Nesvarbių laikų garbei

RŪTA JAKUTYTĖ

Begarsius žingsnius bando pasivyti paskui tekanti upė. Bet tik imituoji, kad eini, atiduotum viską, kad iš tikro pajudėtum bent metrą. Pažiūri žemyn, į menkas žalsvas bangeles. Galėtum padaryti bet ką, kad tave pastumtų, nusiridentum žemyn ar pakiltum aukštyn, nesvarbu. Baisiausia, kad net išsigalvotum blogį, pragaro katilus ir sukurtum sau pačiam bausmę, kad tik susigrupuotum, įvestum tvarką ir nereiktų rūpintis savo apgailėtinu akligatviu užsibaigiančiu keliu. Lyg skystutėlis ateistas kiekvienam savo nieko nereiškiančiam žingsny ieškotum prabylančios lemties, kad tik trenktų žaibas ar atkeršytų priešas, bet nieko neatsitinka, visai kaip sapne, galima viską paneigti, paneigti save kaip trečios valandos ryto kliedesį, ir niekas nepastebės.

Neramu. Ir nebus, neatbuko juslės, dar aikteli, kai įgelia, kovoji iš naujo su tuo slaptingu niekuo, mosikuoji rankomis ir muši orą, nes nematai, kas taip smarkiai bado. Tai nežinomybė, kurią išsirinkai, ieškodamas gelmės, nes niekas nesakė, kad gelmė slenka, slenka greičiau už tave, ji auga ir nutamsina vis naują minutę, kai ateina vis labiau gluminanti svetima mintis, lyg mįslė. Reikia priprasti ramiai laukti savo kenkėjo.

Suoliukas, aptemdytas nusvirusių medžių šešėlio. Nuovargis. Būsena, kuri turėtų teikti ramybę, bet vis tiek kažkodėl negali nuleisti rankų. Protas skenuoja tuštybę ir puikiausiai žino, kad vėl nesugebėjai savęs viso sunaudoti tam, kam norėjai. Pagailėjai ir lyg persūdytas maistas viduje gali jausti silpną, bet nedingstantį šleikštulį. O atrodo – taip aiškiai regėjai tobulą iškrovą. Todėl toliau vaikštai tamsiais laukinių kačių nusėtais šaligatviais, kad rastum viską, išskyrus save – per daug bijai susidurti su tuo, kuris per lėkštas ir per silpnas, kad būtų nuneštas kokios beprotybės.

Žmonės turi visai mielas virtuves, pastebi, kai patraukus gatvėn tave merkia lietus, keistai smirdintis, ir pravažiuojančios mašinos su išskydusiomis žibintų ir šviesoforų girliandomis įsilieja į tolumoje laukiančią tamsiai mėlyną tamsumą. Pro langus matosi puodai, aptrupėjusios lubos, beveik fiziškai jauti sausus, švelnius baldų paviršius. Norėtųsi juos paliesti. Reikia eiti toliau.

Gera jausti, kad gali leisti sau būti sentimentalus, ir niekam nepasakoti, niekas nesužinos, kad apsiverkei, pamatęs pro langą tapetus, panašius į savo tėvų namuose, ar šypsojaisi su katėmis kažkieno kieme. Akistata su savim nevyksta, kol kas gali atsipalaiduoti ir prikandęs lūpą krizenti, kad savęs apgauti vis tiek nepavyko, keisti jausmai, kuriuos gniaužei svarbesnei progai, prapliupo netikėtai kaip lietus per liepos sausras. Visai be reikalo, turėtų būti gėda pripažinti, kad tai jau svarbiausias momentas gyventi Tą gyvenimą, kai aplink nevyksta nieko, nekrinta žvaigždės, kaip planavai, niekas negimsta ir nemiršta.

Aplinkiniai garsai pamažu įsilieja į lietaus šnypščiojimą, girtaujančių paauglių klegėjimas nutyla staigiai tarsi per sapną. Vaizdai keičiasi, nors tik taip atrodo, kartu su tįstančių šviesų juostomis keliauji toje pačioje vietoje.

