Kitas literatūroje – savas ir svetimas

LAIMANTAS JONUŠYS

Man įsiminė prieš daugelį metų per radiją girdėtas rusų filosofo, orientalisto Aleksandro Piatigorskio pasakojimas. Jis tuo metu gyveno Londone ir pasakojo apie apsilankymą budistinės dailės parodoje. Kalbėjo apie tai, kokį stiprų įspūdį daro tos statulėlės ir pan., o paskui tarė (cituoju iš atminties): „Vaikščiodamas po šią parodą ūmai pajutau, kaip man visa tai svetima.“

Ką gi jis norėjo pasakyti tuo žodžiu „svetima“? Ne tai, kad jam tai bjauru ar nepriimtina, nes juk įspūdinga ir teigiamai vertintina. Visų pirma jis čia matė slėpinį – tai, kas galbūt didinga ir vertinga, bet nesava žmogui, subrendusiam kitoje aplinkoje, kitoje kultūroje. Sakyčiau, kad tai ir yra tikroji pagarba kitai kultūrai.

Pastarojo meto politiškai korektiškoje atmosferoje dominuoja kitoks požiūris: raginama entuziastingai džiaugtis viskuo, kas yra kitaip, negu mums įprasta. Tipiškas lėkšto, politiškai korektiško turistinio daugiakultūriškumo propagandos pavyzdys yra filmas „Valgyk, melskis, mylėk“ (knygos neskaičiau, bet filmas jos niekaip nepaskatino skaityti). Čia krykštaujant ir kalbant mandagias banalybes reiškiamas susižavėjimas bet kokia kita negu herojės amerikietiška kultūra. Italijos, kur vyksta dalis veiksmo, spauda filmą supliekė kaip amerikietiškų stereotipų rinkinį.

Tuo noriu pasakyti, kad Kito supratimas yra sudėtingas ir problemiškas dalykas. Tai puikiai suvokė Piatigorskis. Lengvabūdiška yra žavėtis viskuo, kas yra kitaip, nei mums įprasta.

Po šios trumpos įžangos noriu pažvelgti į tai, kas mums gali būti sava ir svetima literatūros kūriniuose. Mano jaunystėje buvo įprasta žiniasklaidoje arba mokykloje klausti, su kokiu literatūros herojumi norėtum tapatintis. Idėjiškai „teisinga“ (to meto politinio korektiškumo įvardinimas) buvo minėti, pvz., Olegą Koševojų – Fadejevo „Jaunosios gvardijos“ herojų.

Neprisimenu, kad kas nors man asmeniškai būtų pateikęs šį keistą klausimą. Bet, anuomet mintyse pabandęs atsakyti, gerokai sutrikau ir priėjau prie keistokų išvadų. Pvz., man patinka Williamo Faulknerio „Triukšmo ir įniršio“ savižudis Kventinas, nesveikai susirūpinęs savo sesers garbe ir erotine patirtimi. Ar tuo metu galvojau apie savižudybę? Ar rūpėjo jo manija dėl sesers arba pietinių Amerikos valstijų praeitis? Nagi, ne, apskritai sesers niekada neturėjau. Žinoma, galima aiškinti, kad Kventinas patrauklus tuo, jog yra jautrus ir subtilus, turi, taip sakant, turtingą vidinį gyvenimą. Bet net ir ne tai svarbiausia.

Kventinas vaikšto užmiesčio takais, ten susitinka tris berniukus, kurių pokalbis neturi nieko bendra su jo dvasinėmis kančiomis. Bet tai, kaip ir visa saulėtos vasaros dienos aplinka, yra jo sąmonės lauko elementas, aprašomo veiksmo dabartis. Retrospektyvi plotmė visa nukreipta į jo santykius su seserimi Kede, jo apmaudą dėl to, kad ji nusprendė ištekėti už, Kventino įsitikinimu, netinkamo vyro, o tarp eilučių galime matyti, kad savo seseriai jis jautė daugiau negu brolio meilę. Šią plotmę daugiausia sudaro pokalbių nuotrupos, pateiktos kursyvu be skyrybos ženklų.

