Vištos ir deimančiukai

EMILIJA VISOCKAITĖ

Rasa Aškinytė. Lengviausias. Romanas.
V.: Vaga, 2011. 232 p.

„Kartais jie sustodavo ir bučiuodavosi. Man tai nepatiko“ (p. 47). Įsimylėjimas, pavydas, ilgesys Blankai atrodo it fantastiniai žvėrys, sprendimų ieškoma ne remiantis įsisenėjusiais Homo sapiens įpročiais, o eksperimento būdu, daiktai ir reiškiniai pasiaiškinami „Vikipedijos“ apibrėžimais. Kuo dalykas banalesnis, įprastesnis, tuo labiau nustebusiu žvilgsniu į jį žiūrima. Stereotipinis žmonių elgesys, kasdienė realybė atrodo mažų mažiausiai magiški.

R. Aškinytė pristatoma kaip į literatūrą atėjusi iš filosofijos – nemanau, kad tai savaiminis pranašumas, verčiau jau kas ateitų iš matematikos ar farmacijos. Filosofai neretai atsiduria ties pretenzingumo riba, kad ir pavadindami dvi ne itin besiskiriančias romano dalis Laiko ir Pasakų knygomis. Daug smagiau tituluoti trumpi skyreliai: „Molekulė, arba Dažniausiai meilė iš pirmo žvilgsnio baigiasi, kai tik nukreipi žvilgsnį kitur“ (p. 52) – šie griozdiški pavadinimai tampa savarankiškais tekstais, epigrafais, o pastarieji man yra vienas žaviausių literatūros išradimų.

Sprendžiant iš pirmojo romano „Rūko nesugadinti“ („Tyto alba“, 2009) recenzijų, atrodo, kad autorė tęsia žaidimus su forma, moksliniu stiliumi, paradoksais. Panašiais suaugusiųjų žaidimais užsiima Marius Jonutis knygoje „Kirminas paukštis“, matyt, dėl paveikslėlių ir naivios intonacijos priskirtoje paauglių kategorijai. R. Aškinytės skaitytojas, žinoma, kiek vyrėlesnis – tyčinis infantilumas, nuostaba čia patamsinti cinizmo atspalviu, – tačiau, spėju, visgi ne vyresnis už pačią autorę.

Atviras, pasiduodantis įvairiausioms interpretacijoms, interaktyvus tekstas nėra naujas sumanymas. Pasakotoją Blanką (vardas pakeistas), be tapatybės, atspindinčią aplinką, savo būtį kuriančią tik iš kitų gyvenimų, skaidrų subjektą be apčiuopiamo branduolio, galima priskirti postmodernizmo kanonui.

Kita vertus, mane labai pradžiugino, kai autorė interviu Blanką pavadino tiesiog višta, nesuprantančia, kas su ja vyksta, nesugebančia adekvačiai (normaliai) vertinti savęs ir aplinkinių. Todėl dialogai ir situacijos čia absurdiški ir nenuobodūs. Ir tik Blankos motina vis purkšteli: „Išprotėjai.“

Iš esmės visą romaną sudaro bandymai perprasti žmonių santykius, atrasti elementarius veikimo pasaulyje principus: „Man atrodo, jog labai negerai norėti, kad žmogus priklausytų tik tau. Bet nieko nepadarysi. Kai myli, taip atsitinka“ (p. 88).

Tekstą norisi cituoti, ir, ilgai apie jį galvojant, jis nepradeda atrodyti primityvus. Nors knyga kupina sąmojo, nepalieka jausmas, kad joje nesijuokiama, kad ji tiesiog liūdna ir romantiška: „Stengiausi niekada nieko neturėti rankose, norėjau būti visada pasiruošusi. Kad jei ką nors netyčia sutikčiau ir norėčiau apkabinti, prisiglausti visu kūnu, galėčiau tai laisvai padaryti“ (p. 55). Atsitraukimas nuo realybės, nuo savęs, nuo bendravimo su žmonėmis teikiamų nusivylimų, žiūrėjimas į save kaip į personažą, keistai funkcionuojantį padarą gali būti tiesiog jautruolio savigynos mechanizmas. O šitokie mechanizmai burzgia ne vienoje geroje knygoje.

__

Ar turi alibi? Detektyvinės istorijos.
V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2011. 391 p.

Ne paslaptis, kad tris valandas klausytis studentiškų „Filologijos rudens“ eilėraščių ir novelių ar kokiame nors konkurse perskaityti šūsnį moksleivių rašinių yra gryna kančia. Absoliuti dauguma pradedančiųjų tekstų pažadina pačius nekorektiškiausius sarkazmo demonus. Vis dėlto ne tik mane jaunųjų kūryba tiesiog liguistai traukia. Iš dalies tai turbūt lemia mokyklos ilgesys, iš dalies – sportinis interesas, aukso karštligė. Nes beveik visada (jei neieškai pernelyg dažnai) išlenda koks Pilypukas, vaižgantiškas deimančiukas, dėl kurio išsilygina raukšlės, ir štai tokio Pilypuko tekstas sukelia daug tyresnį džiaugsmą nei profesionalus Marčėno ar Navako eilėraštis.

Tokį potraukį turbūt turi ir Regimantas Tamošaitis, kuris ne tik kasmet perskaito visą „Filologijos rudeniui“ susiųstą kūrybėlę, bet ir šiemet buvo vienas iš komisijos narių, vertinusių tris dešimtis „Baltų lankų“ leidyklos skelbtam konkursui atsiųstų aukštesniųjų klasių moksleivių rašytų detektyvinių istorijų. Anot jo, detektyvinė tradicija lietuvių literatūroje visiškai silpna; tai ir nekeista, nes detektyve estetinė funkcija yra antraeilė, o žanras „reikalauja pirmiausia loginio mąstymo, stiprios intrigos, motyvuoto nusikaltimo, valingos sąmonės ir stipraus proto“ (p. 10).