Švilpukas. Švilpimas, garsus, iš kairiojo šono. Patraukus nuo akių skėtį apakina šviesiai melsva šviesa. Traukinys, bėgiai, traukinys. Pradeda lėtai judėti tavęs link, mašinistas kažką makaruoja rankomis. Lietus trumpam nustoja, bėgių trinksėjimas nutyla, niekas nešnypščia, lieki tik tu ir milžiniška traukinio sraigė. Slysčiodamas šlapiose basutėse nušlitiniuoji, dar spėji užlipti ant tako. Apima trumpas siaubas. Niekad nepagalvojai, kodėl iš tikrųjų pasitrauki. Niekad neįvardinai, kas buvo tas stabdys, neleidžiantis tau pasilikti tame švilpime. Ir bijai, likęs su savimi, kurio viduje kažkas trokšta pabandyti, kuriam tas pats. Žodžiai, mintys pradeda skambėti garsiai, tu išgirsti jas, kas čia kalba, garsas sklinda tau iš lūpų, kažką vebleni balsu, bet per lietų vos girdisi.

Per retai su savim kalbamės. Balsas skirtas kitiems pašaukti, paprašyti, todėl taip lengva juos pasiekti. O save pasiekti pavyksta? Kaip savanaudiška ir gera kalbėti sau, sėdint prie svetimų namų, ant suoliuko, ir žinoti, kad esi gana svarbus, nes vienintelis save pasieksi. Kalbėti nesąmones apie tai, ką jau ir taip žinai, taip nusiraminant, po truputį išspjaunant ir vėl praryjant, kad geriau pažintum.

Erdvės. Foninės senamiesčio spalvos, ieškomos lyg raktas į kažką artimo. Stambiais grindinio akmenim iki lenkų bažnyčios pažiūrėti balandžių. Įdomu, jie kada apdergia šventųjų statulas? Sunkios durys, lyg būtų ką saugoti. Dievo neišneš. Tamsu, drėgmės pojūtis, vasarą ši vėsa leidžia nustoti galvoti apie nuo prakaito išpurtusį kūną ir prisiminti viduj alkaną padarėlį. Nutrupėjusios, vos įžiūrimos freskos prieangy. Mantrą pašnibždom kartoja susirietusios senučiukės, pasitiesusios ant klaupto prekybos centrą reklamuojančius maišelius. Kaip sunku tikėti, kai žinai, kad jos maldauja sveikatos ir laimės. Visada tik sveikatos ir laimės, tarsi Dievas būtų tik valdovas, robotas, vykdantis komandas, teisiantis ar baudžiantis. Bet, atrodo, yra tokių, kuriuos jis palieka ramybėj ir paleidžia kankintis po barus, knygas, apleistus skverus ir bereikšmius nuotykius. Ar būti dėkingam dėl tokio baisaus savarankiškumo? Sparnų plakamo oro garsas, su gaudesiu, prie pat kupolo. Bereikšmis šypsnys, durų trinktelėjimas. Vėl praryja žmonių su svarbiais gyvenimais gatvė.

Laiptais į viršų, daugiau čia nieko nėra, laba diena, o dabar prie lentynų, sutrešusių viršelių, vartyti rašliavų rašytojų, lygiai tokių pat nevykėlių, tik turėjusių pinigų įamžinti savo apsijuokimą prieš visus. Tai šlovė. Sausi dialogai, visas praeitų amžių buržujiškų manierų aprašymas, pavardė per visą eilutę, ką tai galėtų duoti? Sveikintinas bandymas ir nutylimas fiasko, mes dar duosime jums kokią premiją, kad atėmėte savo skaitytojams kelias gyvenimo valandas, viena koja nukeldami juos į keistą ir nereikalingą savo minčių pasaulį. Jei ieškoma kelrodžio į kitą ieškojimą, nieko nebus, čia reikia tik degtukų. Kyla mintis apie vieną visada girtą mano pažįstamą, padeginėjantį ant kavinės staliukų degtukų mandalėles. Šiandien bibliotekoje nėra nė vienos minties.

Vakaras, Vokiečių gatvėj pakilus sujudimas. Iš visų kampų lenda tyčia netvarkingai apsirengę žmonės, saulė tviska automobilių languose, o ledų pardavėja sprendžia kryžiažodį ir graužia tušinuką. Prabidzena pora už žmogų kilmingesnių šunų, vis varstosi ŠMC durys, žmonės įeina ir po trijų sekundžių išeina su baltomis lazdelėmis, kurias vis kiša į burną, lūpos pavirsta į apskritimą, dūmai priverčia beveik filosofiškai prisimerkti, bet nereikia susipainioti, tai tik cigarečių pūtikai pasvirusiom skrybėlėm ir išvirkščiais megztiniais, turbūt todėl, kad reikia parodyti, jog velniškai atsibodo gyventi.

