Apie du pasaulio prasitęsimo principus

(daugmaž „Uliso“ 17 skyriaus metodu)

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Kam, apsilankęs parduotuvėje ČIA įsigyti ekologiško pieno, šį sykį daugiau dėmesio nei kitais kartais skyrė A. A. sukurtasis protagonistas? Kokių asociacijų jo galvoje sukėlė tasai didesnio dėmesio sulaukęs objektas?

Protagonistas dėl jam pačiam nežinomų priežasčių šį sykį pirmą kartą ėmė atidžiau apžiūrinėti mėsos vitriną. Jo dėmesį patraukė tiek apatinė vitrinos dalis su joje išdėliotais rausvų ir baltų bijūnų spalvos šviežios mėsos gabalais, tiek viršutinė, kurioje buvo sukabintos ir suguldytos įvairių įvairiausios dešros. Kadangi už jų būta veidrodžio, kabančių bei gulinčių dešrų begalybė, jam rodės, tęsėsi iki horizonto. Protagonistui, turėjusiam savo gyvenime nemažai reikalų su daile, be jokios abejonės, kilo sąsajų su dailės kūriniais. Antai bijūniniai mėsos gabalai iš pradžių iššaukė jo galvoje Claeso Oldenburgo gipsines mėsas, o vėliau pasuko atmintį senųjų olandų natiurmortų link. Tuo tarpu gulinčios dešros tučtuojau priminė genialiojo Josepho Beuyso kūrinį, sukonstruotą iš vinilinės plokštelės ir neilgos apyplonės tamsraudonės dešrikės, atstojančios grojimo adatos laikiklį. Iš kabančiųjų jį gerokai pritrenkė dvi: viena – gagato juodumo, o kita – balta kaip pienas. Iš ko jos galėtų būti padarytos, galvojosi jam. Tuo tarpu tos, kurios savo spalvomis ir faktūromis priminė granitą ar kokius kitus akmenis, atkakliai asocijavosi su Šarūno Saukos paveiksle „Žmogus ir jo liga“ pavaizduotais pušų kamienais.

Kieno padedamas protagonistas nuo šių grynai vizualinių asociacijų perėjo prie abstraktesnių idėjų, susijusių su, kaip signalizuojama teksto pavadinime, pasaulio prasitęsimo principais?

Pereiti prie abstraktesnių idėjų jam padėjo dar senesnių laikų tapytojas, kūręs irgi Šiaurės renesanso kraštuose, Hieronimas Boschas. Protagonistas prisiminė, kad kairiajame jo garsaus triptiko „Malonumų sodas“ sparne, kur pavaizduotas gyvenimas Rojuje (momentas, kai Dievas pristato Adomui Ievą), taip pat esama šio to, kas susiję su pasimaitinimu: katinas laiko nasruose pasigautą pelę, o savotiškos išvaizdos paukštis spazmiškai stengiasi praryti varlę. Ir aišku, kad čia tie vaizdai yra pateikti ne tik dėl jų pačių.

Koks sąmonės šuolis ištiko protagonistą, kai jojo galvoje ėmė veikti Boschas?

Jį ištiko net du sąmonės šuoliai, galėtume sakyti – dvigubas nušvitimas. Viena, jis pirmą kartą aiškut aiškiausiai suvokė, kad maitinimasis – tai vienas pagrindinių pasaulio prasitęsimo principų. O antra, jam tapo kaip dieną aišku, kad šį principą jau paties pasaulio sukūrimo pradžioje įdiegė jo Kūrėjas, pasaulio romano Autorius. Formuluojamas teoriškiau, tasai principas galėtų skambėti taip: pasaulis turi prasitęsinėti, vienoms jo dalims be perstojo ryjant kitas.

Kaip plėtojosi protagonisto galvoje šiuodu nušvitimai? Ar iš jų kilo trečiasis? Kas dar buvo suvokta?

