DUŠAN ŠAROTAR. Eilės
Dušanas Šarotaras (g. 1968) – šiuolaikinis slovėnų prozininkas, gimusiam sūnui pastatęs namą. Ne iš šaltų plytų ir betono, o amžinybėje tarp puslapių, mažoje kvadratinėje poezijos knygutėje, kurią pavadino paprastai – „Mano sūnaus namas“ („Hiša mojega sina“, 2008). Knygutės viršelyje puikuojasi langas, o durys užrakintos. Ypač vertėjams. Bet vis dėlto nusprendžiau sulaužyti taisyklę, ieškodama rakto. Tėviškos meilės knygą bandžiau atidaryti ryžtinga ir šiurkščia verčiančiojo meile, nepažįstančia neigiamo atsakymo ir dėl to skausminga. Manau, kad buvo verta.
Vertėja
Atvirukas
Mariose ties išsikišusia siena paslėptas molas
ir balta valtis, plūduriuoja, susiliečia saulėj.
Tyla, rami jūra, šešėlis kiparisų,
pinijų ir agavų, vidudienio paunksnėj.
Rojus, vaizdinys dviem, pakvaišusio dailininko darbas,
judesys, kurį išduoda horizonto nebuvimas.
Spalvos niuansas, paunksnė atmosferoj,
tik debesų plunksnelės tolumoj, nieko regimo.
Akyla akis veikiai pastebi, valties nėra,
prieplauka tuščia, o jūra šešėlius supa.
Vienuolynas
Užsisklendęs savy, nesantis, įkvėptas laiško,
kuris vis iš naujo skaitomas, tarp akmens sienų,
vyrai juodai apsigobę, jau šimtmetį stovi vienuolynas,
tarp pušų paslėptas, su bokštu ir amžinu žvilgsniu į jūrą.
Iš ten matos, sunerimsti vis iš naujo, pagalvoji,
galingoj valioj, pajunti, tai ten, angelas barzda juoda,
stovi bokšte, seka laivų kelius, jei tai jam įdomu,
paskui trinkteli į molą, laivas, kurs dvasias kiton pusėn perneš.
Kada nors, tiki, atsivers jam paslaptis laiško,
pasiųsto bangom, šnabždančiom, dainuojančiom, mums.
Atrodo ramiai, lyg niekad nesirūpintų,
širdis, akis, tik prie raidžių pratus, vienišų kelių į žodį,
ir vėl pasislepia, palinksta virš fragmento, kurio reikšmė
tai priartėja jam, tai atitolsta, lyg keltai apačioj.
Beprotnamis
Sala saloj, kur laivai nesustoja,
paslėptas už sienų, rodos, septyniskart užrakintas.
Į kalną buriuoja tik vaizduotėj, žmonių svajose,
per jūrą, kurios nėra, vėju, kurs tavy tepučia.
Baisi ta vienatvė jūros vidury, kai viską tau apsako,
burė atsimuša į tuščią galvą, lyg nebebūtų čia namai.
Jausmas stiprus, lyg žemės poliai būtų apsisukę,
laivas išplaukia į dykumą, toli, kur baigias jūra.
Sunkiai vaizduotė nuo atminties skirias, dėl bangų putojanti,
juoduma stiklinėj per kraštus prasiveržia, o sieloj sausra.
Prieš akis atsiveria, skyla žemė, ilsis ant peties,
ranka, kuri ne tavo ir ne jo jau, bet vis dar spaudžia.
Prieplaukoj dabar ilsis tavo vaizduotės jūrininkas,
dairos virš horizonto, jaučia, kaip tyliai sukas žemė,
vis mažesnė, jame auga, bręsta tas jausmas,
kad laukia didžiosios kelionės, bet jau išplaukė laivai.
Kapinės
Jokią dieną netinka į tą kraštą užeiti,
dažniausiai ten neinama ir įpročiui genant,
ten, sodžiaus gale, už sienos žemutės, kiparisų tyloj,
virš jūros ir pasaulio, visi keliai nuves.
Ten, saulės išdegintas, smulkaus lietaus nuplautas,
tėvo vardas kartojas, tėvynės akmenin įskaptuotas.
Niekur nieko, tik atminimas, garuojąs po audros,
o paskui ir vėl ateina, blausiu šešėliu, cikada ir paukštelis,
kurs sklendžia tolumoj, pakyla ir buriuoja prieš laivą, žinai,
kažkur yra dar salų, kraštų, kur neveda visi keliai.
Dialogas
Po septyniasdešimt metų vėl sekmadienis, kurių niekas neskaičiuoja,
ir mišios atlaikytos jau bažnyčioj, veži besišypsantį vaiką
ir šunį dėžėje, kraštovaizdis tas pats, tik vardai kiti.
Tik atminty dar suskamba partitūra, skambesys garsaus
pianino, kai kitąkart važiuoji lyguma, sustoji pakelėj,
kur kadais augo topoliai, ir vienas žengi sidabro kopom.
Kalbėjai, kad yra kažkur siena, kurią peržengti turi pats,
vienintelis tai atminimas, kuris sugrįžta, kai atsisuku ir išgirstu
vaiką, kaip mane šaukia, mojuoja iš mašinos su šuneliu glėby.
Tiki, buvau visai šalia, kai tolumoj tai stebėjau,
žinai, augu žemėj prieš tą pačią sieną, lojimas nutilo,
ir kartą atsisuksi, kaip aš tąkart, kai vėl mane pašauksi.
Meilė
Septintas mėnuo į tamsą neria, šaltas šešėlis iš trečios žemės krenta,
niekur nėra nieko, kurs tave palydėtų, tik tamsios bangos, lyg nematomos
vaiko rankos, griauna tunelius, pilis, kelius iš žvaigždynų dulkių.
Sudegęs namas stovi name, žmogus stovi žmoguje, šešėlis po šešėlio,
skaitai raides iš palikimo, ieškai prasmių neįskaitomam rankrašty,
kad suprastum tą kitą balsą, lyg giliai tavy kažkas dar augtų.
Keičias tik įrašų formatas, tankumas ir plotis, atminimas tas pats,
vis dar skauda ir nostalgija proporcinga nuotolio kvadratui,
dabar žinai, kad reliatyvumas ne mįslė, tik paslaptis lieka konstanta.
Jausmas nepasiekiamam, nematomam ir praeinančiam pagilėja,
saulės vėjas, kuris kadais saulės taku vingiavo, pranešimą neša,
kad nesi vienas, nors vienintelis, kažkas kažkur apie tave dar mąsto.
Žaidimas
Apie ką kalbas pamiršti žaislai, ką prisimena,
kai atgula sulaužyti į stalčius, palaidoti kiemuose,
be vardų, ženklų, kad kadais atsidavę tarnavo vaizduotei,
kuri auga, žavisi, trokšta ir kartu viską sunkina, pamiršta?
Vaikų žaidimas yra bekraštis, godus pasaulio, visada žiaurus
kaip realybė, kuri kaskart išnyra, išgalvoja taisykles,
kurias tegali laužyt tik didvyriai, iki vakaro neištverią.
Kam tarnauja paskendę laiveliai, medžio lėktuvėliai ir dinozaurai,
kuriuos galiausiai nugalėjo blogis, nuobodulys ir naktinės baimės,
ir jau už sienos, už namo kampo, auga kita karalystė?
Vis dažniau ieškau atminty, dairausi palėpėj,
iškrečiu stalčius, spintas peržiūriu, name, kurio nebėra,
lyg ir vėl užsidegčiau žaidimui, pasaulyje, kur gėris nugali piktybes.
Vertė Kristina Tamulevičiūtė