Mielos baltos salės, kur gali įkvėpti, pamatyti save didelėj erdvėj ir gal net išleisti dvaselę pasilakstyti. Drobėse kiek primarmaliuota, į tai žiūrėti nebūtina, būtina tik į parodos lankytojus juodais akinių rėmeliais ir didelėm, kūną nusveriančiom rankinėm. Jie yra paroda, jie valgo ir maudosi šiam pasirodyme, jų pasirodyme, kur svarbiausias vaidmuo – palengva slinkti nuo vieno eksponato prie kito, suteikti viskam prasmės, ilgiau pastoviniuoti prie vieno ar kito darbo, karštligiškai ieškant ten to, ko galėjo nepastebėti pats autorius, ir taip jį pavadinti. Tai kultūra, kuriai reikia kažko daugiau, tačiau jėgų užtenka tik grakščiam ir išraiškingam reikšmės karkasui, paliekant vidų tuščią. Kodėl tik karkasas?

Vėl gatvė, gailestis. Namuose laukia sujauktas guolis ir svetimi žmonės iš filmo. Reikia įsilieti į prospekto podiumą, gal praeivių masė parodys, kur ji taip skuba, savo tikslą? Kavinėse, gniaužydami prakaituotas servetėles rankoje, sėdi dantų nedengiantys žmonės, taip įsijautę, kad net beveik pamiršo, jog tą patį aistringai aptarinėjo vakar. Bokalai, šakutės dzingsi ir įsilieja į brangių batų kaukšėjimą, o katedros statula stojiškai laikosi ant stogo, nors šiandien į ją turbūt dar niekas nepažiūrėjo.

Keista, bet viduj nieko nepajunti, kai praeini plakatais nusėtą dramteatrį. Garsūs pavadinimai ir vardai jau tiek laiko skamba visiškai vienoda intonacija, ir pati skulptūra, atrodo, ne taip smarkiai iškišusi savo tris galvas į priekį. Nors išsiimk peilį ir besk kam į šoną, taip nuobodžiauja prospektas, kasdien sulendantis į sales, kad įsitikintų savo pačių bespalviu atvaizdu. Ir Vilgaudą, purvinų miesto gatvių kunigaikštį, nuobodžio fėja jau įsiminė ir niekur nebesitraukia, o greičiausiai užsėda jam ant pečių, todėl jis toks sulinkęs.

Užupis šįvakar irgi nenori priimti į savo menišką bangavimą, jo gaila labiausiai. Angelas, aptūptas gatvėj išsivoliojusių raudonveidžių su beisbolo kepuraitėmis, tuoj neiškęs ir įšoks į Vilnelę. Upė trumpam užšniokščia visas mintis ir panardina žvilgsnį į savo smulkias energingai spinduliais žybsinčias bangas, bet tik akimirkai. Reikėjo ant Vilniaus užkabinti tokią pat spyną kaip ant šio tilto jaunavedžiai prieš daugelį metų – gal būtų pavykę išsaugoti bent kvėpsnį tos auros, kuri sulipdydavo šiuos gabalus.

Miestas sukryžiuotom rankom. Pamažu dangus rausvėja, atrodo, juo pralekiančios kregždės klykteli garsiau, ir kūną pasiglemžia spiegiantys troleibuso ūsai, gabenantys į pradinį tašką, vis garsiau tvinksinčią, buitišką ir niekaip neapmalšinamą svetimojo vienišybę.

Trečia ryto. Atrodo, laikas ir nori praeiti nežymėdamas nieko svarbaus, tik jau tingų, bet vis dėlto nepailstamą bastymąsi tarp žibintų, palei upę, aplink barus kaip apie kokį tuščią avilį. Šachmatai. Žaidimas su kažkuo, pertrauka, jis ilgai apmąsto ėjimą, akys nuslysta į senas fotografijas virš jo susivėlusios ševeliūros, tamsiai raudonas sienas, į kurias vis atsimuša senojo roko akordai, tokie graudūs. Rodantys, kad niekas nepasikeitė, po kelių dešimčių metų mes neatradome nieko naujo, geresnio, kas galėtų pakeisti tą Vudstoko proveržį. Nes mes nuobodūs, o protingiausias dalykas, kurį sugebame daryti, yra sužaisti bereikšmę partiją, kai visai nesvarbu, kas laimės. Reikia žaisti greičiau, baras užsidaro. Nori mus išvaryti, kad keliautume į identišką vietą praleisti identiško laiko. Dar kiek pasispyriojame, bet visgi išeiname, nusivylę, savęs nesuprantantys. Ei, apsisuk aplink dvidešimt kartų, kur sustosi, ta kryptimi eisime. Pargriūva ant akmenim grįsto grindinio po aštuonių, pradedu nerangiai tempti už marškinių, ragindama atsistoti, o jis tik dar labiau susigūžia į embriono pozą, gal jam šalta, mano šios nakties kompanionui. Bebandant jį pakelti iš marškinių ištrūksta kelios sagos, nuoga krūtinė, bet jam vis tiek. Tai upės pusė, keliausime prie vandens. Beveik noriu, kad įkristume į tą nešvarų juodą vandenį, nes ten dar nebuvome. Turbūt tik tuo dar nesame persisotinę, bet vien pagalvojus apie paskendimą apima keistas gailestis, sunku suprasti kam. Tu negali ir bastysiesi dar taip ilgai. Sumuštas ir apiplėštas saviškių, ne saviškių, apkalbėtas turistų ir aplietas akinančios žibintų gelsvybės, vis tiek valkatausi, nes tada gali negalvoti, ne taip niežti padai ir nedega akys, kurios nori pamatyti kažką, kas pažadėtų greitai jas užmerkti.