Štai vienas pavyzdys (daugiausia naudojuosi Violetos Tauragienės vertimu):

Melagis ir niekšas Kede išvytas iš savo klubo už sukčiavimą lošiant kortomis nuo jo visi nusigręžė pagautas nusirašinėjant per egzaminus ir išvarytas

Na ir kas aš nesirengiu lošti kortomis su

Čia tekstas nutrūksta ir grįžtama į pagrindinio pasakojimo laiką, Kventinas kreipiasi į vieną iš tų berniukų:

– Ar meškerioti tau labiau patinka negu maudytis? – paklausiau. Bičių dūzgimas prityko, bet išliko, tarsi ne jis nugrimzdo tylon, o tyla pati ėmė tarp mūsų augti it kylantis vanduo. Kelias ir vėl darė vingį, virto gatve, o ši driekėsi tarp pavėsingų vejų su baltais namais.

Įdomu, kaip tos abi plotmės sukimba – prisiminime ištartas sakinys nutrūksta vietoje, kurioje negali būti pauzės: „aš nesirengiu lošti kortomis su“, – ir nutraukia jį pats pasakotojas prabildamas balsu visiškai nesusijusia ir jo iš tiesų nedominančia tema: „Ar meškerioti tau labiau patinka negu maudytis?“ Tai lyg ir nelogiška – jis mintyse turėtų užbaigti frazę, atklydusią iš jam skaudžiai rūpimo konflikto. Bet autorius nori akcentuoti abiejų plotmių susipynimą: Kventinas, nors jau lyg ir apsisprendęs nusižudyti tą dieną, vis dėlto reaguoja į jam jau tarsi beprasmę aplinką.

Faulkneris čia iš esmės pateikia vieną paprastai įtaigų gyvenimo aspektą – tai, ką sukuria gera grožinė literatūra. Tik laikraščių straipsniuose žmogus išgyvena depresiją arba nusižudo abstrakčiai, be gausybės daiktinės aplinkos detalių, kurios su jo bėda tiesiogiai nesusijusios, bet kurias jo sąmonė nuolat fiksuoja. Grožinėje literatūroje tai pateikiama su visu tikru gyvenimo tėkmės padažu, ir tai personažą mums priartina, leidžia pažinti ir taip naikina barjerą tarp mūsų ir Kito. Šis vaizdavimas dažnai veikia kontrasto principu: personažo sąmonę gviešiasi užvaldyti tai, kas jam esmingai rūpi, bet įsibrauna banali daiktinė aplinka, prieš kurią negalima užsimerkti, ir ji pina dėvėti netinkamą mezginį, kuris neišvengiamai tampa absurdiško išgyvenimų audinio dalimi.

Alainas Robbe-Grillet nukeliavo kita įdomia kryptimi: jis pateikia tik daiktinės aplinkos aprašymus, tarp jų, žinoma, žmonių judesius, gestus, negausius žodžius. Žmogaus sąmonės veiklą daugiausia palikta įsivaizduoti skaitytojui. Ne veltui tas metodas prancūziškai pavadintas chosisme – „daiktizmas“. Rodos, tai mums, jaučiantiems ir mąstantiems subjektams, tikrai turėtų būti svetima. Bet kaip tik tada, kai mes įsijaučiame į šiuos aprašymus, galime patirti atpažinimo jausmą, suvokdami, kad visų pirma kaip tik tai sudaro mūsų gyvenimo foną, įsismelkiantį į sąmonę. Prieš pradėdami ką nors apmąstyti ir vertinti, pakirdę iš miego, mes pirmiausiai girdime žadintuvą, matome savo pažįstamus baldus, kambario sienas, dienos šviesą, plūstančią pro langą – vienokią šviečiant saulei, kitokią merkiant lietui. Tai yra pirminė, pamatinė mūsų egzistencijos plotmė, ir mes ją galime pajausti kaip savą skaitydami šia egzistencine vėsa dvelkiančius Robbe-Grillet romanus.

