Skrydis virš knygučių lizdo

JURGA TUMASONYTĖ

Nuo to laiko, kai perskaičiau Mariaus Buroko straipsnį (http://www.bernardinai.lt /straipsnis/2011-07-14-marius-burokas-uzkietejusio-skaitytojo-kronikos-joyce-o-pasas-nematomos-bibliotekos-ir-eilerasciai-kiseneje/65787), kuriame buvo aprašytos skaitymo atostogos, ėmiau fantazuoti apie skaitymo sanatoriją užmiestyje. Viskas vyktų taip:

„Laba diena, džiaugiuosi, kad pagaliau Jūsų sulaukėme. Pasidėkite daiktus į šią spintelę – matote, viskas kuo puikiausiai telpa. Raktelį gausite, kai susiruošite pasivaikščioti po parką. O dabar eikite koridoriumi paskui mane. Aha, ilgas koridorius. Na, sezonas tik prasidėjo – kol kas dar nedaug žmonių. Ta-aip, šešioliktas numeris. Žiūrėkite, čia bus tamstos kambarys – nebijokite, užeikite. Viskas, kaip pageidavote: rausvos spalvos sienos, sunkios užuolaidos, sulaikančios aitrios saulės spindulius iš ryto, užtraukiamas tinklelis nuo musių. Švari patalynė. Matote, nemelavau – lova dvigulė, ąžuolinė. Tinka? Čia, žiūrėkite, minkštasuolis. Specialiai jūsų matmenims. Ana ten ir kėdelė kojoms užsikelti. Kai įsikursite, užeikite į mano kabinetą. Duosiu kortelę pusryčiams ir pirmąją knygutę. Mielasis, mes juk susitarėm, kad skaitysite po vieną knygą vienu metu. Ir tik perskaitęs gautąją turėsite leidimą antrajai. Trisdešimt trys knygos ne juokas. Ar ne taip?“

Pati mielai pabūčiau paciente: gydytojai turėtų pasirūpinti, kad perskaityčiau reikiamas knygas, išsimiegočiau ir vartočiau vitaminus. Galvoju, kad nebesugebu susidoroti su savo maniakišku polinkiu knygoms: jos kaupiasi ant baldų, šaldytuvo, grindų, skalbimo mašinos, unitazo bakelio ir palangių. Knygelės atkeliauja iš įvairių bibliotekų, leidyklų, knygynų ir draugų lentynų. Jos guli išsižiojusios prieš savo išsiblaškiusią skaitytoją, kuri vienu metu gali skaityti apie dešimt knygų, mokėti baudas bibliotekoms ir auginti knygų bokštus, į kuriuos kartais rąžosi juodakaklis buto katinas ir kuriuose knygų veikėjai pražūsta taip ir nepatekę į skaitančiosios smegenis. Panašiai nutiko ir šioms knygoms, kurias dar ankstyvą pavasarį pasižadėjau ne tik perskaityti, bet ir recenzuoti (nors šis žodis mano tekstams apie knygas apibūdinti nėra labai taiklus).

Vakar ilgai neužmigau: švintant sėdėjau savo žaliame minkštasuolyje ir lakavausi kojų nagus. Pirmi saulės spinduliai kaip kalio permanganatas lėtai dažė kambario prieblandą. Beveik vilko valanda. Tą akimirką buvau tik aš ir mano keturkampis lipnus nagas. Taigi pasijutau it koks rašytojas, vardu Johanesas arba Viljamas, oriai medituojantis prieš artėjančią begalybę. Šio puikaus jausmo vedama, šiandien išsiviriau karčios kavos, likau apsivilkusi naktiniais marškiniais, atsisakiau kvietimų į lauką ir nutariau pagaliau susidoroti su kadaise lytėtomis knygomis.

_

Herkus Kunčius. Lietuvis Vilniuje. Romanas.
V.: Kultūros barai, 2011. 240 p.

Kunčius šioje purpurinės spalvos knygoje yra truputį Kunčinas: kuria Vilniaus miesto mitologiją, savo fantazijos stiklainyje konservuoja ne tik nepriklausomybės laikų, bet ir sovietmečio gatvelių pavadinimus, įdomesnių pijokų judėjimo trajektorijas. „Šis romanas skirtas dabartiniams keturiasdešimtmečiams. Nostalgija sovietų armijai, senoms knaipėms ir tikrai gyvenusiems veikėjams“, – kažkas panašaus buvo pasakyta per knygos pristatymą vyninėje. Kadangi jokios nostalgijos sovietmečiui (išskyrus drapaninius vystyklus) nejaučiu, šį Kunčiaus teksto perskaitymą įsivaizduoju greičiau kaip turizmo centro surengtą ekskursiją miesto takais – „taip, kaip jie įkvėpė patį romaną“.

