Vinys ir migdolo žiedai
Laiku ir nelaiku
Tu mane suvedžiojai, VIEŠPATIE, – aš leidausi suvedžiojamas. Tu buvai stipresnis už mane, – tu nugalėjai. Nuolat esu traukiamas per dantį, – kiekvienas šaiposi iš manęs. Kada tik kalbu, turiu rėkti, – turiu šaukti: „Smurtas ir skriauda!“ VIEŠPATIES žodis man atnešė nuolatinę užgaulę ir pajuoką. Bet kai sakau: „Užmiršiu jį! Jo vardu daugiau nebekalbėsiu!“ – tada jis yra kaip ugnis, įsiliepsnojusi mano širdyje, užsklęsta mano kūne. Visomis jėgomis stengiuosi jį nuslopinti, bet nepajėgiu.Jer 20, 7–9
Ak, imk ir atsirask šventuosiuose Apreiškimo puslapiuose tokioms eilutėms! Dievas – suvedžiotojas. Dar baisiau, kad pranašas sako pats leidęsis jo suvedžiojamas, pasidavęs, nesipriešinęs. Paliktas vienas ir apleistas. Apsiverkusi krautuvėlės pardavėja iš mūsų poezijos klasikos. Bernelis mylėjo ir prisiekė. O dabar prie prekystalio tėra tik vinys, vinys, vinys, vinys.
Nelaimingos, išduotos žmogiškos meilės patyrimas Biblijoje taip dažnai atsiranda formuluojant Dievo santykius su savo tauta, kad galima pamanyti, jog tikriausias kelias į Dievo gelmes – tai tapti tragiškos meilės istorijos dalyviu. Izraelis lyginamas ir lyginamas su neištikima mylimąja. Bet ir paties Dievo meilė saviesiems nėra nei skaidri, nei pilna malonybių. Teisusis Jobas visai lengva ranka, bediskutuojant danguje, mylinčio Dievo atiduodamas siaubingiems išbandymams. Pranašas Izaijas anaiptol ne dėl dangiškų glamonių pertekliaus prabils, kad Dievas gali būti arti būdamas toli, t. y. pasitraukdamas ir apleisdamas. Jokūbas grumsis su juo nakčia prie Penielio ir liks sužeistas. Psalmių žmogus išgyvena juodžiausias Dievo tylos ir abejingumo valandas. Pernelyg banalu manyti, jog šitaip elgiamasi tik tam, kad būtų išmėginama tikėjimo žmogaus kantrybė ir atsidavimas. Daug sykių skundas Dievui, kad jis, lyg anas bernelis, pamiršo ir nebemyli, eina išvien su karščiausiu jo šlovinimu ir meilės išpažinimais. Atrodytų, kad būtinai turi tapti aklos ir nelaimingos meilės auka, jei esi atsidavęs Dievui. Viename bažnytinio meno muziejuje mačiau skulptūrėlę, vaizduojančią Kristų su Amūro lanku rankose ir vylinga šypsena lūpose. Aišku, tai tik kažin kokio mums nepažįstamo, gal šiek tiek sentimentalaus pamaldumo išraiška, bet strėlės, paleistos iš lanko danguje, yra tikras dalykas ir Biblijoje, ir daugelio krikščionybės mistikų išgyvenimuose.
Garsus žydų teologas ir filosofas Abrahamas Joshua Heschelis savo knygoje apie Izraelio pranašus pažymi, kad abu veiksmažodžiai (suvedžiojai ir nugalėjai), kuriais Jeremijas nusako Dievo elgesį savo atžvilgiu, turi aiškų seksualinį atspalvį ir būtent ta prasme vartojami kitose Biblijos vietose. Tiesa, šių eilučių interpretacijos tęsiasi toliau, ir kartais ne vien dėl drovumo anas gluminantis suvedžiojai tiek lietuviškuose, tiek kitų kalbų Senojo Testamento vertimuose keičiamas mandagesniais žodžiais patraukei ar suviliojai. Vis dėlto labai tikėtina, kad Jeremijas iš tiesų jautėsi Dievo suvedžiotas ir apleistas, nesulaukęs to, kas jam, kaip pranašui, buvo pažadėta.