Bet prieš pirmą kartą atsiversdami bet kurią Robbe-Grillet knygą, neįsivaizdavome, kad pasaulį galima aprašyti būtent šitaip. Todėl jeigu įvertiname šį tekstą, jeigu pajuntame jo hipnotizuojantį poveikį, atsiduriame anksčiau neįsivaizduotoje erdvėje ir ten sutinkame keistą būvį, iš principo svetimą, nes iki tol nepatirtą, bet kartu pamažu juntame, kaip jis mums tampa savas, nes užvaldo transcendentinio atpažinimo jausmas.

Kitaip sakant, rašytojas mums atveria naują erdvę ir joje mes susitinkame su kita egzistencijos plotme. Tai labiau įprasta skaitant poeziją. Iš tikrųjų japoniškieji haiku juk ir yra tas archetipinis daiktiškosios aplinkos aprašinėjimas. Įdomu, kad japonų kalboje jie dažnai neturi veiksnio, neturi veikiančio ir pažįstančio subjekto, bet turi tarinį, dažniausiai reiškiantį pasyvų veiksmą, ir papildinius, objektus. Ir dažnai ten nėra žmogaus, tad ir nėra to Kito, su kuriuo galėtumėm susitapatinti arba jo nepripažinti.

Čia lenkiu prie to, kad kartais geriausias menas mus išveda į tokias erdves, kuriose mes atpažįstame kažkokią mus įtaigiai veikiančią esatį. Galbūt tai galima pavadinti ta plotme, kurioje galime susitikti su transcendentine, aukštesniąja būtybe. Čia galima įžvelgti religinį, pseudoreliginį ar dar kokį nors kitą aspektą, bet, šiaip ar taip, tai yra vieta, kurioje autoriaus kūrybinė dvasia labai turiningai susitinka su skaitytojo suvokimu, percepcija.

Apskritai ne tik poezijoje, bet ir romane skaitytojas gali sutikti visiškai keistų personažų, ne tik žmonių. Pavyzdžiui, gali sutikti dvelksmus, kaip šiame Virginios Woolf romano „Į švyturį“ epizode:

…per surūdijusius vyrius ir išbrinkusią, jūros drėkinamą medieną įsprūdo nuo vėjo kūno atitrūkę dvelksmai (namas juk aplūžęs) ir sukiojosi viduje. Beveik galėjai įsivaizduoti juos įslinkusius į svetainę, klausinėjančius ir abejojančius, pačiupinėjančius atvipusį tapetų kampą ir pasiteiraujančius, ar ilgai dar laikysis, kada nukris. Paskui, glotniai pračiuožę sienomis, jie mąsliai pleveno, tarsi klausdami raudonų ir geltonų tapetų rožių, ar jos išbluksiančios, ir kvosdami (švelniai, nes laiko turėjo į valias) suplėšytus laiškus šiukšlių dėžėje, gėles, knygas, kurios visos dabar jiems atviros, teiraudamiesi: ar jos sąjungininkės? Ar priešės? Kiek dar ištversiančios?

Šiuo atžvilgiu aktualus yra dar vienas rašytojas – Samuelis Beckettas. Galutinį žmogaus galių nuosmukį ir metafizinį jo orumo pažeminimą jis vaizduoja vėlgi daiktinio pasaulio aplinkoje.

Bet, kaip ir Aleksandrui Piatigorskiui budistinis menas, taip gal ir mums, kaip skaitytojams, literatūros kūrinys gali išlikti šiek tiek svetimas, ir tai nebūtinai blogai, nes jis visada išlaiko savo slėpinį, niekada negali būti iki galo išsemtas mūsų kasdieniškų žodžių vartosena.

