. Jo sūnaus kaltės istorija man atrodo apskritai juokinga, bet dėl to kalti turbūt romėnai, padovanoję žmonijai viešąsias pirtis, ar sovietinis skurdas, kai su tėvu kartą per savaitę traukdavome į pirtį Tilto gatvėje ir nuogais užpakaliais stumdydavomės prie karšto ir šalto vandens čiaupų su savo cinkuotais tazikais. Tikra Sodoma, verta niekam savo kūno neparodžiusio dievo prakeiksmo. Iš tos pirties teliko hipoteka, kitaip sakant, abstrakcija ir kata(deka)logas ateinančioms kartoms.

Po žemų beveik nepilotuojamų skrydžių viršum Lenkijos kelių, kur pėstieji tik kelis kartus per gyvenimą sugeba pereiti gatvę perėjoj, kur tavo smegenys pasikeičia vietomis su automobilio kompiuteriu ir dirba trijų apsukų režimu, arba po Vokietijos autobanų, kurie kaip ir tu neturi ribų, lėtas važiavimas šioje lėtoje šalyje yra kaip esė rašymas. Turi laiko užbėgti už akių, sugrįžti į praeitį, kitaip sakant, nebūti čia ir dabar, pagalvoti apie nebūtinus, bet kelionės metu tokiais tampančius dalykus. Žinau, vienas bičiulis atrėžtų, kad nėra nebūtinų dalykų, išskyrus mus pačius. Kuo arčiau Chamo, tuo labiau suprantu, kad jo vardas neatsitiktinis ir būtinas, kaip neatsitiktinis ir būtinas visai netoli, prie Liucernos, dunksančio Piloto kalno pavadinimas. Pasak istorijos, jo papėdėje paskutinį atilsį radusi garsiojo romėno Poncijaus Piloto siela, todėl ilgus metus į kalną buvo draudžiama lipti. Mūsų pačių labui. Kalnas vertas personažo, dantyta, nejauki viršūnė, primenanti milžiniško banginio, gal net to paties, iš Biblijos, apatinį žandikaulį, kraujuojantį saulei leidžiantis ir netikėtai išnykstantį iš regos lauko vidury dienos, tarsi jo niekada nebuvę. Tarsi būtų paimtas dangun. Efemeriškas nekropolis. Kažin kaip Piloto siela jaučiasi šiandien, kai į kalno viršūnę iš visų pusių driekiasi geležinkelio bėgiai. Turbūt panašiai kaip Nojus, iki šiol neužmirštantis savo gėdos. Kuris iš mūsų čia yra būtinas? Gal kiek pavėluotai, bet pradedu suvokti, kad ne mane vieną traukia Alpės. Na taip, į jas traukia ir užliejamų pievų olandus, ir Raudonosios jūros chasidus, ir Sacharos emigrantus, ir Rusijos bankininkus. Ir profaniškus kalnų mėgėjus, tokius kaip aš, alpinistus, slidininkus, ir šventraščių nelaimėlius. Todėl vietoj Šveicarijos žemėlapio vežiojuosi Bibliją. Ir dabar ji padeda nepaklysti siaurose Chamo gatvėse. Nebūti chamu.