Šiuodu nušvitimai protagonisto galvoje plėtojosi minėtojo principo veikmės apmąstymo linkme. Tuomet jįjį iš tikrųjų ištiko ir trečiasis nušvitimas. Jisai dar suvokė, kad ilgainiui šį pasaulio prasitęsimo principą žmonės ėmė paprasčiausiai mulkinti. Kitaip tariant, ėmė „maitintis“ net ir tuomet, kai tai visai nebuvo reikalinga dėl prasitęsimo. Ėmė maitintis dėl paties maitinimosi. Taip sakant, dėl valgymo ir gėrimo teikiamo malonumo. Dar kitaip tariant – maitintis ėmė lyg ir estetiniais tikslais. Pasinaudojus dailėtyriniu terminu – ėmė vykdyti savotišką maitinimosi l’art pour l’art.

Kokius pavyzdžius ir iš kokių epochų būtų galima čia pateikti? Ar šis reiškinys tebegyvuoja mūsų laikais? Ar jisai aptinkamas Lietuvoje?

Šio reiškinio pradžia ir ankstyvosios jo apraiškos glūdi amžių tamsoje. Tačiau yra gerai žinoma, kad maitinimasis dėl maitinimosi buvo ypač populiarus senovės Romoje. Pavyzdžių iš patikimų istorinių šaltinių protagonistas dabar neprisiminė, tačiau būtų galėjęs kaip įrodymu pasiremti puikiu puikaus poeto Josifo Brodskio eilėraščiu, parašytu neva sekant senovės romėnų poetu. Ten esama tokių eilučių: Как там Цезарь? Чем он занят? Всё интриги? / Всё интриги, вероятно, да обжорство. Taip, šis reiškinys intensyviai tebegyvuoja pasaulyje ir mūsų laikais. Jis puikiai žinomas taip pat ir Lietuvoje. Prieš kurį laiką protagonisto žmona gulėjo ligoninėje. Toje pačioje palatoje buvo jauna mergina. Tai ji pasakojo, kad, kai jos motina išverda cepelinų, ji prisivalganti, paskui išsivemianti, paskui vėl valganti, taip jai yra skanu…

Kas atsitiko, kai protagonistas, nešinas nusipirktu ekologiško pieno buteliu, ėjo namo? Ar būtent tuomet jam ir atėjo į galvą mintis apie teksto pavadinime minimą antrąjį pasaulio prasitęsimo principą? Koks tasai principas?

Kai protagonistas nešinas pieno buteliu ėjo namo, jisai sutiko labai gražią nepažįstamą merginą, mūvinčią apibrizgusiais šortais, su naujo tipo liemenėlės pakeltomis ir itin išryškintomis nepaprastai dailiomis krūtimis. Būtent tuomet jam ir atėjo į galvą, kad seksas – tai antrasis pasaulio prasitęsimo principas ir kad jis yra lygiai taip pat sėkmingai mulkinamas kaip ir pirmasis.

Ar protagonistas pajuto seksualinį potraukį, ar toji mintis jį pasiekė kitu keliu? Kaip tai būtų galima susieti su visai neseniai jo sąmonėje besiklosčiusiais samprotavimais apie maitinimąsi? Pageidautina kuo detaliau parodyti maitinimosi ir sekso ryšį.

Seksualinio potraukio protagonistas nepajuto. Prie sekso kaip pasaulio prasitęsimo principo idėjos ir josios apmąstymo jis perėjo atsispyręs būtent nuo maitinimosi. Kodėl? Todėl, kad jis žinojo, jog vyrai gali vartoti moterų kūną ir kaip elementarų maistą visais trimis amžiaus tarpsniais: vaikystėje, brandžiame amžiuje ir senatvėje. Čia vėl jam svarbiu žinių šaltiniu tapo menas. Antai jis prisiminė daugybę per savo gyvenimą matytų paveikslų, kuriuose gražios jaunos moterys krūtimi maitina kūdikius, ir net būna parodyta, kad nemažai tų kūdikių – vyriškosios lyties. Paskui jis prisiminė garsiąją personažų grupę, dailėtyroje žinomą pavadinimu Caritas Romana (kurią kiek modifikuotą aptikęs Nicolas Poussino paveiksle yra detaliai išanalizavęs žymus semiotikas Felixas Thürlemannas): ten jauna duktė per kalėjimo grotas krūtimi maitina bado mirčiai pasmerktą savo senuką tėvą. Vidurinio atvejo pavyzdžių iš dailės jis neprisiminė, bet čia jam į pagalbą atėjo literatūra: „Uliso“ pagrindinis personažas Blumas kartą pamelžė savo žmoną (jos pačios sąmonės srauto liudijimu), kad turėtų šiek tiek pieno į arbatą. O kadangi plačiai žinoma, kad moters krūtys yra ir svarbi erogeninė zona, kuria paprastai intensyviai manipuliuojama lytinio bendradarbiavimo metu, tai protagonistui nebuvo jokio vargo pereiti nuo maitinimosi prie sekso: šiuodu reiškiniai tarytum susitiko jo sutiktosios gražiosios nepažįstamosios krūtyse.