Bet yra dar kitas, manyčiau, svarbesnis pažinimo aspektas. Vėl grįžtu prie „Triukšmo ir įniršio“ citatos: „Bičių dūzgimas prityko, bet išliko, tarsi ne jis nugrimzdo tylon, o tyla pati ėmė tarp mūsų augti it kylantis vanduo.“ Tai yra poetiškas, prustiškas sakinys – ne šiaip koks vien papuošimui skirtas ornamentas, o esminė ištara. Tai yra tas teksto sužydėjimas, tai, kas mane, kaip skaitytoją, priartina jau nebe prie personažo, bet prie personažų kūrėjo – autoriaus.

Taigi, patiriu priartėjimą prie personažo, prie autoriaus, bet kūrinys nesubyra į tokias atskiras dalis – aš jį suvokiu kaip vientisą visumą. Galiausiai nugali nuostata, kad personažai neegzistuoja, nes juk jų tikrai nėra ir nebuvo empirinėje tikrovėje. O jeigu ir buvo – tarkim, akivaizdūs prototipai arba autobiografinio ar biografinio romano herojai, – aš, kaip skaitytojas, negaliu tvirtai teigti juos pažinęs. Aš pažįstu autoriaus kalbą, tekstą.

Tai yra savitas pažinimas. Tai nėra autoriaus prisistatymas ir skaitytojo neakivaizdi pažintis su autoriumi. Jeigu kalbame apie literatūrą kaip meną, tai nėra kokia nors informacija, kurią autorius perteikia skaitytojams. Tai yra kitoks vyksmas: autorius išveda skaitytoją į savo atrastą erdvę, ir toje erdvėje vyksta nebylus susitikimas, lydimas atpažinimo įspūdžio. Susitikimas nebylus, nes žodžiai buvo pradžioje, bet svarbesnis yra žodžių sukeltas efektas, nustėrimas ir nuščiuvimas po išgirstų arba perskaitytų žodžių.

Ta erdvė, kurią atveria kūrinys, yra kitas egzistencijos lygis, kurį žodžiais sunku įvardinti, nors to nevengiama, dažniausiai pasitelkiant metaforas. Štai man naujausias atsitiktinai skaitant užtiktas apibūdinimas: „momentinė egzistencija subtilioje plotmėje“ (a momentary existence on an exquisite plane). Momentinė todėl, kad, skirtingai negu mistinis religinis nušvitimas, tai yra trumpalaikis potyris, neteikiantis paskatos, tarkim, keisti savo gyvenimą. Trumpalaikis potyris, bet pėdsakus paliekantis. Kaip yra sakęs Alfonsas Andriuškevičius, dailės kūrinys yra tikrai geras, jeigu jį pamatęs aš būnu bent mažumėlę kitoks negu prieš tai.

O tą frazę apie „momentinę egzistenciją“ radau štai tokiame kontekste – amerikiečių poeto Wallace’o Stevenso pasakyme: „Jeigu poezijoje randame tai, kas mums suteikia momentinę egzistenciją subtilioje plotmėje, ar būtina klausti, ką tas eilėraštis reiškia?“ Klausimas, matyt, retorinis, nes apie gerą eilėraštį, manau, nerealu nei klausti, nei atsakyti, ką jis reiškia.

Bet gal galima to klausti apie romaną? Štai kaip į tai atsako Gabrielis Josipovici, savo nuostabioje knygoje „Pasaulis ir knyga“ pasitelkdamas Vladimiro Nabokovo „Lolitos“ pagrindinį veikėją Humbertą Humbertą:

Skaitytojo klausimas, „apie ką“ romanas, bandymai įžvelgti jo „temą“ ar „idėją“ prilygsta Humberto iš pat pradžių padarytai klaidai – pamėginti kūniškai užvaldyti tai, ką galima suvokti tik vaizduote (vertė Regina Rudaitytė).

