Vadžrajanos mokymas apie sansaros ir nirvanos tapatumą

ALEKSANDR ŽELEZNOV, VIKTOR PUPIŠEV

Kas esu aš? Kas esi tu? Kas esame mes? Kas yra pasaulis? Ar galėtų kas nors įtikinamai tai paaiškinti? Akivaizdu viena: pasaulis žmogui – mįslė, kurią jam lemta įminti. Gyvenimas žmogui – užduotis, kurią reikia atlikti, ir netgi našta, kurią tenka pakelti.

O gal nėra jokios gyvenimo užduoties, nėra jokios naštos, nes pasaulyje apskritai nėra jokios esmės? Pasaulis tiesiog elementarus įvairių objektų kratinys, tik primityvus chaosas, kuriame nėra minties, tikslo, darnos? Žmogaus gyvenimas – malonumų virtinė? Kančia yra tik iliuzija ir skirta tiems, kurie mąsto ar ko nors siekia?

Žmogaus būties paskirtis – amžinas klausimas. Atsakymo į jį ieškojo daug išminčių, atsiskyrėlių, pamišėlių ir genijų. Kas tie mokytojai, kurie mūsų irstančiu, verkiančiu ir besikvatojančiu laikotarpiu galėtų padėti tiems, kuriems sunku, skauda sielą, kurie nežino, kam ir kodėl atėjo į šį pasaulį? O gal mokytojai nereikalingi? Gal visi viską žinome, esame Teisėjai ir Žmonės iš didžiosios raidės?

Galbūt žmonių dvasiniai skauduliai išnyks, viskas susitvarkys savaime, kai žmonių pasaulis subyrės, sustings ar sudegs kosminėse liepsnose? Lieka tikėjimas, kad už mūsų minčių horizonto „kažkas“ neabejotinai yra. Ir nors to „kažko“ niekas nemato, kiekvieną, kuris įsiklauso į savo proto balsą, jis vilioja, primygtinai kviečia atvykti. Tai Tiesa, nes tik Tiesa yra autoritetas sau.

Tiesa svetima tam, kuris nuo jos bėga. Ji pajėgi apnuoginti, viską žinantį apakinti ir todėl ne vienam gali pasirodyti žiauri. Tiesa daug kam nenaudinga, nepatogi, verčianti keistis ir todėl ja netikima, ji ignoruojama. Bet Tiesai nėra svarbu, ar kas ja tiki, ar ne. Nepaisydama mūsų valios ir leidimo, ji tiesiog yra.

O kaip gyventi tam, kuris, nepaisydamas aplink klestinčios beprasmybės, vis dėlto tiki? Kaip jam atsidurti už mūsų minčių horizonto? Kas galėtų padėti tiems, kurie tiki ir kuriems svarbi ne iliuzija, bet Tiesa? Ar gali padėti bet kas, kas viską žino be vargo, be pastangų? O gal tik tas, kuris taip pat žino, kad nežino, kas už horizonto, bet nuoširdžiai tiki, jog ten yra tai, ko nėra čia?

Dar yra ir žmogaus, ir istorinis žmonijos patyrimas. Galbūt būtent jame reiktų ieškoti neiškraipytų, tikrų, patikrintų minčių. Juk žmogaus būties esmės tema rūpėjo daugeliui istorinių asmenybių, didžių žmonijos protų. Pavyzdžiui, Immanueliui Kantui, Georgui Hegeliui, anksčiau Sokratui, Platonui, Aristoteliui, šv. Augustinui, šv. Tomui Akviniečiui.

Atsakymo į klausimus, kam sukurtas pasaulis ir koks santykis tarp žmogaus būties šiame trapiame pasaulyje ir už proto horizonto ribų tvirtame pasaulyje (koks ryšys tarp sansaros ir nirvanos), prieš daugiau nei 2500 metų ieškojo ir princas Siddhartha Gautama. Jo minčių aptinkame II–III a. madhjamikos mokyklos pradininko Nagardžunos veikaluose. Madhjamika – mahajanos (didžiosios važiuoklės) budizmo mokykla. Jos pavadinimas siejamas su daiktų būtį ar nebūtį nagrinėjančiu vidurio keliu. Nagardžuna sakė: „Nagrinėdami priežastis ir sąlygas, šį pasaulį vadiname fenomenaliu. Tačiau tą patį pasaulį, kai atmetame jo priežastis ir sąlygas, vadiname absoliutu.“

