Iš mirusiųjų dienų

SIGITAS GEDA

2008 metai

Kraštovaizdis

Andai viena partija ėjo į rinkimus su šūkiu: „Nusipelnėme gyventi geriau.“ Dabar galėtume pasakyti – nusipelnėme šokio su giltine. Šalis, kur Vyriausybei, Seimui ir prezidentui surištos rankos. Ir kainas, ir politiką diktuoja verslo struktūros, keli magnatai. Milijonas pasmerktas skurdui, paniekai ir sunykimui. Užmirškite viltį tie, kurie čia gyvenate.
Jeigu žmonės žino, kad vyksta karas, tai viliasi, kad pasibaigs, jeigu pokaris, tai viliasi, kad viskas atsistatys, jeigu okupacija – tai ir toji neamžina. Žmones labiausiai kamuoja apgaulės, netikri pažadai. Maustymas, „vyniojimas ant piršto“.

Žiogų dienos

Tik vakar sužinojau, kad liepos 16-oji yra Škaplierinė. Senovėje tai buvo žiogų diena, rugiapjūtės pradžia.
– Žiogai jau čerškia: „Kirskit rugius, žalčiai!“
Katalikų vienuolis tuomet užrašo:
– Poteriaukit! Užteks žiogų klausytis!
P. S. Visi tikėjimai turi savo tragišką ir komišką atspalvį.

Šekspyras

Jo dramos ir komedijos susimaišo. Viena prasideda kaip komedija, o baigiasi tragedija („Romeo ir Džuljeta“), kitos – atvirkščiai.
Man regis, kad čia jie panašūs su Dante. Ne „imkit ir skaitykit“, o „kaip norit, taip ir skaitykit“.
Subrendusio proto vaisiai: „ir graudu, ir juokinga“. Arba:
– Juokitės, juokitės! Mes dar pažiūrėsim.

Parafrazė

Iš Vytauto Bičiūno:

Kai skaitysit šį vertimą,
Patikėkit iš dalies:
Kupstas išvertė vežimą,
Aš gi – išverčiau eiles…

Iš keistųjų prisiminimų

Snaigyno ežeras – iš tos pusės, kur plentas Leipalingis–Veisiejai. Čia yra vieta, iš kur arčiausia Sala. Užtenka perplaukti siaurą ruožą. Perplauk mažas būdamas!
Vaikai čia suplukdydavo karves! Vasarą. Patys gi įsitverdavo karvių uodegų ir, net nemokėdami plaukti, plaukdavo. Riešutauti, aviečiauti. Drabužėliai, diržu perjuosti, po smakru tą diržą suveržus, – ant pakaušėlių. Ir aš ten esu taip plaukęs… Nieko sau turėjo būt paveikslėlis. Tiek karvių ir nuogalių vandeny…
Lioviausi, kai vienam vaikiui karvė įspyrė į pilvą ir tas vos nenuskendo (ar nuskendo?).
Paskui jau patys mokėjome plaukti.
Dėl tokio nieko? Riešutų…

Liepos 18, penktadienis

Apie vieną gerą sąvoką

Modalinis paradoksas. A. J. Greimo paleistas… Veikla tęsiama, nors visos aplinkybės rodo, kad jos tęsti jokiu būdu negalima.
Tik man knieti M. Prousto „Prarasto laiko beieškant“. Kai Justinas Mikutis atnešė man skolintą VII tomą į Algirdo gatvę, jo žodžiai buvo:
– Jis įtikino mane, kad prarasto laiko nebūna kuriančiai sielai.
Tuščio laiko nebūna, kaži kokiu laiku „ten“ kažkas noksta… Taigi neveiklumas kartais privalomas.
A. J. Greimas teisus, bet siaurose ribose.

