Vis dar apie meilę

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Paskutinį kartą Džeinę Eir kine 1996 m. suvaidino Charlotte Gainsbourg, Džeinės portretui padovanojusi neproporcingą, švelniai atsikišusį apatinį žandikaulį – žiūrovas iš pirmo žvilgsnio supranta, kad ši valinga mergina turi savo principus. Naująją Džeinę amerikiečių režisieriaus Cary Fukunagos filme „Džeinė Eir“ (Didžioji Britanija, 2011) vaidina Mia Wasikowska, neseniai kino padangėse nušvitusi kaip naujoji Alisa Stebuklų šalyje (Timo Burtono filme). Nuo Lewiso Carrollio – prie Charlotte Brontë! Galima šmaikštauti, kad Alisa vėl įkrito į šulinį ir – o siaube! – išniro Tornfildo pilyje, kurioje jai teks nuosekliai išgyventi meilės jausmą. Nelengva užduotis XXI a. kinui.

Tačiau drąsus režisierius, nenuolaidžiaudamas XXI a. publikai, būtent to ir siekia – išgryninti unikalų jausmą, atskleisti jo „chemiją“. Deja, manau, bus nemažai žiūrovų, sprunkančių iš šitos Džeinės „cheminių seansų“.

Kadras iš filmo "Džeinė Eir"

Filme triumfuoja kino kameros menas ir užspaustų jausmų dramą lydinti instrumentinė muzika. Vėtrų kalnų, kerpėtų lygumų peizažai, prigesintų veidų galerija ir nuolat atvirai įsiplieskiantis muzikinis komentaras, atrodo, štai tuoj ims ir sukurs tą „nematomą, stiprią giją iš vienos širdies į kitą“. Filmas nepigus, su kruopščiai atrinkta Viktorijos laikų atributika – kas mėgsta televizijos kanalo „History“ tam tikrą laikotarpį rekonstruojančias britų dokumentines kronikas, tas turės kur akis paganyti. Kiekvienas romano skaitytojas gal pats išsirinks sau priimtiną epizodą (man tiko kadrai su Džeine prieglaudoje – kai dvi draugės, sukišusios nosis, užmiega ant vienos pagalvės, o atsibunda tik viena, ir visai lakoniškai montuojant pasiseka nebanaliai perteikti aprašytą amžinąją giją; su Džeine palei gyvatvorę – kai ji kovingai įsisprendusi rankomis į šonus niekam nematant blaškosi „kaip paukštis narvelyje“ ir apmąsto tuos savo principus; su Džeine ir mėlyna gėlele – kai ji atsargiai apžiūrinėja savo „briliantą“, Ročesterio atsitiktinai nuskintą žiedą). Japonų kilmės režisierius ir aktorė Džeinės portrete tarsi nuvalo visus bruožus ir imasi santūriais potėpiais iš nieko, iš pačios rytietiškos bedugnės gilumos jį vėl kurti, uždegti.

Graži ta mergina – pilkas paukštelis kibiu tiesiu žvilgsniu, nedailiai, pagal to laiko madą priglostytais ant skruosto plaukais ir styrančia ausyte. Vis dėlto sakyčiau, kad ji myli tik save, savo meilę, savo narcizinius atspindžius ilgoje knygos ekranizacijų istorijoje.

Neatsikratai jausmo, kad viską jau matei, kad kopijuojamas ne tik romanas, bet ir daugybė prieš tai buvusių kino versijų. Toks smarkiai nužiūrėtas baletas „Džeinė Eir“ – tik su naujais atlikėjais.

Baisiai gaila, kad Fukunaga taip sutrumpino ir šaltu punktyru sumontavo įžangą, mažos mergaitės kančias, jos kieto būdo užuomazgas. Brontë talentingai pasekta, klasikinei „Pelenei“ ir Dickenso plunksnai prilygstanti baisi vaiko istorija prieglaudoje suteikdavo mums galimybę užjausti ir dalyvauti. Arba susitapatini ir apsiverki, arba užverti šitą lėkštą knygą. Jaunas, perspektyvus Fukunaga (pirmas filmas – „Bevardis“) atsisako Europos išjuokiamų holivudinių tirščių, imasi švaraus meno, atidaus, beaistrio senų knygų restauravimo. Pagirtina.

Bet „Džeinei Eir“, manau, netinka perdėtas psichologizavimas, Stanislavskio mokykla ir pan. Rašytoja, prieš pusantro šimto metų sėdėjusi prie darbo staliuko savo labai ribotoje erdvėje, aiškiai nurodė – čia melodrama. Žirgas numeta raitelį prie pat merginos kojų, išprotėjusi žmona raunasi plaukus, išdidi mergina išeina kur akys veda, pilis dega, vyras apanka, o dabar – trumpa, nemotyvuotai laiminga pabaiga. Šita melodrama parašyta lanksčios stilistės ranka, be to, Džeinės charakterį pagyvina dar ir Brontë autobiografinis feministinis anglės provincialės atvirumas, o tuo laiku – net įžūlumas. Štai, prašome, kokia citata: „Tuščia tvirtinti, kad žmogus turi būti patenkintas ramybe: jis negali gyventi be veiklos; ir jis susikuria ją, jei jos jam neduoda likimas. Milijonai žmonių yra pasmerkti dar vienodesniam gyvenimui negu tas, kuris teko man, – ir milijonai slapčia maištauja prieš savo dalią. [...] Ir kada privilegijuotoji lytis tvirtina, kad moters pašaukimas kepti pudingus ir megzti kojines, skambinti rojaliu ir siuvinėti krepšelius, tai šitoks samprotavimas labai siauraprotiškas.“

Feministinius romano motyvus, tikėkimės, kada nors atskleis moteris režisierė, o Fukunagos kaligrafija irgi malonu mėgautis tiems, kas vis dar vertina Charlotte Brontë ir vis dar tikisi meilės.