Vertėjas

Vėliau vadžrajanoje arba tantrizme šis tapatumo aiškinimas pateikiamas ypač išsamiai. XIV a. Tibeto filosofas Nacog Randolas (Lončenas Rabžampa (1308–1364) – vert.) veikale „Karnatantra, didžiojo mokymo ramstis“ rašė: „Anuo metu, kai Buda dar nebuvo nušvitęs ir jis dar nebuvo žinomas nei savo kūnu, nei išmintimi, kai dar nebuvo pasirodę 1002 žemiškieji ir kiti nežemiškieji budos, anuomet, kai dar ant vienos dulkelės nebuvo pasirodžiusi nesuskaičiuojama daugybė dulkelių, kai niekas dar nebuvo tapęs, nesėdėjo, nebuvo atėjęs, kai dvasia dar nebuvo pažinusi pati savęs ir kai ji dar nebuvo tapusi gyva būtybe… Laikai seniai praėję. Tuomet pojūčių ir sąmonės pasaulis, višaja, turiniu buvo absoliučiai tyra tuštuma, šunja didžiosios darnos, dharmakajos, erdvėje, ir ji turėjo galimybę, kad elementai gimtų. Šis pojūčių ir sąmonės pasaulis, būdamas neaprėpiamos visatos centru, nebuvo suteptas nei subtiliais, nei grubiais elementais, buvo švarus ir be purvo, lyg nuvalytas veidrodis, be jokios dėmelės, ir jis tapo šaltiniu lyg aiški tuštuma, rastis viskam.“

Kokios yra priežastys sakyti, kad sansara ir nirvana yra tapačios? Vadžrajanos krypties budistai teigia, kad tiek sansaros, tiek nirvanos radimosi šaltinis yra tas pats – didžioji darna arba tikroji budos prigimtis (sanskr. dharmakaya – vert.), kuri yra tapati transcendentinei tikrovei, visatos esmei.

Tačiau jei tais nutolusiais laikais, kaip teigia Nacog Randolas, didžioji darna, dharmakaja, egzistavo kaip vienuma ir tik vėliau pasidalijo į dvi dalis, dėl kokios priežasties galima teigti, kad būtis yra be pradžios?

Į tai budistai atsako: egzistencijos rate, sansaroje, negalima surasti atskaitos taško, nuo kurio būtų galima pasakyti, kad štai čia yra pradžia. Didžiosios darnos kūnas, dharmakaja, kuri savyje turėjo galios rastis elementams, kartą pasireiškė erdvėje ir laike susijusio atsiradimo grandinės, pratytja samutpada (ją sudaro dvylika grandžių: nežinojimas, psichinė paskata, sąmonė, nauja empirinė būtybė, šešios pojūčių sritys, sąlytis su aplinka, pojūčiai, troškimas, prisirišimas, tapsmas, gimimas, senatvė ir mirtis; visi šie individualiąją būtį sudarantys psichologiniai ir fiziologiniai reiškiniai yra tarpusavyje susiję, vienas kitą veikiantys ir gyvas būtybes įtraukiantys į vis naujų gimimų seką – vert.), dėsniu, realizavo tą jėgą, impulsą lyg praeitį be pradžios, besivystančią dabartį ir dar neįgyvendintą, tačiau jau esančią joje ateitį.

Pagrindu, dėl ko didžioji darna, dharmakaja, pasidalino, anot budistų, reikia laikyti pasidalinimo metu kartu gimusį, natūraliai atsiradusį (sahaja) nežinojimą (avidja). Kartu gimusiu jį vadina dėl tos priežasties, kad nežinojimas „pagimdytas“ kartu su didžiosios darnos išmintimi, džnana.