Į Sąjūdžio bylą

Kadangi praėjo 20 metų, tai kalbos apie Sąjūdį vis dar netyla. Šiandien „Lit. ir mene“ perskaičiau Astridos Petraitytės „Sąjūdžio grūdą“. Visi sąžiningi liudijimai yra reikalingi. Čia apie iniciatyvinės grupės susikūrimą Mokslų akademijos salėje.
Taigi:
„O man iniciatyvinė grupė yra tik tie įžūlieji vaikėzai, vis šokę, lindę su savo trigrašiu, griovę akademišką apsidraudėliškumą, slapčia sumintiję avantiūristinį planą ir jį viešai įgyvendinę (taip ir girdžiu juos pasikuždant – bet tai fantazijos, tai tik mano fantazijos – „Reikia žymių vardų, kuo daugiau žymių vardų!“).
Čia ir sustokime. Yra tiesos, iš 35 tos grupės narių vėliau saugumas 28 užvedė bylas. Sausio 13-ajai ar vėlesniam pučui pavykus, visi žinojo, kad kas kas, o tie 28 tikrai važiuos į Sibirą.
Taigi buvome įkaitai, vėliau paversti pajacais. Bet – visada taip būna. Esu rašęs, kad slapta tokiomis priemonėmis (įkaitais) gelbėdavosi žydai – getuose. Minia turi būti kieno nors žadinama, keliama, vedama. Nelindau į „vedėjus“, į grupę buvau išrinktas „už akių“, bet dirbau bendram labui tol, kol ištiko ta pati dalia kaip ir daugelį „žymių“.
Jeigu inteligentija nebūtų sukompromituota, Lietuva dabar būtų visai kitokia.

Tai, ko nežinojau

Herakleitas:
– Pasaulį valdo žaibas!

Liepos 26, šeštadienis

Iš gyvenimo pyplių

I.

– Mano motina, jeigu susipyksta su tėvu, sako: „Aš su tavim dvi dienas žodžio nepratarsiu!“
O po dviejų minučių vėl kalbasi, lyg nieko nebuvę.

II.

– Mano motina, kai susipyksta su tėvu, tyli, dreba, o iš pykčio net ašaros byra.

Iš Jono Pajaujo

Vaikystėje, kai naktį su tėvu jie užtraukdavo tinklą brastoj ir sėdėdavo žiūrėdami į plūdę, Jonas uždavęs tėvui klausimą:
– Tėtuk, ar tikrai yra Dievas?
Tėvas tylėdavo, tylėdavo, paskui tardavo:
– Pasižiūrėk, Jonuk, kiek daug žvaigždžių danguje. Kiek alksnių šešėlių anapus Šešupės? Ar viskas aišku? Kam kalbėt?
– Ne, neaišku.
– Va tik kam jis leidęs žmogui turėt laisvą valią. Nori tikėk, nori ne. Jei tiki, tai kuri pats save pagal jį, kokį matai ir įsivaizduoji.
J. P. geriausias draugas Juozas Lukša gyvenimo prasmę suvokdavęs dar paprasčiau: atlik savo pareigą ir žūk.
Tai mano tėvo ir mano krašto žmonių supratimas. J. L. žuvo 1951 m. Jeigu ne tokie žmonės, Lietuva nebūtų atgavusi laisvės. Apie savo žūtį labai aiškiai žinojęs prieš savaitę.

Sapnas vidury dienos

Tai per didelius karščius. Pagalios! Miesto aikštėje d. patikėjo man didelį šunį. Jis iš karto ėmė laižyti mano ausis. Net miegant kniūbsčiam ar aukštielninkam. Mes iš karto pasitikėjome vienas kitu. Ėjom namo mėlynai apkaltom gatvėm. Kaipgi išlįsime? Žmogus pasakė, kad gale aukštos lentos nusileidžia… Išeisime.
Pagaliau būsime dviese. Aš ir savas tapęs nulėpausis. Žalias – kaži kodėl?
Ir dar: vaizdas į mano sodybą Vieciūnuose. Viskas taip ir ne. Suplūkta žemė, iškirsti gražiausi medžiai. Matyti Nemunas ir Liškiava.
– O kam iškirtot medžius? Net beržą, kur buvo per daržo vidurį! Traukia rudenis vėjas. Tėvas kaip fotografijoje iš 1988-ųjų rudens: su puspalčiu ir ausine.