Jeremijo pašaukimas, panašiai kaip dažna meilės istorija, ateina ne per viziją (pranašų Izaijo ir Ezechielio atvejai), bet per užkalbinimą, per žodį. Pirmajame knygos skyriuje Jeremijas, dar visai jaunutis, po žydinčia migdolo šaka išgirsta, kad Dievas dar prieš gimimą išsirinko jį, pašventino ir paskyrė būti pranašu tautoms. Jeremijui sudejavus, kad jis esąs tik vaikas ir nemokąs kalbėti, Viešpats nenusileis: „Nebijok nieko, nes aš esu su tavimi ir tave apsaugosiu.“ Žaidžiant hebrajiškais žodžiais, žydinti migdolo šaka padaroma ženklu, kad Dievas budi ir įvykdys savo pažadus. Vaiko lūpos, paliestos Viešpaties rankos, įgis galią skelbti jo žodį. Suvedžiojimas prasideda.
Turbūt nė vienas kitas Biblijos pranašas nebuvo taip aistringai ir visapusiškai atsidavęs savo pašaukimui kaip Jeremijas. Niekas kitas nesulaukė tiek paniekos, neapykantos ir persekiojimų dėl savo pranašiškos veiklos. Niekas kitas taip nedejavo ir nesiskundė savo tragišku likimu. Iš jo vardo radosi net literatūros žanras – jeremiada, reiškiantis ištęstą sielvartingą skundą. Tik pats Dievas, žadėjęs savo išrinktajam apsaugą ir globą, šioje istorijoje pasitrauks į šalį, nutils ir paliks pranašą vieną grumtis su visa Jeruzale, žlungančia nuo savo melo ir kvailumo. Sakoma, kad Jeremijo riksmas nesiliovė Judo žemėje ištisus 40 metų. Galiausiai, anot padavimo, jis buvo užmuštas akmenimis.
„Tu mane suvedžiojai, Viešpatie, – aš leidausi suvedžiojamas.“ Religinė patirtis, sudėta į šią eilutę, yra biblinio santykio su Dievu viršūnė. Tik žinodami Jeremijo istoriją galime suprasti, ką reiškia Jėzaus agonija Alyvų kalne ar jo priešmirtinis riksmas nuo kryžiaus: „Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Ir apskritai šiuodu pranašai lyg broliai dvyniai. Jėzus bus suėmęs visą Jeremijo konfliktą su Jeruzalės šventykla, kunigų luomu, religijos vadais ir taps papiktinimu aplinkiniams. Jis kartos savo pirmtako žodžius apie Šventyklą, paverstą plėšikų lindyne. Ne veltui, kaip liudija evangelijos, dalis amžininkų laikys Jėzų prisikėlusiu Jeremiju.
Mintis apie Dievą suvedžiotoją, kurio negali ir nenori išvengti net kentėdamas ir viską prarasdamas, kai kam padvelks fanatizmu ar beprotybe. Deja, nė vienas Biblijos pranašas pats nesirinko savo pašaukimo ir nemodeliavo savo santykių su Dievu. Viskas būna nulemta dar prieš gimstant, nesilaikoma jokių taisyklių, atmetama išankstinė teologinė schema. Ir dėl to pranašų likimai labiau nei bet kokie stebuklai įrodo, kad Dievas nėra religinės vaizduotės konstruktas. Tokios patirties, kuri perduota Jeremijo knygoje, paprasčiausiai neįmanoma sufantazuoti prie rašomojo stalo ar maldos kambarėlyje.
Sakoma, kad ateities pasaulyje krikščioniui egzistuoti liksią tik du pašaukimai – pranašo ir mistiko. Abiem atvejais tektų mokytis iš Jeremijo. Aišku, nenukopijuosi nei jo gyvenimo, nei dialogo su Dievu. Tačiau šis žmogus praplečia tikėjimo horizontą iki tos vietos, kur grūmojant dangui ir balansuojant ant bedievybės ribos gimsta nepalaužiama ištikimybė neišvengiamam Dievui, pasidavimas jo meilės tamsybėms ir tyriausias jo garbinimas. Tai dvasingumas, kuris iš tiesų turi ateitį.
-tj-
