Kraujas – gyvybės šaltinis

JONAS NEKRAŠIUS

Visų žmonių kraujas yra vienodos spalvos.

Francesco Petrarca

Kraujas – ne vanduo

Žmogaus kraujas – svarbiausias gyvybės palaikytojas. Kraujas (lot. sanguis, cruor) medicinoje suvokiamas kaip skystas organizmo audinys, cirkuliuojantis uždaroje kraujagyslių sistemoje ir iriguojantis (plaunantis, drėkinantis) organizmo audinius bei organus. Su limfa ir audinių skysčiu kraujas sudaro vadinamąją vidinę organizmo terpę, kuri lemia beveik visas organizmo gyvybines funkcijas.

Kraujas teka ypatingomis gyslomis – kraujagyslėmis. Toliau nuo širdies esančių kraujagyslių spindis vis siaurėja, kol jos pasidaro plonytės ir virsta kapiliarais, kurių kiekvienas yra penkiolika kartų plonesnis už žmogaus plauką. Kapiliarai išsiraizgę po visą organizmą, jų ilgis – apie 100 000 kilometrų, beveik du kartus didesnis už atstumą, kurį gautume per pusiaują apjuosę Žemę! Ne veltui kraujagyslėmis cirkuliuojantis kraujas vadinamas gyvybės upe.

Svarbiausias kraujo apytakos sistemos organas yra širdis. Dėl jos veiklos kraujas nuolat cirkuliuoja organizme. Į širdį kraujas teka venomis, iš širdies – arterijomis.

Kraujas – nevienalytis skystis. Jis yra raudonos spalvos (tokią spalvą lemia eritrocitų pigmentas hemoglobinas; sveikas žmogus turi apie 25 trilijonus eritrocitų) ir sūrus (dėl jame esančio natrio chlorido ir kitų druskų). Kraujas susideda iš skystosios dalies – plazmos ir joje plaukiojančių trijų tipų ląstelių: eritrocitų, leukocitų ir trombocitų.

Kraujas sudaro 6–8 % žmogaus kūno masės (suaugusio žmogaus organizme yra apie 5–5,5 litro kraujo). Apie 55 % kraujo tūrio sudaro plazma, apie 45 % – forminiai elementai, jis 4–5 kartus klampesnis už vandenį.

Kraujas ne tik nešioja deguonį, anglies dioksidą ir maistingąsias medžiagas, bet ir veikia mąstymo procesus, reguliuoja nervų sistemos veiklą. Kraujo sudėtyje yra maisto medžiagų, pavyzdžiui, gliukozės, taip pat pažeistoms kūno vietoms pakeisti reikalingų „statybinių“ medžiagų. Iš žmogaus kūno ląstelių kraujas paima medžiagų apykaitos atliekas, iš kraujo jos pašalinamos inkstuose ir susirenka šlapime. Kraujas perneša ląstelėse vykstančių cheminių virsmų metu išsiskiriančią šilumą ir ją paskirsto žmogaus kūne.

Kraujas pasaulio tautų kultūrose ir mituose

Kraujas daugelio tautų, taip pat ir lietuvių, buvo laikomas gyvybės ir gyvenimo šaltiniu. Manyta, kad gyvybės jėgą jis teikiąs ne tik žmonėms, bet ir gyvuliams, augalams, namams, mirusiųjų vėlėms, net dievams, numalšinąs žemės troškulį, pripildąs ją naujų jėgų. Kraujas liejamas tam, kad pasaulis galėtų gyventi. Panašūs tikėjimai buvo žinomi vienai iš seniausių indoeuropiečių šakų – indams. Pavyzdžiui, Indijos kurdų genties žynys, derlingumo deivei aukodamas kruviną auką, kalbėdavo: Žinok, jog kraujas liejamas todėl, kad galėtų gyventi visas pasaulis ir ne tik visas pasaulis, bet ir dievai; žinok, kad šis kraujas reikalingas palaikyti tautos gyvenimą ir pratęsti palikuonims. Jeigu nebūtų pralietas aukos kraujas, neišsilaikytų nei tautos, nei karalystės. Tavo pralietas kraujas numaldys žemės troškulį, nes jis pripildė žemę naujos jėgos.

Kraujas laikomas magiškų galių teikėju ir ypatingu antgamtiškuoju penu, todėl esą susijęs su daugeliu iracionalių reiškinių. Tai byloja žodžių junginiai kraujo giminaičiai, kraujomaiša, kraujo kerštas, kraujo bruderšaftas, (kankinių) kraujo krikštas, taip pat posakiai: kažkas slypi mano kraujyje; ištroškęs kraujo; krauju suteptos rankos; pralieti kraują.