Taigi ekskursija prasidėtų nuo „Delfi.lt“: visi būsimi ekskursantai turėtų suregzti bent kelis piktus komentarus apie politiką ir Lietuvos dabartį. Žinoma, tema apie interneto komentatorių kompleksus jau nuvalkiota, bet reikėtų apsimesti, kad šis momentas itin šmaikščiai ir originaliai parodo Napoleono Šepučio – pagrindinio veikėjo, kurio pėdomis mes ir seksime, – mentalitetą.

Parašę komentarus ir nusipirkę „Trejų devynerių“ bei kitų „suktinių“, būtumėte įsodinti į autobusą, riedantį kryptimi Kalvarija–Vilnius. Šia kryptimi prasidėjo ir romano veiksmas – kelionė į sostinę (knygos pradžioje primenama, kad tokioje šventoje vietoje kaip Vilnius jautresni žmonės gali imti ir patikėti esantys pranašai). Lietuvos Jeruzalėje turėjo vykti pasaulinė Dainų šventė (veiksmas vyko 2009 metais). Napoleonas Šeputis – į šeštą dešimtį persiritęs plokščiagalvis kaimietis ir liaudies meno gerbėjas – svajojo pagaliau pamatyti jaunystės laikų miestą. Riedėdami autobusu ekskursijos dalyviai būtų kviečiami gerti nusipirktus gėrimus ir griuvinėti ant grindų, kad susidaužytų galūnes ir pajustų Šepučio būseną, kurią jis patyrė pakeliui į Dainų šventę, kai plojosi ant žemės, susigurino kūną ir buvo nuvežtas į Vilniaus greitosios pagalbos ligoninės traumatologijos skyrių. Iš ligoninės vyrutis pabėgo vienais marškiniais, apžiūrinėjo senamiesčio paveldą ir piktinosi kitataučių paliktais ženklais. Kaip antai atradęs atminimo lentelę baltarusių švietėjui Pranciškui Skorinai: „Kodėl patys nesiėmėt spausdinti knygų? Savo žemėje – Lietuvoje! Kodėl gudai mums rašė įsakymus? Kodėl nepanorot prabilti vienas į kitą gimtąja kalba?! [...] Ko buvo prikimštos jūsų galvos, kad rinkotės svetimųjų žodyną? Kas jums rūpėjo? Tik pilvas? Šikna? Bobos tarpkojis?“ (p. 52) Kaip matote, Kunčius vartoja šiurkščią leksiką, o jo ištryškusiems žodžiams nusivalyti būtina skaitant turėti nosinaitę. Antraip per daug įsijausite ir susibjaurinsite.

Pabėgusį Dainų šventėn Šeputį, kurį ūmai ištiko šizofreniškas atsivertimo į pranašą svaigulys, greitai pastebėjo Rožytė (romane vadinama Raudonkepuraite) ir Kunigaikštis Vilgaudas, savo charakteriu beveik nesiskiriantis nuo gatvėje girdimo originalo. Mieli ekskursantai, visi, kurie seka romano keliais, turėtų apžiūrėti Vilnių išgėrę. Tai yra taip kauštelėję, kad toliau gerdami nebegirtėtų, o imtų įžiūrinėti sienose atsiveriančias erdves. Tokios būsenos reikėtų vaikščioti po senamiestį ir Užupį su govėda realiai egzistuojančių keistuolių (Rožyte, Vilgaudu, Marijanu), kabinėtis prie kitų turistų ir taikių praeivių. Atsidūrę policijos areštinėje galėtumėte atsikvėpti, nes ekskursija pasibaigtų lygiai taip kaip ir romane. Tiesa, nesu tikra, ar bauda būtų įskaičiuota į ekskursijos kainą.