Vakarėjant cirko kupolai iš tolo mirguliuoja neono lemputėmis, pasiklysti neįmanoma, turinčius bėdų dėl regos ar erdvinės vaizduotės gelbsti garsi vietinių šlagerių muzika, tokia pat sentimentaliai juokinga, kaip ir austrų ar vokiečių. Ją išgirdęs pasijuntu geriau, nuotaika pakyla per porą apsukų. Gal dėl to, kad tie šlageriai kiek prasklaido mano nevisavertiškumo mintis šioje beveik tobuloje šalyje. Ryškiausiai šviečia užrašas „Royal“. Pirmiausia atmintis be didelių pastangų tiesiai man prieš akis išmeta visai netikėtą šio žodžio personifikaciją. Gal ir ne visai netikėtą, gerai pagalvojus. Neoninis žodis mano vaizduotėje tampa kūnu, litriniu spirito buteliu „Royal“ iš pačios Nepriklausomybės pradžios, rodos, 1992-ųjų. Karalių gėrimas, gabentas iš pačios Amerikos homo sovieticus vergams, ką tik sutraukiusiems savo grandines. Džiugino širdį ir dvasią, džiugino, negaliu meluoti, nors ir skiedžiamas paprasčiausiu vandeniu iš čiaupo, ne kokiu ten Alpių ledynų. Stabdau įsibėgėjančią vaizduotę (čia gal jau dešinysis pusrutulis primena apie save, apie savo autorines teises į šio teksto dalį). Ir vis tiek tas neoninis spiritas, kliuksintis spalvotuose buteliukuose, atsiprašau, lemputėse, neduoda ramybės. Peršokęs į kairįjį pusrutulį svarstau, kokiam karaliui priklauso šis cirkas. Gal aš kažką praleidau ilgai keliaudamas, gal iš tiesų šveicarai jau turi karalių? Dar šįryt per pusryčius vartinėjau didelio formato knygą storais viršeliais „Switzerland inside out“, ten aiškiai perskaičiau, kad Šveicarijos demokratinei konfederacijai jau daugiau negu 700 metų. Su karaliais šveicarai tėra tik kariavę, demokratijos jų kraujyje daugiau negu raudonųjų kūnelių. Matyt, čia turimas omeny kitas karalius, kita karalystė. Gal juokdarys, drįstantis pasakyti tiesą. Norėčiau, kad taip būtų, deja, juokdarys ne tik nesidomi aristoteliškąja ar platoniškąja tiesa, bet ir užuot juokinęs kelia graudulį. Strapalioja kaip girtas, šlapinasi, griuvinėja, tarsi kaimynas iš mano vaikystės kiemo. Tik kaimynas, kaip ir dera tiems laikams, nespalvotoje nuotraukoje, o juokdarys ryškus, antžmogiškai spalvingas, su raudonu plaukų kuokštu ant plikos galvos, tarsi eksperimento dėlei apdorotas fotošopu. Bene iš tos pačios kilmingo kraujo giminės kaip ir lietuviškieji anekdotų karaliai ar šlagerių karalienės.

Ateinu čia ne tiesos, ateinu medžiagos. Ir vis dar nesu tikras, ar nesuklydau. Didžiuliai cukraus vatos balionai, spraginti kukurūzai, kvapą gniaužiantys akrobatų triukai, šeši neįtikėtino grožio tigrai narve su narsia dresuotoja – visa tai yra iš mano vaikystės medžiagų, dažniausiai neišsipildžiusių. Iš vaikystės negatyvų, kurie taip ir nebuvo išryškinti, liko kaip pažadas. Ar dabar čia esu tam, kad ryškinčiau tuos pajuodusius nuo laiko paveikslus? Kad manyje pabustų penkiametis Genutis, šokinėjantis iš džiaugsmo išgirdęs, kad cirkas atvažiavo? Kad įbrisčiau į tą pačią upę antrą kartą? Ir tik atsisėdęs į savo vietą, skirtą tokiems kaip aš, su Freikarte, prie pat kulisų (ir todėl dažniau regintis kupranugarių ar tigrų užpakalius, o ne jų dresuotas akis, praradusias bet kokią viltį), staiga pamatau tą moterį. Ją įridena vežimėliu kita senyva moteris, padeda persėsti į plastikinę cirko kėdę. Pavyksta ne iš karto, į pagalbą atskuba cirko darbininkas. Žila jos nepavadinsi, nes moters plaukai jau tokios spalvos, kuri neturi pavadinimo, jeigu ir turi, tai jį žino nebent eskimai, paveldėję dešimtis žodžių sniegui nusakyti. Kiek jai galėtų būti metų? Bandau spėti. Turėtų būti netoli šimto. Šalia sėdi dukra – o tai neabejotinai dukra, tą matau iš daugelio smulkmenų, iš to, kaip ji patvarko motinos nosinę ant kelių, kaip kažką sušnabžda į ausį, kaip šypsos. Ir iš amžiaus. Dukra atrodo vyresnė už mano motiną, jau nugyvenusią tris ketvirtadalius šimtmečio. Tikrai ne globėja ar seselė, tokio amžiaus globėjų nebebūna, tokiems jau patiems reikia globėjo. Neabejotinai dukra. Regis, prieblandoje jau įžiūriu ir veido panašumų, bet tik todėl, kad pernelyg ilgai į jas spoksau.