Mituose kraujas tapatinamas su gyvybės galiomis (kepenimis, ugnimi, saule ir ypač siela). Siela įsivaizduota kaip gyvybės valdovė, kuri daugiausia glūdi kraujyje, todėl ir pulsuojanti kraujagyslė vadinta gyvybės gysla. Graikų filosofas Empedoklis teigė, kad siela esanti kraujyje. „Praliejus kraują“ ar kai dėl ligos siela palieka kūną – žmogus miršta. Aukojant žmones ir gyvūnus šios jėgos turinčios išsilaisvinti. Senovėje kraujo auką, pačią vertingiausią, kartais pakeisdavo pieno ar medaus auka.

Graikai pildavo kraujo į mirusiųjų kapus, kad pomirtinio pasaulio šešėliams suteiktų gyvybės jėgų. Homero „Odisėjos“ herojus, požeminės karalystės šešėliams norėdamas grąžinti sąmonę ir kalbą, davė gerti žmogaus kraujo. Įvairių tautų pranašai gerdavo kraują, kad pasiektų ekstazę. Senovėje buvo žinomi kraujo ritualai, įvairios apeigos, susijusios su krauju.

Žmogaus (pirmiausia vaikų ir nekaltų mergelių) kraujas buvo naudojamas per kulto ir būrimo apeigas. Alchemikai kraują naudojo kurdami filosofijos akmenį, nes jis kupinas gyvybės energijos. Kraujas svarbesnis ritualuose, mažiau – simbolikoje, bet ir joje vertinamas kaip gyvybės esmė. Dažnai kraujas laikomas dieviškuoju gyvybės elementu, veikiančiu žmogaus kūne. Todėl daugelyje kultūrų jis yra tabu, jį lieti galima tik po ypatingų pasirengimų, pavyzdžiui, aukojimų metu.

Malajų salyno gyventojai sielą sieja su krauju. Naujosios Gvinėjos papuasai mano, kad siela gyva kraujyje. Indijoje gyvenantys sorai tiki, kad siela slypi kraujyje, todėl turi tokią formą kaip kūnas, kurį užpildo kraujas.

Pirmykštėse tautose buvo ypač paplitęs simbolinio pobūdžio paprotys: vyrai, sumaišę kraują ir tą mišinį išgėrę, vienas su kitu susisiedavo visam gyvenimui. Šiam motyvui artimi kraujo prietarai ne kartą yra tapę pagrindiniu sakmių ir poetinių kūrinių motyvu (pavyzdžiui, „Vargšas Heinrichas“).

Sumatros salos tobatakų genties čiabuviai gyvybės jėgą vadina tondi. Jie tiki, kad daugiausia tondi yra žmogaus galvoje ir kraujyje. Todėl mano, kad žmogus, gerdamas priešininko kraują, perima ir jo tondi. Sumaišius dviejų žmonių kraują susimaišo ir jų tondi, todėl jie tampa giminėmis. Pietų slavai dar iki XIX a. laikėsi papročio, vadinamo pobratimstvo (susibroliavimas), – žmonės susigiminiuodavo sumaišydami kraują.

Gyvybė dažnai tapatinama su krauju. Nuo Hipokrato iki visai nesenų laikų kraujas buvo laikomas vienu iš keturių gyvybinių skysčių (humor), kurių pusiausvyra būtina fizinei ir psichinei žmogaus sveikatai. Hipokratas sunkiems ligoniams rekomenduodavo gerti sveikų žmonių kraujo. Romoje patricijai, norėdami atjaunėti, gerdavo mirštančių gladiatorių kraujo. Romos istorikas Plinijus rašė, kad Egipte, kai faraonas susirgdavo žvyneline, liaudžiai prasidėdavo sunkūs laikai. Žmonių krauju būdavo užtvindytos valdovo gydomosios pirtys.

Senovės Meksikos actekų valstybėje žmogaus kraujas buvo būtina priemonė siekiant sustiprinti saulę (naktinės kelionės metu per požemių pasaulį ji tampanti bejėgė), tik tokia auka esą galėjo išsaugoti kosmoso tvarką. Tuo paaiškinami besaikiai belaisvių aukojimai; actekų imperijoje jie privalėjo žūti „gėlių mirtimi“.

