Aš kaip langas
VAIDAS KARLONAS
Galėčiau sėdėti prie lango ir atrodyti meniškai, nes aš gal prie meno. Kadaise visą atlyginimą sumokėjau už Monos Lizos šypseną, parsinešiau ją namo ir nuleidau į unitazą net nepakėlęs dangčio. Aš gal dar ir prie moterų. Ir prie nakties. Truputį anksčiau nei kadaise įpratau jomis kankinti nemigą. Visai nieko. Patogiausia tai daryti žiūrint mėgėjišką pornografiją. Lig šiol menu, kaip girtos trisdešimtmetės susirinkdavo kiekvieną paskirą mano atodūsį. Ir niekuo neatsilygindavo.
Jeigu sėdėčiau prie lango, tikriausiai rūkyčiau ir galvočiau apie kitokią moterį. Bet prie lango nesėdžiu. Ir nerūkau. Ir negalvoju. Neneigsiu, kadaise bandžiau, bet supratau, kad pro langą žiūrėti nenoriu, noriu, kad langas žiūrėtų pro mane. Tąkart ir nuorūkos gaminti nenorėjau, nes prieš minutę buvau metęs rūkyti, o krūtinės plaukai paskutinįkart kvėpavo paskutinės cigaretės gyvenimu. Ant kojinių glaustėsi vienas kitas pelenas. Dažniausiai nukratydavau labai nevykusiai, turbūt todėl ir mečiau.
Jeigu būčiau kažką daręs kitaip, pats būčiau buvęs kitoks. Bet negaliu skųstis, nors galėčiau. Galėčiau skųstis tol, kol pasibaigs pasaulio rašalas, bet kartu su rašalu pasibaigtų ir visos pasaulio moterys. Prikandu liežuvį, nes moterys man patinka. Gal aš tikrai truputį prie moterų. Labiausiai atsimenu dvi iš jų. Viena prilipo pačiu netinkamiausiu metu, kita pačiu netinkamiausiu metu atlipo. Norėjau palaistyti svogūnus, bet piestu stojo saulė ir viską pavertė dykuma. Pradėjau juoktis, tik nepradėjau liautis.
O gal galėčiau tiesiog stovėti priešais langą ir laukti, kol jam neliks nieko kito, kaip tik žiūrėti pro mane. Taip atkeršyčiau už visas jo nuodėmes ir atsilyginčiau už visus jo gerus darbus. Kaip koks dievas. Bet bijau. Bijau, kad jam gali nepatikti vaizdas, kad jis gali nuliūdęs prisidegti cigaretę ir pradėti galvoti apie moteris. Man gal ir tas pats būtų, bet pro mane tikrai nesimato jūros mūšos, dar tikriau nesimato gotikinės pilies, tikriausiai tik akmenyje linksminasi užrašas „Liūdi šeima“.
Jeigu liūdi, tai tikriausiai taip ir turi būti. O aš neliūdžiu, guliu švariai skustas ir matau, kaip mano danguje dauginasi drugeliai, kaip bitės plėšikauja mano begonijose, kaip svečiams panorėjus jų dangus sušlapina mano dangų ir kiurdo medinį mano stogą. Gera turėti namus, į kuriuos svečiai ateina nekviesti. Visada su gausiom lauktuvėm ir vienu kitu prisiminimu. Visada trumpam, net batų nenusiauna. Gal ir gerai. Ir išprašyti nereikia, ir lovų pakloti. O dar ir šiukšles išneša. Ir.
Jeigu pastaruoju metu tapau nemažas namisėda, vadinasi, taip reikia. Nepykstu ir nesidžiaugiu, tik beveik visada guliu niekur neidamas, nors man priešais nosį durys. Iškart už durų – smėlyje paskendusios rožės. Nors imk ir uostyk, kol kiti neišuostė. Bet velniop tas rožes, kai truputį aukščiau dvi žvakės smuikuoja pomirtinį Mozarto gyvenimą. Ausys tai dvi, o nosis tai viena. Vienas prieš du ne karys. Vienas prieš vieną – ne karas. Tik rožėms tai nė motais, ne sau jos kurčios, ne sau paskendusios.
Ir vienaip, ir kitaip neatrodo, kad kur nors eičiau ar ką nors uostyčiau, nes gal čia gulėti man visai patinka. Patinka labiau nei sėdėti prie lango, meniškai pūsti nieko nereiškiančius dūmus ir galvoti apie kitokią moterį. Tik mano venose pasiklydęs sliekas kartkartėm vis primena, kad o tikrai galėčiau sėdėti prie lango, meniškai pūsti nieko nereiškiančius dūmus ir galvoti apie kitokią moterį.