Sansaros ir nirvanos išsiskyrimo taškas atsirado tuo metu, kai nežinojimas, kurdamas egzistencijos pasaulį, sansarą, tapo visumos skaidymosi priežastimi. „Karnatantroje“ rašoma: „Tie, kurie dėl kartu gimusio nežinojimo nepažino savo veido ir patikėjo, kad viskas realiai egzistuoja, paklydo ir tapo gyvomis būtybėmis. O tie, kurie, pažindami save, pažino savo veidus, tapo budomis.“

Visumos skaidymąsi budistai aiškina vadovaudamiesi tokia logika: didžioji darna, dharmakaja, teigia jie, yra reali, ir ji turi esmę. Jos realumas yra tuštuma, šunjata, o jos esmė yra aiški šviesa, abhasvara. Iš pačios didžiosios darnos, dharmakajos, esmės, aiškiajai šviesai pasidalinus į penkis komponentus, penkias išmintis, išsiskyrė netobula jos dalis, „kūnas“ paklydusios dvasios, kuri, nežinojimo sudrumsta, eidama į egzistencinę būtį, sansarą, kurdama sansarą, skausmingai skaidydamasi, sukūrė (formos, jutimų, suvokimo, psichikos darinių ir sąmonės samplaikas – vert.) skandhas.

Tokiu būdu buvo įtvirtinta imanentinė, ne išorinių veiksnių sukelta, būtis. Apie tai, kad ši būtis realiai egzistuoja, mus įtikina nežinojimas su jį lydinčiomis moralinėmis ydomis, klešomis (troškimu, neapykanta, išdidumu, pavydu, tikėjimu ego – vert.). Nežinojimo nuslopinimas, jo panaikinimas yra kelias, vedantis iš skausmingo susiskaidymo į integruotos visumos atkūrimą.

Pirmame šio kelio etape, teigia budistai, būtina pripažinti, kad visa, kas realiai egzistuoja, yra tuštuma. Nieko nėra, kas realiai egzistuotų, turėtų savo esybę ir nebūtų tuštuma. Mums atrodo, kad pasaulis realiai egzistuoja tik dėl to, kad mūsų sąmonę klaidina nežinojimas, avidja. Pirma, visi daiktai ir reiškiniai, kuriuos pripažįstame realiai esančius šalia mūsų, yra tušti, tai vadinama išorės tuštuma. Visi daiktai, kuriuos pripažįstame realiai egzistuojančius ir turinčius esybę, iš tikro yra sudaryti iš daugybės elementų ar elementų kompleksų ir dėl to jie neturi savo esybės ar savojo „aš“. Nes „aš“ – kažkas konkrečiai. Jis turi turėti savo esmę. Tačiau daiktai yra sudaryti iš atskirų momentinių, nuolat besikeičiančių elementų, kurie turi tik permainingą formą ir jai būdingus požymius. Skaidydami daiktą į atskiras sudedamąsias dalis, aptiksime tik tuštumą ir už jos nieko daugiau. Šios tuščios formos ir jų savybės „egzistuoja“ objektyviai ir nepriklauso nuo mūsų sąmonės, tačiau jos yra trumpalaikės, apgaulingos ir dėl to yra tuštuma arba šunja.

Antra, penkios visų gyvų būtybių samplaikos yra tuščios, ir tai vadinama gyvų būtybių tuštuma arba vidaus tuštuma. Formos samplaika yra tuščia, nes ji sudaryta iš tų pačių permainingų (kietų, skystų, kaitrių ir judrių elementų – vert.) mahabhutų kaip ir išorės daiktai. Jutimų samplaika, kurią sudaro visi nemalonūs, malonūs ir neutralūs pojūčiai, yra tuščia. Ją sudaro vienas elementas, kurio požymis yra apgaulinga praeities, dabarties ir ateities jutimų (artimo, tolimo ir t. t.) įvairovė. Ir ši įvairovė turi ryšį tik su tuščiais išorės daiktais ir tuščia „vidaus“ forma. Gyvų būtybių suvokimo samplaika yra tuščia, nes ji, skirdama „aš“ nuo „ne aš“, „tas“ nuo „kitas“, tik be įrodymų priima apgaulingą tuščių daiktų įvairovę. Psichikos impulsų samplaika – tuščia, nes ji susideda iš 58 momentinių ir dinaminių individo psichinių aktyvumo elementų ir, veikdama vienu iš nežinojimo aspektų, tik į visumą sujungia savo tuščios samplaikos ir kitų tuščių samplaikų elementus. Sąmonės samplaika yra tuščia, nes jos turinys yra nežinojimo rezultatas. Sąmonė, iš kurios išvalytas nežinojimas, neturi turinio ir dėl to ji yra tuščia.