Krikščionybės tradicijoje plačiąja prasme kraujas simbolizuoja gyvybę ir žmogaus sielą. Dievo Sūnus kraują ant kryžiaus praliejo tam, kad atpirktų žmonijos nuodėmes. Manoma, kad Kristaus kraujas, pralietas ant kryžiaus, turi stebuklingų gydomųjų galių (tai įkūnyta Eucharistijoje). Įprasta vaizduoti kraujo srovelę, iš Kristaus šone pradurtos žaizdos tekančią į taurę – Eucharistijos indą. Raudona kraujo spalva laikoma simboline krikščionių kankinių spalva.

Kristaus kraujas yra atperkanti ir išrišanti galia. Ir dabar katalikų mišiose duona ir vynas verčiami Kristaus kūnu ir krauju. Kraujas svarbus aukojimo metu: Daviau jums kraują, kad ant aukuro atliktumėte permaldavimą už savo gyvybę, – kraujas atlieka permaldavimą, nes jis yra gyvybė. Todėl aš sakiau izraeliečiams: nė vienas iš jūsų nevalgys kraujo, net nė vienas iš ateivių, gyvenančių tarp jūsų, nevalgys kraujo (Kun 17, 11–12). Didžiausia kraujo auka buvo Kristaus pasiaukojimas – žmonijos nuodėmių atpirkimas.

Pirmajame laiške korintiečiams Paulius tvirtina, kad „kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės“ (1 Kor 15, 50). Taigi kraujas – gyvybės simbolis, todėl žmogus negali jo liesti, nes jis yra tikrasis kūniškas žmogaus gyvenimo dėmuo. Kraujas, laikytas gyvybės buveine, buvo neliečiamas ir atskirdavo tuos, kuriems jis plūsdavo iš žaizdų ar organų. Senajame Testamente sakoma, kad „kraujas yra gyvenimas“.

Raudona – kraujo arba gyvybės syvų spalva. Kraujas kaip gyvybės šaltinis turi antidemoniškų galių, tad šios savybės priskiriamos ir raudonai spalvai. Kai kurių tautų žmonės krauju ištepdavo durų staktas, kad nubaidytų dvasias. Vokietijoje tikėdami antidemoniška raudonos spalvos galia kraujo lašindavo ant statomo namo pamatinio akmens.

Viduramžiais buvo populiaru nuleisti kraujo sveikatos stiprinimo sumetimais. Kraujo nuleidimas kaip gydymo būdas buvo populiarus iki XVII a. Tokiu būdu gydė daugybę ligų, ypač astrologiškai palankiomis dienomis – manyta, kad nuleisti kraują geriausiai tinka tam tikras laikas, todėl buvo tariamasi ir su astrologais.

XV a. gelbėjant Romos popiežiaus Inocento VIII gyvybę buvo paruoštas mišinys iš trijų vaikų kraujo. Tačiau mirštančiam šventajam tėvui šis „gyvybės eliksyras“ nepadėjo.

Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI egzekucijos liudininkai stengėsi gauti bent lašą jo kraujo. Nosines, suteptas karaliaus krauju, jie nešiojosi kaip amuletus, apsaugančius nuo ligų ir blogio.

Viduramžiais teigta, jog graži rausva oda būna todėl, kad po ja teka gyvas kraujas. Iš kraujo spręsta ir apie kilmingumą. Ispanijos aristokratai manė, kad jeigu venos yra melsvos spalvos, vadinasi, giminėje nėra maurų.

Iš baimės, kad kraujas pateks ant žemės ir juo pasinaudos burtininkai, galima paaiškinti įdomias pareigas, kurios numatytos becilėjų genties (Madagaskaras) žmonėms, vadinamiesiems ramanga (tai reiškia „mėlynas kraujas“). Į jų pareigas įeina sekioti paskui genties vadą ir laižyti jo pralietą kraują. Jeigu vadas susižeidžia ir iš žaizdos pradeda bėgti kraujas, ramanga greitai ir ypač kruopščiai išlaižo jo kraują. Jeigu šio paslaugaus tarno nėra šalia, tai ištekėjęs iš žaizdos kraujas atsargiai surenkamas, kad ramanga vėliau jį prarytų.

Anglai tiki,  kad tas, kurio kraujas buvo pralietas Visų Šventųjų dieną, ilgai negyvens. Rusijoje ir šiais laikais tikima, kad namuose laikomas sudžiūvęs kraujas atneša nelaimę. O jeigu mergina Naujųjų metų naktį netyčia įsipjaus ar įsidurs pirštą ir iš žaizdos pradės bėgti kraujas, ji būtinai kitais metais ištekės.