Bet dabar galime nusigriebti šio Nabokovo personažo ir dar kartą paklausti, ką reiškia Kitas literatūroje ir kaip mes jį suvokiame. Juk paviršutiniškai, bet svarbiai žvelgiant, šis personažas negali būti mums priimtinas, nes yra pedofilas, o pabaigoje ir žudikas. Tačiau romanas „Lolita“ daugybei skaitytojų yra patrauklus, ir anaiptol ne todėl, kad autorius tiesiog parodė blogą personažą ir tiesiogiai ar netiesiogiai teigė, kad taip elgtis yra negerai. Lygiai taip pat ne todėl, kad jis bandė pateisinti pedofilo elgesį, nes to nebandė. Bet vis dėlto daugeliu aspektų į Humberto pasisakymus autorius sudėjo savo pažiūras – tai ir jo žaismingai skeptiškas požiūris į lėkštą buitinį snobizmą, jo intelektualumas, netgi kai kur jo rafinuota arogancija ir pan.

Tiesą sakant, man, kaip skaitytojui, nekyla jokių prieštaravimų ar dilemų – kaipgi galų gale vertinti šį personažą. Aš nesitikiu sutikti jo gyvenime ir daryti asmeninių sprendimų. Mane čia patraukia, suvilioja ne personažas, o tekstas arba jeigu ir personažas, tai tik per tekstą. Charakteris lieka netgi ne nepažinus arba problemiškas Kitas, jis yra integrali teksto dalis ir galiausiai egzistuoja tik tekstas, kuris tampa man įspūdingas ir savas arba ne.

Ir nereikia sakyti, kad tai taikytina tik eilėraščiams – tas pats gali tikti ir romanams. Galima paminėti daug romanų, kurių herojai (arba veikiau antiherojai) nėra tokie žmonės, su kuriais būtų malonu bendrauti gyvenime, bet tekste su jais visai smagu „susipažinti“. Kartais taip yra dėl to, kad mums įdomu per, tarkim, saugų atstumą pažinti kitokį žmogaus tipą, kitokį gyvenimo būdą ir kitokią elgseną, nei mums įprasta ir priimtina. O kartais tai yra toks groteskiškas personažas, kuris mūsų pažįstamoje tikrovėje apskritai neįmanomas, pvz., žmogus, praradęs kalbos dovaną ir galintis skleisti tik gaidžiui būdingas garsus, kaip Andriaus Jakučiūno Servijus Galas.

Visais atvejais mes visų pirma priimame, pripažįstame kaip savą patį kūrinį. Bet pabaigoje norisi dar kartą pacituoti tą Stevenso klausimą: „Jeigu poezijoje randame tai, kas mums suteikia momentinę egzistenciją subtilioje plotmėje, ar būtina klausti, ką tas eilėraštis reiškia?“ Jeigu iš esmės negalime klausti – o juk logine teze pateikiamo atsakymo tikrai nėra, – tai ar galime su kuo nors kitu, dabar jau mums realiai egzistuojančiu kitu žmogumi, diskursyviai pasidalinti ta įspūdžio patirtimi? Talentingai sukurtas meno kūrinys, kaip jau minėjau, išveda mane į iki tol nepažintą erdvę. Tačiau toje erdvėje – mėnesienos nutviekstame plėnūnių, mirties ir amžinybės gėlių, neskleidžiančių jokio aromato, lauke – man lemta trumpai paklaidžioti tiktai vienam. Susižavėti vienu konkrečiu meno kūriniu gali daug žmonių, bet kūrybos genijaus atvertoje erdvėje mums lemta vaikščioti arba skrajoti tik vienišiems, kaip ir pačiam kūrėjui.

Pranešimas skaitytas literatūros forume „Šiaurės vasara“ Jurbarke rugpjūčio 27 d.