Tarsi vaikystės planetariume kupolo skliautu laksto halogeno spinduliai, piešdami nežinomų žvaigždynų konsteliacijas. Gyvų muzikantų orkestrėlis trinkteli būgnais, stipriau spusteli strykus, ir žvaigždės ryškėja, juda greičiau, jau šviesos greičiu, jau šoka pagal ritmą. Nepajuntu, kaip iš vaikystės tuo pačiu šviesos greičiu atsiduriu paauglystėje, mokyklos diskotekoje, ieškodamas akimis savo vienintelės žvaigždės. Nespėju surasti, kaip ir hormonų kunkuliavimo laikais, iki paskutinio akordo, tik čia ne pabaiga, čia tik pati pradžia. Vėl niaukias, netrukus halogenai imituoja tekančią saulę, apšviesdami ir tai, ką mielai nutylėtų, nudėvėtus kilimus arenos vidury, pavargusius rekvizitus, dirbtinį brokato ir aksomo blizgesį. Vaidinimas prasideda. Žiūrovus sveikina Mefistofelis juodu skeltu fraku, galėtų būti Bulgakovo personažas, toks pat pasitikintis savimi, žadantis nepakartojamą šou. Ratu bėga kupranugariai, jiems iš paskos arkliai. Kupranugariai eiklesni, gracingi tarsi maratono bėgikai, aukštai pakeltomis galvomis, įbedę žvilgsnius į dykumos pabaigoje keliaujantį oazės miražą. Gimnastė, įveikdama gravitacijos trauką, pakyla į kupolo aukštybes, jos niekas nebelaiko, išskyrus sulaikytą žiūrovų kvėpavimą. Du pusnuogiai raumeningi vyrukai demonstruoja neįmanomas kūnų kombinatorikos galimybes, jų kūnų dermė, tarpusavio supratimas ir pasitikėjimas, jų androginiškas šokis tyloje kausto žvilgsnį, atmesdamas dviprasmybes, čia juk cirkas, ne uždaras vakarėlis. Į areną suguža ilgaragiai jaučiai, margavilniai ožiai, išsigandę stručiai, tarsi ištrūkę iš zoologijos sodo. Pajutę laisvę, jie nenoriai paklūsta tam pačiam Mefistofeliui, tik šįkart atliekančiam gyvulių tramdytojo vaidmenį. Šis moka kiekvienam artistui natūra, už kiekvieną atliktą numerį traukdamas iš slaptos kišenės cukrinius frankus, tarsi baimindamasis dėl trumpos jų atminties. Įsijautę į vaidmenį jie nenoriai palieka sceną, į pagalbą atskuba ir scenos darbininkai. Amžinoji žvaigždžių tragedija. Trys akrobatai ant batuto, vienas iš jų – trečias brolis. Viską daro blogai, bet pavyksta geriausiai. Todėl ir pelno – deja, ne karalaitės – auditorijos oro bučinius. Klounas su partneriu, iš akies luptu lietuvišku Pinčuku, ieško sau lygių auditorijoje. Skaitau apie juos programoje: manęs laukia rusų didmeistrių „Gin-Tonic“ poros premjera Šveicarijos palapinėje, naujų idėjų ir šviežio humoro gurkšnis. Tai štai kodėl Džintonikas man primena kaimyną iš Dzeržinskio turgaus rajono, nors ir neragavusį nei džino, nei toniko. Pagaliau ir žadėtieji tigrai blizgančiais nuo sotumo kailiais, kad tik nesuurgztų skrandis. Didžiagalvis gaujos vadeiva atlieka sudėtingiausias užduotis. Nesidžiaugia primestomis pareigomis, grėsmingai suriaumoja dresuotojo pusėn, kurdamas intrigą žiūrovams, dramatizmo aiškiai trūksta. Pabaigoje visi šeši tupiasi ant užpakalinių kojų ir tarnauja kaip paprasčiausi šuniukai, kaip kokie dvorniaškos. Norėčiau, kad gaujos galva skeltų antausį tam Mefistofeliui sudvejintomis pareigybėmis.

