ALEKSANDRS ČAKS. Eilės

Siauruko stotyje

Naktis.
Stotis.
Šviesa kaip geltona mazgotė.
Konduktorius švilpia dešimtąjį kartą,
tačiau traukinys stovi vietoj.
Konduktorius švilpia vienuoliktą kartą –
tas pat.

Aš
sėdžiu vagone didumo sulig bandele
ir brėžiu degtuką dešimtąjį kartą –
šis gęsta.
Aš
sėdžiu vagone
ir brėžiu degtuką vienuoliktą kartą –
tas pat.

Tada atplėšiu langą,
kad plūsteltų oras gaivus,
tada atplėšiu langą,
kad prikelčiau mašinistą iš miego.

Traukinys sušvilpia ir pajuda.
Į vagoną priplūsta gaivaus oro banga,
o degtukas įsidega skaisčiai raudonai
kaip manoji širdis.

Afišos

Afišos, afišos – miestų sielos –
spalvotos, klykiančios kaip damų kojinės –
kruvinai raudonos, juodos ir geltonos –
nuo kiekvieno kampo, stulpo, pavartės
pristojat prie manęs pikčiau nei naktį paleistuvės.

Afišos, afišos – miestų sakramente –
parodų, barų, mitingų kalendoriau,
myliu aš jus
kaip savo vaikystėj
futbolą, boksą ir vaflinius ledus.
Daug kas mano sielai
artima jūsų margumyne
ir raidžių eilučių veržliuose kontrastuos, lūžiuos.

Afišos, afišos – jūs mano neramios sielos geriausioji patiekalų knyga.

Patarimas

Bulvaruose,
kur elegantiškos damos
laibumo sulig stipinais
visą orą aplinkui mane
užlieja kvapiais aromatais, –
tave sutikau.
Tave.

Ir suglumau
dėl tavo rūbų prabangos
tarsi naivus berniokas dėl nuogybės,
ir apsvaigau
nuo švysčiojančių kojinių,
nuo blizgių lakuotų batelių –
taip apsvaigau,
lyg nuo Pėterio bokšto žvelgčiau žemyn.

Tačiau, kai pro tavo lūpas
ryškiai dažytas
tarsi spragės iš kvepiančio šieno
pradėjo skriet
pribloškiančios tuštybės žodžiai,
šaižūs ir ūmūs,
užsiliepsnojau visas kaip fosforinis
ir vien tik tokius žodžius
tuo metu
trokšte troškau išrėkti,
išrėkti kaip mirtį siaubingoj kančioj:
„Liesybę savo smegenų
skubėk išsidažyti taip,
kaip lūpas, kurios seniai jau blyškios nuo gyvenimo palaido!“

Vertė Vigmantas Butkus