Trečia, gyvų būtybių sugebėjimas pažinti yra tuščias dėl to, kad jis yra viso labo epistemologinis tuščio daikto, tuščio subjekto pažinimo sugebėjimo ir pažinimo proceso sutapimas, t. y. tuščias „dviejų tuščių“ santykis. Ir tai vadinama vidaus ir išorės tuštuma.

Ketvirta, jei viskas yra tuštuma, tai galbūt pati tuštuma yra kažkas? Budistai atsako, kad ir pati tuštuma yra tuščia. Tai yra vadinama tuštumos tuštuma, arba šunjatos šunjata.

Tačiau, jei viskas yra tuščia, tai ar yra kas nors, kas nebūtų tuščia? Ar yra koks nors tiesos ir besąlygiškos vertybės kriterijus? Taip, atsako budistai, yra. Didžiojoje darnoje, dharmakajoje, nėra tuštumos, nors egzistencijos rate, vis naujų gimimų sekoje, sansaroje, tuštuma yra jos realybė.

Nacog Randolas nurodė, kad „Mokytojo tantroje“ pasakyta: „Elementai, turintys aiškaus atskyrimo požymius, turi taip pat požymius, kurie nepasiduoda atpažinimui per akimirksniu apvalytą tuščią esmę (pagrindą), ir tie elementai, aukščiau už save nieko neturintys, nėra tušti.“ Viskas, kas pasireiškia realiai, yra tuščia, imanentiška, nes tai yra apgaulingas (dėl nežinojimo) susiskaidymo rezultatas.

Bet kartu ta realybė yra transcendentinė, nes individas, naikindamas nežinojimą, įgyvendina tikrąją vertybę – nedalomumą ir, netrikdomas nežinojimo, imanentinėje būtyje įžvelgia transcendentinę didžiąją darną, o visas gyvas būtybes laiko budomis.

Didžioji darna yra tuščia tik sansaros būtybei, tiems, kurių gyvenimo kriterijus yra natūralus nežinojimas, kurių akys įprato skirti tik apgaulingus egzistencinio rato daiktus ir reiškinius. Individas, integravęs didžiąją darną, dharmakajoje regi nenusakomų anapusinių vertybių.

Šiame atsinaujinimo kelyje į Būties vienovę ypatingas vaidmuo tenka emocinei-mistinei intuicijai, kuri vis labiau ir giliau atsiskleidžia individui praktikuojant šešias dorybes, paramitas (dosnumą, drausmę, pakantumą, energiją, susikaupimą, išmintį ir įžvalgą – vert.). Emocinė-mistinė intuicija taip pat yra pirmasis transcendentiškumo ženklas imanentiškume.

Apie tai, kad transcendentiškumas yra imanentiškume, kad tarp jų nėra jokio skirtumo, pasako tibetietiškas terminas „lhun-grub“ – bendrumas, drauge esantis. Tačiau šis bendrumas negali būti atskleistas, kol mūsų sąmonę temdančiai veikia nežinojimas.

Ir dėl to didžioji darna, kenčiančioms būtybėms norėdama padėti išsivaduoti iš nežinojimo, kurį lydi penkios emocijos (klešos), temdančios protą ir skatinančios žalingai elgtis, stumiama atjautos, atsiskleidžia patyrimo aspektu eidama paskui nežinojimą į egzistencinę būtį (sansarą) ir neprarasdama savo priedermės – aiškios esmės. Šis didžiosios darnos patyrimo aspektas yra jos palaimos kūnas, sambhogakaja. Jame didžiosios darnos esmė, aiški šviesa, egzistencinę būtį perkeičia penkiaspalve vaivorykšte, penkiomis išmintimis, penkiomis dhiani budomis. Kiekvienas iš šių penkių išminties budų savo išminties spalva panaikina atitinkamą nežinojimo emociją ir atskleidžia konkrečios elementų samplaikos (skandhos) tuštumos suvokimą ir tokiu būdu didžiajai darnai grąžina transcendentinę esmę.