Patamsis, skamba džiazas, nuo kurio, atrodo, nuolat praeinantys kavinės lankytojai tiesiog banguoja, palengva sklendžia rugpjūčio vakaro oru. Jei tai būtų kaimas, dabar aplinkui visur svirptų žiogai, o mieste vasaros pabaiga jaučiasi tik pavargusiuose, dirbtinai aistringai linksmintis bandančiuose žmonių veiduose. Baro savininkas, kaip ir jo šuo, neranda šiąnakt sau vietos, vis vaikšto iš baro į lauko terasą nunarinęs galvą, susimetęs į kuprą, sukištomis į apsmukusių džinsų kišenes rankomis, kartais nežymiai palinksėdamas galva į įmantresnį saksofono klyktelėjimą. Alkoholis kiek lėtina judesius, tačiau akylas žvilgsnis išlieka gyvybingas, neramus, tarsi kažko klausiantis. Nuobodulys tviska beveik kaip staliukų paviršiai, laižomi naktinio kavinės žibinto, kažkaip pakiliai, reikšmingai nuauksinančio eilinio šiokiadienio lėbavimą.

Savininkas lėtai pasilenkia prie savo šuns, vargais negalais užsega jam pavadėlį ir iš kelių kartų atsistodamas išeina į naktį, palikdamas savo barą.

Pagrindinė gatvė tuščia, klegėjimas ir netikro juoko aidai pasigirsta tik artėjant prie pustuščių lauko kavinių. Kartais lyg kulka prazvimbia mašina, turbūt turinti kokį nors svarbų tikslą.

„Panele, aš jus pažįstu. Žinau jūsų vardą, kartais ateinate į mano barą“, – tai pasakęs praeivei, jis paima jos ranką ir keistai žiūri, vos besilaikydamas ant kojų, nors žvilgsnis išlieka budrus. „Eime, išgerkime arbatos.“ Mergina neišsigandusi, stengiasi mandagiai atsisakyti, kad jo nenuliūdintų. Jis atsisveikindamas bando ją apkabinti, bet mergina, aišku, nesileidžia, vikriai išsprūsta. Užtai paduoda ranką ir atsargiai paspaudžia. Tada apsisuka ir nueina į kitą pusę, lėtai, žiūrėdama į grindinį, net pražiopso savo posūkį į namus.

Po kelių savaičių bare vėl griaudžia džiazas, tie patys atsipūtę veidai juokauja tais pačiais posakiais, išpūsdami dūmus, o peleninė jau atpažįsta kiekvieno iš jų savitą pelenų barstymo manierą. Juodas savininko šuo laksto po kiemą, kartais amteli į taktą. Nardo tarp staliukų, džiaugdamasis laisve, ir ieško kokios šiltos rankos, kuri paglostytų jo kailį.

Naktyje užkalbinta mergina šiandien nerami, neklauso muzikos. Stebi musę, ropinėjančią taurės briauna. Nuveja ją kaskart, kai vėl nori gurkštelėti savo gėrimo, ilgai stebi tas pačias kompanijas, kurių, gailisi, daugiau jau nepamatys. Išeidama pamato baro savininką. Trumpam sustoja ir žiūri. Prieina, ištiesia jam ranką.

„Atsisveikinu, šiandien mano paskutinė naktis čia“, – pasako ir nusišypso, pati nesuprasdama, ką jos šypsena reiškia. Jis atsargiai atkiša savo neskustą skruostą, ji pasistiebia ir jį pabučiuoja. „Gal dar kada nors“, – pasako jis ir jie nueina bastytis skirtingomis kryptimis.

