Tarp uostų

BEATRIZ CARBALLO SKRIPKIUNAS

Beatriz Carballo Skripkiunas yra aktyvi lietuvių kilmės Urugvajaus tekstilininkė ir meno terapijos dėstytoja. Parodose, kuriose ji dalyvauja ar kurias pati rengia, pristatomi darbai jungia lietuviškus įvaizdžius su vietinėmis atlikimo technikomis bei medžiagomis ir atvirkščiai. Šitoks lietuviškos kilmės ir vietinių realijų junginys geriausiai atsispindi jos rengiamame lietuvių kilmės Urugvajaus menininkų darbų ekspozicijų cikle „Tarp uostų“.

Gimiau MONTEVIDĖJUJE – Urugvajuje, – kurio  pavadinimas kilęs nuo žodžių „Monte vide eu“ („Matau kalną!“), kuriuos sušuko Magelano ekspedicijos portugalų jūreivis, kai anuomet, XVI amžiuje, pamatė baltasmėlius La Platos įlankos krantus.

Ir tas KALNAS… pasirodo, buvo CERRO*… ideali kalva gynybinei tvirtovei ir galingam švyturiui (kolonijinių interesų, ginčijamų tarp Ispanijos ir Portugalijos Karūnų, sergėtojams) statyti prieš pat ĮLANKĄ, kuri visuomet kaip „dosni šeimininkė pasitinka savo svečius plačiai išskėstomis rankomis“.

Jos glėby įsikūrė mažytis kaimelis šiaudiniais stogais, laikui bėgant jis keitėsi į namelius iš akmens ir plytų, o šie kilo ir leidosi… nelygiomis gatvelytėmis – paprastomis ir tyliomis – tačiau vis labiau veikiamomis šalies augimo, kurį skatino sėkminga gyvulininkystė ir didžiulė jos produktų eksportavimo paklausa…

„Labai reikalingos darbo rankos!“; „Čia žemė labai gera!“ – tokie balsai XX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais pasklido už šalies sienų ir viliojo stabilia ATEITIMI.

„Važiuokim į AMERIKĄ!“ – girdėjosi už jūrų… kur revoliucijos ir karai, badas ir skurdas sėjo nuolatinę neviltį.

Taip – vis dėlto – ir nutiko, kad tie ištrūkimai ir pabėgimai, tie liūdesiai ir atvykėlių širdgėlos… peraugo į „daugiakultūrę dėlionę“, „LA VILLA DEL CERRO“.

Todėl buvo daug lenkų, rusų, kroatų, turkų, armėnų… ir daug LIETUVIŲ, kurie po ilgo ir varginančio plaukimo jūra… užsukant į nepažįstamus uostus… neprarado naujai užgimusio troškimo.

Ir vieną dieną IŠSILAIPINO… toje „įlankoje“, kuri tiesė savo rankas į tuos troškimus, į tas viltis, kurias saugojo kuklūs LAGAMINAI ir krepšiai, vienas kitas SMUIKAS su jį visur lydinčiu dėklu – visai kaip mano senelio VINCENTO, išmokiusio mane polkų ir valsų… paskubomis sugriebti DRABUŽIŲ RYŠULIAI, kai pinigų nepakakdavo net lagaminui… ir slaptos KIŠENĖLĖS, slėpusios pačius asmeniškiausius prisiminimus apie kilmę, prisirišimus, pomėgius – įvairius dalykus – visa tai, kas liko užnugary ir ko gyvenime akys daugiau neberegėjo.

Todėl, kad nuo tada „gyvenimas“ jau buvo kitoks.

Dabar jie buvo IMIGRANTAI.

PRIEPLAUKOS man pasakojo, kad pirmieji lietuviai atvyko tarp 1920 ir 1925 metų, o didžioji jų dauguma – 1930-aisiais. Matė išsilaipinančius… vienus „nevedusius“, kitus – su žmonomis… ir tokius kaip mano močiutė BRONISLAVA, kuri būdama aštuoniolikos metų glėby atsivežė šviesiaplaukį kūdikį – mano mamą BIRUTĘ, gimusią Alytuje keletą mėnesių prieš inkarų pakėlimą.