O dabar antroji dalis – Šepučio prisiminimai apie jaunystės laikų Vilnių, grįžtis į sovietmetį. Tiesą pasakius, jaučiuosi susierzinusi: tais momentais, kai romano herojus Šeputis pasinerdavo į praeitį, kurioje buvo itin bohemiškas, trankėsi menininkų pamėgtose knaipėse, dulkino tetą Zosę ir nimfomanę Dailės akademijos pozuotoją, taip pat buvo išdulkintas hipio Liutauro (reikėtų paklausti likusių dinozaurų, ar jis iš tiesų egzistavo), supratau, kad Kunčiui nusispjaut į charakterio vientisumą – svarbu išreikšti savo perversiją, o į vieną vargšą žmogelį galima sukišti nors ir dešimt skirtingų personažų. Kaip Kunčiaus veikėjui ir dera, anas gėrė kibirais ir nedirbo (metė universitetą, atsidavė blogų draugų įtakai ir už tai kentėjo, nes buvo pašauktas į armiją). Armijos vaizdais Kunčius pralenkia net ir šlykštynių gurmaną Parulskį: „Supainioję dieną su naktim ir menkai tesirūpindami higiena, vieni iš jų ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai nukamuoti laukimo gulėjo apsivėmę, kiti snūduriavo, nekreipdami dėmesio į myžalų balas, telkšančias po gultais. Treti, strimgalviais prisivarę iki baltųjų arklių, išsivadavę iš padorumo ir civilizacijos primestų prietarų, stūgavo, ūbavo, lipo sienomis ir demonstratyviai tuštinosi“ (p. 160–161). Ar visa tai būtų galima apibūdinti vyrišku rašymo stiliumi? Na, kai rašoma tokia leksika, kurios priešprieša galėtų būti Lauros Sintijos Černiauskaitės stilius. Suvartojama labai daug alkoholio, o paskui moteriškų tarpkojų (sakyčiau, antžmogiškai). Man tai panašiau į manieringą, neva drąsų, bet iš tikro jau pabodusį sprendimą. Skaitydama „Lietuvį Vilniuje“ susidūriau su pasauliu, kuris primena šaukšteliu gramdomą kiaulės akį: dirbtinai kuriamas vaizdas skaitančiojo pojūčiams sužadinti. Kartais atrodydavo, kad skaitau anekdotus: vieni prajuokindavo, kiti būdavo jau girdėti.

Ai, verčiau duokite rankutę, jeigu jums labiau patinka Vladimiras Sorokinas. Nes Kunčius persistengia įmantraudamas, o Vilniaus ir lietuviškojo mentaliteto fiksavimas subjaurinamas neskoningais juokeliais.

_

Marius Ivaškevičius. Mistras. Keturių veiksmų drama. V.: Tyto alba, 2010. 143 p.

Dabar madinga sugalvoti pjesę, ją užrašyti ir padėti stalčiun – juk nėra kas stato. O net ir tie, kurių pjesės buvo pastebėtos ir inscenizuotos, sako netikintys nuolatine pjesių rašymo perspektyva Lietuvoje. Žinoma, kad rašytum, turi tikėti, jog pjesę (dar esant gyvam) statys talentingas režisierius, o ne koks nors scenos žaliūkas ar dramos būrelio vadovė. Tačiau neverta graužtis dėl režisierių abejingumo – galbūt esate tiesiog netalentingas, todėl niekam jūsų ir nereikia.

Šiuo metu perspektyviausiu dramaturgu tituluojamas Marius Ivaškevičius kuria jau matydamas popieriuje užrašytus personažus įkūnijančius aktorius. Todėl pjesė „Mistras“, kaip ir „Madagaskaras“, yra neatsiejama nuo Vilniaus mažojo teatro trupės ir Rimo Tumino. Man pasisekė, nes, perskaičiusi pjesę, jau kitą vakarą nukulniavau į spektaklį. Grįžau susiraukusi. Bet spektaklio apžvalgų galite paskaityti kitose vietose, o dabar trumpai apie pačią pjesę.