Žiūrovai, daugiausia vaikai, retsykiais nusijuokia, ploja, neatsilieka ir dukra globėja, vis žvilgteri motinos pusėn, tarsi laukdama pritarimo. Tačiau motina net nešypteli. Stebiu ją labiau negu arenoje vykstantį veiksmą, ypač tomis akimirkomis, kai rampų šviesos nukrypsta ten, kur jos sėdi. Atrodo, kad motinos gyvybė susitraukė iki dviejų mažų taškelių vyzdžiuose. Ji žiūri neatitraukdama akių. Bandau įsivaizduoti, ką ji mato, bet čia man nepadeda nė dešinysis smegenų pusrutulis. Tarsi žvilgsnis iš kito pasaulio. Apie kurį nieko nežinau, bet dabar jis, regis, šiek tiek prasišviečia pro tos moters odą, akis. Atrodo, kažką net įžiūriu.

Motina ir dukra sėdi kitoje kulisų pusėje, vietose, taip pat skirtose Freikarte turėtojams. Ir staiga suvokiu – ta moteris lygiai kaip aš gavo nemokamą kvietimą į cirką. Ji lygiai taip pat neatsisakė savo šanso. Galbūt paskutinio. Nedrįstu sakyti, kad medžiagos anapusinio gyvenimo tekstui. Nes kas yra šitas gyvenimas, jeigu ne beviltiški šokinėjimai, vartymasis per galvą, noras įtikti pasauliui, didvyriškos pastangos, nevykę juokeliai pertraukose. Bet gal tik man atrodo, kad po apvaliu cirko kupolu kaip po saule nieko naujo, kad viskas kartojas, kad skirias tik kupolų dydžiai ir žvaigždynų konsteliacijos. Gal ta moteris, turėdama matyti tai, ką matau ir aš, mato visai ką kita. Gal Rojaus sodus, kur žvėrys ir žmonės vėl šnekasi ta pačia kalba? Gal šešėlių žaismą Platono oloje? Vargu ar ji norėtų papasakoti, nes tuomet ir jos žodžiai būtų iš kito žodyno, kurio aš nesu atsivertęs. Juo labiau nepapasakos mano kairysis pusrutulis. Vieną mirksnį pagaunu save sėdintį ne čia, bet kitoje kulisų pusėje, man pasirodo, kad aš ir esu ta moteris.

Ir jau žinau, kad ne veltui atvažiavo cirkas. Visad laikinas, gyvenantis palapinėje, kaip klajoklis, kaip karys, kaip turistas. Visad viena koja čia, kita – vienas Dievas ir gastrolių direktorius težino kur. Radau medžiagą. Jeigu norėčiau būti tikslesnis, turėčiau sakyti – medžiaga susirado mane. Dabar žinau, kad visa, ką parašysiu, gali būti panaudota prieš mane.

Anksčiau ar vėliau mes visi gauname savo Freikarte. Aš gavau ją laikinam gyvenimui Šveicarijoje. Kvailas pleonazmas: laikinas gyvenimas. Tarsi būna kitaip.

Esė skaityta literatūros forume „Šiaurės vasara“ Jurbarke rugpjūčio 27 d.