Remdamasis kokiomis sekso formomis protagonistas galėjo tvirtai pagrįsti teiginį, kad šis pasaulio prasitęsimo principas žmonių taip pat yra mulkinamas kaip ir pirmasis?

Remdamasis visiems gerai žinomomis formomis, kai lytiškai santykiaujama, bet vengiama susilaukti palikuonių. Čia galima paminėti: analinį seksą; oralinį seksą; seksą, kai vyro sėkla išbloškiama ne „į nuvargintų įsčių gelmes“, o tiesiog ant moters kūno paviršiaus; vyrų seksą su vyrais; moterų seksą su moterimis; seksą su gyvūnais; seksą, kai naudojamasi prezervatyvais; kai naudojamos kontraceptinės tabletės; seksą su nėščiosiomis; seksą su kūdikiais; postmenopauzinį seksą; įvairiausio plauko masturbacijas…

Pasirinkite teisingą atsakymą: a) šiuo metu Lietuvoje seksualinio pasaulio prasitęsimo principo mulkinimas yra paplitęs plačiai; b) šiuo metu Lietuvoje šio principo mulkinimas yra paplitęs siaurai. Paremkite, jei galite, savo pasirinktą atsakymą poezija.

Yra paplitęs plačiai. „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis…“

Ar sako ką nors šio, antrojo, pasaulio prasitęsimo principo klausimu anksčiau minėtas Hieronimo Boscho triptikas?

Taip. Kairiajame triptiko sparne, kur pavaizduota, kaip Dievas pristato Adomui Ievą, tarytum deklaruojama, kad įsteigiamas seksualinis pasaulio prasitęsimo principas. Nes juk kam toji Ieva? Vaikščioti po Rojų ir kalbėtis sau Dievas su Adomu galėjo ir dviese. O vidurinėje triptiko dalyje matome pavaizduotą jau plačiai išvystytą šio principo mulkinimą.

Koksai sodrus liaudiško tipo terminas šovė protagonistui į galvą, kai jis, prasilenkęs su dailiakrūte gražuole ir mąstydamas apie minėtąjį antrąjį mulkinimą, nešinas ekologiško pieno buteliu ėjo namo?

Šovė į galvą sodrus terminas, sudarytas iš dviejų veiksmažodinių tos pačios šaknies daiktavardžių: „pisimo apipisimas“.

Kokioje pozicijoje kitų Dievo kūrinių atžvilgiu, protagonisto nuomone, atsidūrė žmogus, ėmęs mulkinti net du pasaulio prasitęsimo principus?

Jis iškilo aukščiau už juos visus.

Ar protagonistas savo gyvenime taip pat yra mulkinęs šiuodu principu?

Taip, ir ne kartą. Tačiau kukliai. Šitai galima suprasti, vos metus akį į jo kūno sudėjimą.

Kokiu moralu, protagonisto manymu, derėtų užbaigti šį tekstą?

Jo manymu, pirmiausia derėtų prisiminti, jog pasaulis yra parašytas tam, kad jame vyktų gyvenimas. Toliau – suprasti, kad tiek nuoširdus abiejų aptartųjų pasaulio prasitęsimo principų įgyvendinimas, tiek jų mulkinimas yra organiškos gyvenimo dalys, įterptos į jojo audinį paties Autoriaus. Tad šį tekstą, protagonisto galva, derėtų užbaigti ne kokiu moralu, o žinomo lietuvių poeto Juliaus Janonio kadaise parašytais lotyniškais žodžiais: Ave, vita!