Nebylus Montevidėjo SENAMIESČIO GRINDINYS jautė jų bailius žingsnius ir aidus KLUMPIŲ, pripratusių prie sniego ir beržynų bei visiškai nieko nenutuokiančių apie karštą klimatą! Nei apie nuolat žaliuojančias ganyklas!

Apie urugvajietiškas žiemas nieko nenutuokė ir SIUVINĖTA LINO PALAIDINĖ – su kruopščia spalvine geometrija, – kuria vilkėdama į gatves išeidavo močiutė, vienmarškinė… smarkiai stebintis aplinkiniams su visais jų šalikais liepos mėnesį. Nuo šių meilių likučių, kurie metų metus laikėsi prieš jiems metamus vandens ir muilo iššūkius, ir prasidėjo mano aistringas senosios tekstilės – siūtos, siuvinėtos, austos, ažūrinės – kolekcionavimas.

Tą naktį juos priglaudė vienas jiems rekomenduotas žmogus… kaip ir daugelį kitų… vienam vargingam kambary, kuriame viskuo buvo dalijamasi – valgiu, balsais, dainom ir raudom. Šeimos buvo 3, o kvadratinių metrų – 20!

Grynųjų beveik neturėjo… o kelis „imperatoriškuosius rublius“ – niekad nesupratau kodėl – Bronislava atsivežė susuktus į šilkinę kryželiu siuvinėtą nosinaitę… jie jau ir taip buvo tapę istorija.

ISPANŲ KALBA – kuria, žinoma, niekas nekalbėjo – nebuvo kliūtis „amerikietiškajai avantiūrai“. Tarp ženklų, gestų ir visad su didele meile darbui daugelis jų netrukus prasiskynė kelią iki „duonos kasdieninės“ ir taip vertintos jautienos, kurios jiems pasiūlydavo šlovingasis „FRIGORIFICO SWIFT“, stovėjęs priešais įlanką ir kartu su „NACIONAL“ ilgus metus užtikrinęs algą imigrantams.

TRAMVAJUMI 16 atvyko į „Villa del Cerro“, į sekmadieninį susitikimą su bendruomene kukliame KLUBE ar BAŽNYČIOJE, kuri kilo labai palengva… – šiandien ji priklauso Fatimos parapijai – Vincentas tuomet jau dirbo siuvėju, o Bronislava siuvinėjo ir audė „tarsi laumė“. Neilgai trukus viename tekstilės fabrike ji buvo paskirta prižiūrėti mechanines stakles.

Šventąją Velykų savaitę dalyvaudavo įprastinėje procesijoje su įstabiomis vėliavomis: skirtingos medžiagos, nevienodas dizainas, tikri kūrėjai… klajojo gatvėmis, turėjusiomis šalių pavadinimus. Sunkią restauravimo užduotį pradedu įgyvendinti nuo menkų dalykų, o anų grožybių beveik ir neliko.

Dabar jau ėjo su dviem mergaitėm rankose. Gimė mano teta JANINA ir „senamiesty“ išsinuomojo erdvų kolonijinių laikų namą, kurį laikui bėgant, mokydamasis naujų technikų ir naudodamasis lengvai prieinama kokybiška vietine ODA, senelis pavertė svarbia ODOS GAMINIŲ DIRBTUVE. Su įdomiu ir drąsiu mamos dizainu, su tėčio kūrybinių paieškų kelionėmis ir jo išradingais finansiniais sugebėjimais… su paklausa, kuri, iki to laiko buvusi tik viduje, augo kartu su eksportu… ir taip buvo dirbama, taip dirbame… nepaliaujamai mokydamiesi.

Tas nenumaldomas troškimas žengti pirmyn leido jiems įgyti ne tik gerų medžiagų, bet ir… išpuoselėti geriausius charakterio bruožus ir perduoti vyresniųjų pamokymus bei jų dvasines vertybes… tad šiandien mano sesuo yra gydytoja, o aš – dėstytoja ir specialioji ugdytoja šiame žavingame kūrybos pasaulyje.

Vertė Zita Dargužytė

__

^* Cerro – ten pat esančio gyvenamojo Montevidėjo rajono pavadinimas (vert.).