Kraujas lietuvių pasaulėžiūroje ir tautosakoje

Senovės lietuviai su krauju elgėsi dvejopai: žmogaus kraujo bijojo, o gyvulių kraują naudojo maistui. Dar XIX a. pabaigoje buvo vengiama žmogaus žuvimo vietos, taip pat buvo apeinamos vietos, kur susigėrė sužeistojo kraujas. Su krauju susijusi vieta buvo valoma ne tik vandeniu, bet dar ir pašventintu vandeniu, šventinta žvake, šermukšniu (Kamajai) ir kitkuo, o kruvinas akmuo – tyra žeme, paprastai smėliu, ugnimi (Salakas).

Didelės reikšmės kraujas turėjo ir duodant priesaiką. Krauju 1351 m. buvo patvirtinta kunigaikščio Kęstučio priesaika.

Senovės Lietuvoje aukojimo metu ypatingas dėmesys buvo skiriamas kraujo gėrimui ir šlakstymui. Kraujui buvo priskiriama nepaprasta gyvybingumo jėga. Jis buvo laikomas gyvybės šaltiniu. Kreipdamasis į auką, žynys kalbėdavo: Pralietas tavo kraujas atitolins žemės troškulį, žemė įgaus naujos jėgos.

Žinoma nemaža patarlių ir priežodžių, susijusių su krauju: Bėgusio pėdai, stovinčio kraujai; Paskui pabėgėlio – pėdos, paskui pasilikusio – kraujas; Geria kraują kaip dėlė; Nekaltas kraujas nepragaiš; Nekaltas kraujas šaukia į dangų; Nekaltas kraujas niekad nežūsta, šaukia atkeršijimo; Kruvino kiekvienas baidos, o pienuotą kiekvienas laižo; Kraujas – ne vanduo, širdis – ne akmuo.

Žinomi ir somatiniai frazeologizmai apie kraują: kraujo akmuo (hematitas); kraujo lašiukas atlašėjo (labai panašaus charakterio); paskutinį kraujo lašą išsiurbti (labai išnervinti); paskutinį kraujo lašą išvarvinti (viską atimti); iki paskutinio kraujo lašo (visas jėgas atiduodant); kraujo praliejimas (žudynės, muštynės); kraujo siurbėlė (išnaudotojas); kraujo upės teka (vyksta žudynės); drumsto kraujo (negrynos rasės); gryno kraujo (tikras); karšto kraujo (energingas); mėlyno kraujo (aukštos kilmės); nekaltas kraujas prabilo (skriauda paaiškėjo); pasiutusio kraujo (labai smarkus); paskutinį kraują lašinti (labai spausti prie darbo); savas kraujas (giminė); šaltas kraujas (ramumas); kraujas bujojasi (apie labai supykusį); kraują gadinti (erzinti, nervinti); kraują gerti (žiauriai išnaudoti); kraują išėsti (pridaryti rūpesčių); kraują išgerti iš panagių (labai įkyrėti); kraują ištraukti iš nago (prie darbo prispausti); kraujas kaista (jaudinasi); kraujas kunkuliuoja krūtinėje (ima pyktis); kraujas netekėtų įsipjovus (sakoma apie didelį išgąstį); krauju srovėti (labai sielvartauti); kraujas stingsta gyslose (ima siaubas); kraują suvaryti į širdį (labai sujaudinti, išnervinti); į kraują įaugti (pasidaryti savam, brangiam); iki kraujo (labai); per kraują (didelėmis pastangomis).

Senasis lietuvių sapnininkas byloja, kad jei sapne liejasi kraujas, tai reiškia, kad žmogus išsigąs, turės daug skausmo (tiek, kiek matė kraujo). Sapnuoti nešamą indą su krauju – bus neramu ant širdies. Rinkti kraujo lašus nuo žemės – teks ko nors gailėtis. Matyti iš savo kūno bėgantį kraują – neišvengsi nuostolių. Nuleisti kraują – ateis liūdna žinia iš giminių. Duoti savo kraują nuleisti sapne – gero draugo mirties pranašystė. Iš burnos ar nosies bėgantis kraujas – neteksi gero giminaičio. Tirštas kraujas – mažakraujystė. Raudonas – linksmybė. Sukrešėjęs – liga. Gerti kraują – gražios viltys. Maudytis jame – neteksi turto. Sapnuoti kitą kruviną – perspėjimas, kad šeimoje kas nors sirgs.

Nuo seno tikima prietarais ir tikėjimais, susijusiais su krauju. Jei iš nosies bėga kraujas – blogas ženklas. Jei kraujo lašas bėga iš kairės nosies šnervės – gausite daug pinigų, o jei iš dešinės – mirtis šeimoje.