Šį kartą iš kapų milžinų keliamas Adomas Mickevičius – poetas, kuris pergyveno veržlaus romantiko amžių ir virto keturiasdešimtmečiu frankenšteinu. Mūzos jo nebelanko, šeiminis gyvenimas nenusisekęs, tėvynė okupuota… Veiksmas, prasidėjęs per Napoleono Bonaparto laidotuves, trunka septynerius metus. Taigi beveik XIX a. vidurys, kada prasideda pramonės revoliucija, romantiškus idealistus užstoja platūs realistų pečiai, tautos kelia vėliavas ir kardus, skelbia savo nacionalinio atgimimo pavasarius. O Paryžiuje, kuriame glaudžiasi emigravęs poetas, gyvena nestandartiška moteris Žorž Sand. Rašytojos namuose vyksta bohemiški menininkų (Onorė de Balzako, Frederiko Šopeno, Pjero Leru, Margaret Fuler) pasisėdėjimai. Čia Ivaškevičius ir vėl demonstruoja pomėgį paversti bičiuliais tuo pačiu laikotarpiu gyvenusius žmones. Ir iš tiesų labai smagus žaidimas: pamėginkite, kai neturėsite ką veikti, suvesti bent tris labai skirtingus istorinius veikėjus. Aš rinkčiausi Andrė Židą, Žaną Kokto ir Merlin Monro kūdikystėje – būtų queer istorija apie kūdikio auginimo ypatumus.

Grįžtant prie pjesės, pagrindinis veikėjas Adamas jau pirmame veiksme susiduria su Mistru, Lietuvos dvarininku, pasak šaltinių, pranašu apsiskelbusia žmogysta, užhipnotizavusia Paryžių ir suskirsčiusia paryžiečius į juo tikinčių ir netikinčių stovyklas. Pirmasis Mistru patiki poetas, kai pranašas išgydo jo klejojančią žmoną Celiną, primenančią karvę ištampytais speniais: moteris neturi mūzos duomenų ir yra tinkama tik vaikams išnešioti. Išgydęs ligonę ir surijęs saldainį (Vlados Kalpokaitės taikliai apibūdintas kaip pikta Karlsono karikatūra), Mistras teigia esantis atgimęs Kristus, kuriuo turi sekti lenkų tauta. Paskui Mistrą atseka iš Lietuvos atgabenta guvernantė Ksavera, gundanti ir savo koketišku kūnu užvaldanti Adamą. Ji turinti būti kūniškoji jungtis tarp Mistro ir Adamo. Taigi Adamas atsiduoda Mistro valiai ir pradeda skelbti pranašo atėjimą. Mistras yra Mickevičius – antroji jo pusė, įtikinimo galia, kurios poetas siekia norėdamas žadinti tautą, vesti į laisvę ir atsiduoti romantinio idealo likučiams, susitapatinant su Žana d’Ark ir Kristumi. Visgi sunku leistis į personažų interpretacijas, nes jos nėra iki galo užbaigtos. Tarsi pradedama pasyvaus poeto, praradusio tėvynę ir gyvenimo idealus, susidūrimu su Mistro vitališkumu ir Adamo charakterio metamorfoze, bet taip ir nepabaigiama. Judo, nešančio Kristaus kryžių, motyvas taip pat iki galo neišsikristalizuoja. Koks šios pjesės konfliktas? Jo nėra!

Kur kas simpatiškesnis man pasirodė „antrasis planas“ – Žorž Sand svetainės lankytojai. Puikiai sukurtas Balzako personažas, kuriam rūpi verslas, moterys ir romanas.

Margaret (rašo). Apie ką šiuo metu rašote?

Adamas. Dešimt metų, kai neberašau. Mečiau.

Margaret (rašo). Dėl kokių priežasčių?

Adamas. Dėl pramonės revoliucijos. Rankų darbas neteko prasmės, kai buvo išrastos staklės.

Margaret. Kokios staklės?

Adamas. Balzakas.

Stotingasis prancūzas yra šiuolaikinių euroromanų autorių prototipas. Realistui kūryba yra tik darbas, neturintis nieko bendra su romantikų sukurtais dvasiniais kūrybos mitais. Manyčiau, kad rašytojo ir kūrybos santykis galėtų būti esminis šios dramos akcentas. Kas išeina, kai į kūrybą žiūrima kaip į ginklą, padedantį sutelkti kariuomenę, įtikinti žmonių mases, o menininkui sudegti savo kūrinijos ugnyje?

Ivaškevičius turi filologinę uoslę reikiamiems žodžiams. Sukinėja, dėlioja ir ardo pritaikydamas juos vis kitokiai aprašomai epochai ir žmonių būdui. Magnetiška ir smagu. Gaila, nes šįkart vartotojai gavo patiekalą, kuris buvo gamintas iš rinktinių produktų, bet, iš orkaitės ištrauktas per anksti, pasiekė juos dar neiškepęs.