Viena iš mano legendų

Kražių sukilimą numalšinus, daug jaunuolių buvo sukaustyta retežiais ir išvaryta į Sibirą. Pėsčių… Po kažkiek metų vokiečių mokslininkas, keliaudamas po Sibirą, išgirdo apie vieną tremtinį, kuris esąs labai mokytas. Suradęs jo namus. Kambary ant stalo gulėjo senosios persų kalbos vadovėlis. Mokslininkas sulaukęs ir tremtinio, kuris grįžo medžiojęs. Jiedu išsikalbėjo.
Grįžęs į Peterburgą mokslininkas parašė laišką carui, prašydamas amnestuoti tą sukilėlį. Caras pasigailėjęs, ir iš tremtinio išėjo garsus senosios persų kalbos, arabistikos specialistas, vėliau jis dėstė Peterburgo universitete ir išvertė į rusų kalbą Koraną. Tapęs net akademiku. Koks galas jį sugundė vykti į Bagdadą? Karjera?
Atrodo, kad buvo susektas kaip caro šnipas ir… nušautas.
Toks Kražių vaikinuko (I. K.) likimas. Jeigu tai tiesa. Neatsimenu, kur perskaičiau paauglystėje.
Tema romanui. Žmogaus kelias: maištininkas, katorgininkas, Korano vertėjas, akademikas, ambasadorius, šnipas… Viskas viename.

Liepos 27, sekmadienis

Ta, kur po insulto

Tai vyriausioji sesuo. Pernai vos nemirė, o šiemet ėmė ir atsigavo. Dabar jau eina 73-ius… Gyveno tai ten, tai ten. Galop grįžo į savo trobelę. Netoli bažnyčios. Sako:
– Atsidarau langą ir išklausau visas mišias. Kartais nuklibinkščiuoju ir į bažnytėlę. Kunigas sako: „Tai grįžai iš tremties?“
Namie ir sienos padeda. Turi tokią draugę – slaugutę. Už neįgalumą skirtus pinigus jai atiduoda. Ir toji – laiminga.
O Dievas visur yra. Jei pro langą girdi, tai ir bažnyčia.
Eiti labai gerai, jeigu kas nors iš paskos seka. Tada drąsiau.
Kitas klebonas – iš Lenkijos. Patarė nakčiai aprišti ranką gysločiais su medum. Prieš tai lapus palaikyti šaldytuve.
– Matytum, iš ryto tie lapai net treška. Karštį ištraukia.
Mažuos miesteliuos gyvenimas visai kitaip teka. Žmonės vieni kitus pažįsta, draugų yra, kaimynų. Žiemai jau siūlosi ir krosnį pakūrenti.
O svarbiausia – atmintis sugrįžo!
Ir dar pagalvojau: ji turi pasakojimo dovaną. Kaip motina – ką pasako, gali užrašyti. Viskas nuoseklu, motyvuota, reljefinga. Kiti pasakoja – vandenį pila…
– Vakar atbėgo viena moteriškė: „Girdėjau, girdėjau, tavo brolis eiles skaitė. Taip gražiai sudėta…“
Visi mano „talentai“ iš tų žmonių. Gal lašas – mano.

Tai, kas dovanoms

Kai išėjo Dantės „Pragaras“, dovanojimui pirkau 20 knygų. Beveik užteko. Dabar susidariau sąrašą Korano – išeina panašiai. Taigi turiu apie 20 žmonių, kuriems smagu dovanoti. Kartais, pavyzdžiui, daktarui (-ei) sakau:
– Čia vietoj mano vizitinės kortelės!
Negi pinigus kiši. Kiek bandžiau, iš manęs neima…

Vienu sakiniu

Man įstrigo kažkur girdėta frazė (iš klasikos): „Grumėjimo ir žaibų nužerta pieva ėmė alsuoti aistra.“
Grumėjimas ir žaibai, – ar aistra taip išbunda šiaurėje? Kad pastebėta teisingai, neabejoju.

Liepos 30, trečiadienis

Pypliai viduvasarį

Vienas toks – šveplys:
– Mano mamos dlaugas po šešių infalktų pasigėlė, tai vežė jį į Kauną. Tada jam pynės liežuvis…