Tai galima pasiekti tik naudojantis tantristiniu metodu, kurį išimtinai suteikia tik tantristinės pakraipos mokytojas. Tantristiniai metodai, teigia budistai, siekia patį Budą Šakjamunį ir tradiciškai nepertraukiamai, iš lūpų į lūpas yra perduodami mokiniui. Mokinys be mokytojo negali patirti šio metodo (sužinoti apie jo egzistavimą) dėl to, kad jo sąmonė yra klaidinama nežinojimo, ir dėl to didžioji darna per palaimos kūną skleidžiasi toliau į savo žemiškąjį aspektą – nirmanakają. Tantristinis mokytojas tarp budistų pripažįstamas tokiu nirmanakaja.

Taigi, iš vienos pusės, individo tobulėjimo kelyje yra emocinė-mistinė intuicija, teigianti tuštumos realumą, iš kitos pusės – tantristinis metodas, kuris atskleidžia didžiosios darnos esmę. Kai kelio pabaigoje šie du tantristinio ieškojimo aspektai sueina, pasiekiama aukščiausioji išmintis ar nušvitimas, po kurio patiriamas visiškas nedvilypumas, absoliutus sansaros ir nirvanos tapatumas ar didžiojo užbaigimo etapas, dzogčenas, ar didysis ženklas, mahamudra. Didžiuoju jis vadinamas dėl to, kad aukščiau už jį nieko nėra, ir ženklu todėl, kad jis reikšmingas pats savaime, nėra ko nors kito simbolis.

Šio tapatumo įgyvendinimas nepasiekiamas akimirksniu. Tai yra ilgalaikis procesas, kuris praktikoje pasireiškia įvaldant vis platesnes tapatumo sistemas.

Iš pradžių šis tapatumas atsiranda tarp medituojančiojo ir meditacijos objekto, t. y. tantristinės dievybės, kuri tantrizme yra tapati mokytojui. Vėliau šis tapatumas realizuojamas viso objektyvaus pasaulio ir medituojančios dievybės, tuštumos „rūmų“ (mandalos) sutaptimi. Ir taip iki visiško tapatumo, kuris pasireiškia dviem aspektais: atjautos ir tuštumos bei dviejų tiesų, absoliučios ir santykinės, arba iliuzinio kūno (sansaros) ir aiškios šviesos (nirvanos) susiliejimu.

Pateiktos mintys jokiu būdu neatskleidžia kokios nors griežtos tantristinio mokymo sistemos. Tai bandymas nusakyti tik pagrindinius vadžrajanos mokymo aspektus. Juolab kad tantristinių sistemų jūroje vargu ar išvis įmanoma surasti griežtą nuoseklumą. Sansaros ir nirvanos tapatumo realizavimas tantrizme labai priklauso nuo praktikuojančiojo psichikos ypatumų, jo gebėjimų ir polinkių. Tačiau nuoširdžiai einantiems tantristiniu keliu jo pabaiga turėtų būti ta pati – kartu gimimo, natūralumo (sahaja) išgyvenimas. Šiame išgyvenime praktikuojantysis nepanaikina nežinojimo, neužgniaužia emocijų, neatsisako žemiškų troškimų, tačiau, panaudodamas visą patyrimą, jų imanentinę esmę keičia į transcendentinę tiesą, t. y. panaudodamas ypatingus metodus imanentinius netobulumus perkeičia į transcendentines vertybes: „Niekas negali pasiekti tobulumo sunkiomis ir skausmingomis pastangomis, tačiau lengvai galima pasiekti laimėjimų, tenkinant visus savo norus“, – taip vienoje tantroje sakė Taip Atėjusysis (Tathagata).

Paskutiniame kartu gimimo tarpsnyje jau nebėra tapatinimosi su kitais daiktais – praktikuojantysis išgyvena vidinius, giliai ezoterinius procesus. Dėl to tantros, aprašančios šiuos giliai intymius procesus, priskiriamos prie slaptųjų tantrų. Šių tantrų metodai yra ypač sudėtingi, jų net nėra rašytine forma, nes jie perduodami tik žodžiu.

Šį perdavimą gali atlikti tik tantristinis mokytojas. Taigi visa tantristinė praktika, kurios tikslas yra individo integracija į Būties vienovę, prasideda ir baigiasi Mokytoju.

„Garuda“ (Sankt Peterburgas), 1997, Nr. 1 (11)

Vertė Petras Arlauskas