Senovėje baisi liga buvo sužeidimas, kraujavimas. Daug kraujo netekęs žmogus dažnai mirdavo arba netekdavo sveikatos. Todėl buvo sukurta daugybė magiškų kraujo sulaikymo būdų ir užkalbėjimų. Buvo tikima, kad išgydyti, bėgantį kraują sustabdyti gali užkalbėjimai, magiškos formulės. Buvo kalbama maldelė į jauną Mėnulį bėgančiam kraujui sustabdyti, ji užbaigiama taip: Duok jam pilnystę, man Perkūno karalystę. Rudnios kaime (Varėnos r.) nuo kraujo bėgimo buvo užkalbama taip: Valiuli Dievuli, kraują suturėk, dūšios iš kūno nevaryk, kad su krauju neišbėgtų, kūno vieno nepaliktų. Per kietą akmenėlį, per aukštą ąžuolėlį, Valiuli Dievuli, krauju įsakau, kraują gyslose sulaikau. Kiti užkalbėjimai – nuo kraujavimo. Sukalbėti tris kartus neatsikvėpus: Saulės pienas, akmenio kraujas, saulės aptemimas, kraujo nustojimas. Tris kartus persižegnojus kalbėti: Ugniavystas kraujas, paparčio žiedas. Aprimo upė. Tegul šitas kraujas nustos tekėt. Neatsidusus sakyti tris kartus: Kaip upelė bėgdama bėgus sustoja, kad taip mano kraujelis sustotų bėgęs. Dievo sūnus klėtį kirto, aukso gegnę statydamas. Aš uždėsiu vario vartus, kad ten lašai netekėtų. Amen, amen, amen, amen, amen, amen, amen, amen, amen. Mezgu mazgelį ne vieną, ne antrą, ne trečią, ne ketvirtą, ne penktą, ne šeštą, ne septintą, ne aštuntą, tiktai devintą. Kaip šitą raikštelį mazgiau mazgeliais, taip mazgu rišu tave, NN kraujas, ir tau įsakau, iš kūno nebėk, saulės nematyk, šviesai nesirodyk. Švento Petro raktu tave rakinu, dievo vardu tave užkeikiu, sustok! (Tai reikia pakartoti tris kartus. Paskui sukalbėti tris „Sveika, Marija“ ir kraujas nustos bėgęs.) Šventas Jonas krikštijo viešpatį Jėzų ant Jordano upės. Tegul tas kraujas stojas, katrą aš regiu (užkalbant reikia matyti ligonį). Užkalbėjimas dėl kraujo sustabdymo: Lėkė juodvarnis per raudoną kraujo jūrą, ir iš jo plunksnų tekėjo raudoni kraujo lašai. Jėzus nešė savo kryžių. Kodėl? Todėl, kad jis norėjo kraują sulaikyt.

Tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas aprašė vieną iš burtų kraujui sulaikyti: B+Z+K+B+D+Z+OO+K+Bint, Sebuskat, Maoonet, Jėzus, Marija, Juozapai šventas! Tuos burtus užrašęs ant peilio ar ant kito kokio aštraus ir smailaus daikto durk kam nori į panosę – kraujas netekės.

Su krauju yra susiję kai kurie liaudies medicinos patarimai. Jei kraujas kada prasimuš, imk šviežiai pamelžto pieno ir bulvių miltų (krakmolo), suplakus jį reikia sugert. Jei kas kirviu įsikirs arba peiliu įsipjaus ir jei kraujas labai bėga, tai reikia tuo pačiu kirviu arba peiliu įkirsti arba įdurti į sieną arba šiaip į kokį medį, tai kraujas ir nustosiąs bėgti. Jeigu įsipjauni pirštą, tai reikia peilį į žemę smeigti, kad kraujas nebėgtų ir pirštas greit užgytų. Kad kraują, bėgantį iš opos, sulaikytų, deda voratinklius, grybus kukurdvelkius, kraujalakę ir kita. Bėgant kraujui prie žaizdos dedama kraujažolė arba raudonojo kraujininko žiedai.

Senovėje lietuviai praktikavo kraujo nuleidimą – dėdavo dėles ar perpjaudavo veną. Kraujo nuleidimas daromas tada, kai ūmai padidėja arterinis kraujospūdis arba kai pastebimas veninio kraujo sąstovis, arba kai dėl kepenų ar inkstų ligų kraujyje susikaupia per daug nuodingų medžiagų.