Stambų rinkinį tesudaro septynios apysakos, ir per didelė apimtis yra jų visų iki vienos didžiausias trūkumas (galbūt toks buvo neapgalvotas konkurso reikalavimas). Šiaip ar taip, visiškai aiškios kiekvienos apysakos patekimo į knygą priežastys. Silpniausiai atrodanti radviliškiečių istorija „Paskutinis sakinys“ publikuota dėl gudriai pasirinktos patyčių temos. Dešimtokės autorės yra prisipažinusios, kad rašydamos turėjo remtis žiniasklaida, nes jų mokykloje šios problemos nėra – deja, tekstui į naudą šitai tikrai neišėjo.

Du vilniečiai apysakoje „Kerštas“ pasirinko žiūrėti ne iš moksleivių, o iš policijos pareigūno pozicijos, dėl ko istorija stokoja įtaigos. Kaip ir kitur, nusikaltimo narpliojimas aprašinėjamas per smulkiai – kita vertus, surinktos informacijos kiekis įspūdingas. Įdomu, kad šioje apysakoje mokykla pavaizduota kaip jautri, bičiuliška bendruomenė, o ankstesnėje – kaip kuo tikriausia šėtono irštva. Vienuoliktokas šiaulietis „Dilemoje“ įamžino savo močiutės papasakotus įvykius. Mirties ir meilės scenų patetiškumą atsveria gerąja prasme senamadiškas Šiaulių legendomis, istoriniais faktais paremtas siužetas. Vienuoliktokių kauniečių istorija „Neleistina tiesa“ išsiskiria kompoziciniu sumanymu kaitalioti laikus, vis artinant praeitį prie dabarties. Istorija apie pirmūnų grupuotę originali, tačiau skaitymas ir vėl prailgsta, o pabaiga su visur išslapstytomis blakėmis ir teisiųjų triumfu išvis nuvilia. Labai maloniai skaitoma devintokės istorija „Testamento fantomas“ apie žmogaus godumą paperka tradiciška, sklandžia fabula.

Na, ir galiausiai du deimančiukai. Silpno siužeto, bet puikaus stiliaus detektyvą „Laiptai“ per penkias dienas parašė dvyliktokas iš Kauno. Smagiausia pradžia – detalus pagiringos dienos troškulio ir sulėtėjusių judesių aprašymas. Štai tau ir autentiška patirtis. Kalbėjimas atviras, nuomonė drąsi ir kategoriška. Kitose istorijose stokoto humoro, (auto)ironijos čia su kaupu – pats vaikinas paaiškina, kad tai jo gynybinis režimas: „Nepatiko nė vienas čia sėdintis (nors pažinojau juos daugiausia penkiolika minučių), bet Džiugas – labiausiai. Buvo tipiškas turtingų tėvelių vaikelis. Savimi iki begalybės pasitikintis, nuolat kalbantis ir besigiriantis nebūtais dalykais, gražiai apsirengęs ir su skiautere. Kitais žodžiais tariant, antrasis aš“ (p. 308). Nustebino, kad ironija nedingsta prie mirusios draugės kūno – vietoj šoko, ašarų puolama narplioti, kas gi tai padarė. Ir tai būdinga daugumai apysakų: paaugliai tarsi be sielos arba paslėpę ją taip giliai, kad nė patys nebežino kur.

Keturių vienuoliktokų iš Plungės darbas „Į priešingą pusę“ stipriausias ir stiliaus, ir siužeto atžvilgiu. Priešingai nei visose kitose, šioje apysakoje ypač pavykę fragmentiški, skambūs dialogai. Pavyksta išsivaduoti iš dirbtinio, tvarkingo kalbėjimo, pagaliau atsiranda žargono: „Apsišik krapais!“ (p. 216) Originalus ir sudėtingas sumanymas į greitą žodžių srautą įterpti veikėjų minčių nuotrupas: „[...] pameni, kai pasakojau, jog vasarą su Mante važiuosim į Šventąją dirbt? – Pamenu, – ir pagalvojo: „Nepamenu“ (p. 208). Detalės labai raiškios: „Kai koridoriaus pradžioje pamatė vis dar tebesigrūdančius į kabinetą bendraklasius, dar labiau sulėtino žingsnį ir net sustojo persirišti savo „medkirtinių kerzų“, kurių raišteliai buvo kiek atsilaisvinę. Atsitiesusi lėtu žingsniu priėjo prie kabineto kaip tik tą minutę, kai durys turėjo užsiverti, ir spėjo nutverti rankeną“ (p. 180). Kitaip nei atomazga, pradžia yra stiprioji visų apysakų dalis: šios apysakos pradžia – užuominų kupina įprasta diena – priminė Guso Van Santo filmą „Dramblys“ (apie žudynes mokykloje), kurio didžiąją dalį sudaro įžanga sekant skirtingus veikėjus eilinę jų gyvenimo dieną. Nudžiugino ir apysakos pabaiga bei pavadinimas – brandūs, sąlygiški, neteigiantys kaltųjų ar teisiųjų.

Pagirtinas leidyklos sumanymas skatinti pradedančiuosius rašyti ne vien daugiažodžius eilėraščius ir prozines impresijas, bet ir tvirtus, logiškus siužetus. Be to, istorijos turi netikėtų panašumų (abejingumas mirčiai, vaikų kerštas netikusiems tėvams, itin neigiamas žiniasklaidos, kartais ir teisėsaugos vaidmuo), todėl snobams jos galėtų būti įdomios bent jau sociologiniu požiūriu.