Jonas parke
EGLĖ JANKAUSKAITĖ
Pastaraisiais metais vis daugiau menininkų ir kuratorių dėmesio sulaukia užmirštos Vilniaus vietos. Viena žymesnių – buvęs Sveikatos apsaugos ministerijos pastatas, kuriame jau antrus metus veiklą plėtoja „Fluxus ministerijos“ iniciatoriai, įvairūs meniniai projektai taip pat vyksta niūrokame Naujamiesčio rajone, kur aktyviai formuojasi loftų kultūra. Tarsi prisidėdama prie netradicinių erdvių paieškų, rugpjūčio 11 d. Elena Švobaitė Vingio parke surengė Jono Meko 1947–1961 m. fotoarchyvo projekciją „Jonas parke“.
Netikėtumais ir sodriu avangardu dvelkiantis Jono Meko kūrybinis pasaulis niekada nestokojo gerbėjų dėmesio įvairiose pasaulio šalyse: Jungtinėse Amerikos Valstijose jis tituluojamas garbės mokslininku, jo kūrybai neabejingi meno centrai Italijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Anglijoje, Japonijoje… Gausūs eksperimentinių, avangardinių filmų archyvai, įvairiomis kalbomis publikuojami poezijos rinkiniai. 2007-aisiais Vilniuje jo garbei atidarytas Vizualiųjų menų centras, kurio misija – ne tik pristatyti „Fluxus“ tėvų Jono Meko ir Jurgio Mačiūno sukurtų darbų archyvą, bet ir skatinti bei suteikti erdvę jaunų menininkų kūrybai. Pasak paties J. Meko, „centras turėtų būti visų meno rūšių avangardo vėliavnešys“.
Pirmiausia dėmesį patraukė gana netikėtas erdvės pasirinkimas – Vilniaus Vingio parko estrada, o tiksliau – duris atvėręs niūrokas estrados pogrindis. Baltų plytų sienos (vietomis aprašinėtos aerozoliniais dažais), kolonos, pilkšvos betoninės grindys. Įrengus nedidelį ekraną, išrikiavus suoliukus visa tai pavirto mažuoju kino teatru.
Kasdienybės menininku praminto J. Meko fotokadruose užfiksuotos gyvenimo akimirkos apima ne tik istoriškai vertingą dokumentinę medžiagą, bet ir subtiliais meninės raiškos būdais kuriamą „Fluxus“ žaidimą. Beveik du dešimtmečius aprėpiančioje fotokadrų kolekcijoje – iš Lietuvos emigravusių brolių Jono ir Adolfo Mekų įspūdžiai iš Niujorko, Los Andželo, Vermonto ir Konektikuto. Jaukiose, asmeniškumu dvelkiančiose nuotraukose atsiskleidžia prabėgusios akimirkos, bytnikų epochos žavesys. Archyvinės buities detalės nukelia į nostalgišką, jaunatviškų vilčių sklidiną kūrybinę erdvę, kurią broliai kūrė vienas kitą papildydami ir įkvėpdami. Kadruose užfiksuoti pirmieji už Atlanto išvykusių Jono ir Adolfo savarankiško gyvenimo metai, meninės raiškos bandymai, pastangos ir eksperimentai, kurie besidomintiems jų kūrybiniu gyvenimu leidžia geriau suprasti to meto idėjas ir polėkius.
Vaizdų ir garsų junginys tapo išbandymu žiūrovų vaizduotei: fotoprojekciją papildė Linos Lapelytės muzikinė improvizacija. Jos kuriama muzika pasižymi atsitiktinumo elementais, fragmentiškumu, turi stiprų ryšį su viešomis urbanistinėmis erdvėmis, manipuliuoja klausytojų emocijomis. Visa tai nesvetima ir J. Meko kūrybos koncepcijai, naudojamoms vizualinėms priemonėms. Renginio kuratorės sumanymas menininkus sugretinti viename projekte tarsi sujungė suvokėjo emocijas į tai, ką būtų galima pavadinti dokumentiniu filmu. Skirtingų kartų menininkų kūrybos sintezė tarsi suartino dvi epochas, taip tik įrodydama tikros kūrybos daugiafunkciškumą ir belaikiškumą. Džiugina ir tai, kad užsienio meno kritikų labai vertinamo J. Meko kūrybinė dvasia negęsta ir tėvynėje, nesiliauja stebinusi netikėtose erdvėse.