Atsiprašau, mano kišenėse tik tušti popierėliai. Nėra nieko, kuo galėčiau pradžiuginti. Nebent aštriu sąmoju, kuris rodo mano silpnybę ir netikrumą. Šiurkštumą, kuris demaskuoja nesusitaikymą su kitų žmonių poreikiu. Paskui tave prakeikčiau ir kaltinčiau, kad nepadėjai, neuždarei prarajos, nors ir žinau, kad galėtum ją tik pamatyti, jei kada prieitum arti.

Reikia liautis, galvoji, išeidamas iš visur greičiau, nei truko nueiti. Nerimą kelia apmaudas, veržiantis Adomo obuolį. Tau nepriklauso ramiai gyventi, viskas, ko imiesi, yra desperatiškas, tačiau vienintelis būdas neišsijungti nuo įtampos, įrodyti, kad gali susitvarkyti su šimtais kaulų ir raumenų, kuriuos privalai valdyti, apkrautas varginančia atsakomybe. Kažkodėl vieniems galima tylėti, jiems netrukdo jų nebylumas, o kitiems lieka tik trankyti kelius į akmenuotą grindinį, klaupiantis arba šiaip suklumpant, paliktiems. Kai nepaaiškinta, kokias aukas aukoti, kad atimtų tavo riksmą, ar skersti jaučius, ar kelti nekaltas mergeles ant laužo, ar atsiriboti nuo visko, kas teikia džiaugsmą, ir tikėti, kad dabar gali patikti Dievui, tarsi atsisakęs gyvenimo malonumų staiga pasidarytum jam vertingas. Ar stengtis dėl žmonių, kurie nesuvokia, kad yra surišti kaip krapų ryšulėlis, nes vieni nepaeina nė žingsnio. Gal jie neturi ko duoti, nežino, ką reiškia jaustis skolingam ar bent altruistu. Sunku įvardyti pareigą suspėti kuo daugiau, įamžinti gražius ir negražius dalykus, bijant, kad staiga saulė nustos apšvietusi dar ir dar vieną neaiškų rytojų. Nors žinai – nepadarysi nieko, kas pranoktų vidutiniškumą, norisi tikėti, kad yra kas nors, ko neatkasė šis nerimastingas ieškotojų amžius, gal dar viena genijaus smiltis galėtų nukeldinti žmones į vietas, kurių niekada nebus, ir taip padaryti bent kiek laimingus. Bet tai tik kliedesys, kad esi nepriklausomai nuo bendros bejausmės minių širdies, kad nedėvi bekvapio vienodo rūbo, kuris slepiasi po skirtingomis odomis, o vietoj jo yra bent gabalėlis autentiškos medžiagos, atsineštas iš kitur, kur buvai tik tu vienas. Vos tik patiki, kad gali būti Tu, o ne Mes, visa tai išslysta, ištirpsta bendruose, niekinguose žmogiškuose poelgiuose, kurie nuplauna veido bruožus ir palieka tave daugiskaitiniu daiktavardžiu, kuris vienas net neturi prasmės, neturi pavadinimo. Prigimtis, kuri išnyra, kad ir kaip giliai ją būtum paskandinęs savo individualybėje, grąžina atgal į avių bandą, gyvuliškų, nesutramdomų gamtos įstatymų tvirtovę, kur vien prakaitas, vien tik jausmas, ir baisiausia, kad jis niekam nieko nereiškia.

Paleidi akmenį į ramią upę, ir pliumptelėdamas jis staiga sutrauko žibinto sukurtą šviesos raštą. Gal iš tiesų būtų lengviau, jei visi aplink rėktų ir mėtytų į tave akmenis, reikalaudami ko nors konkretaus, kad ir neįmanomo. Galėtum pasiųsti juos velniop, pabėgti ar paragintas greičiau paklusti, įtikintas, ką turi daryti. Bet taip tylu, tarsi būtum čia patekęs per klaidą arba palikęs už nugaros savo balsą, kurio niekas neatkartos, nes nėra aido. Vis tiek kopsi į kalną ir tik išsekęs ir nugalėtas suprasi, kad jokio kalno nebuvo, todėl šviesiausios savo minutės taip ir neišvydai, kaip ir visa žmonių mišrainė tarpdamas kažkur giliai po žeme, kur drėgna ir nėra jokių kalbų apie viršų.

Norisi prisišvartuoti iki galo, kad netektų daugiau ieškoti ir nerasti. Bet nedrįsti, todėl vėl kenti vidutinį šaltį, vidutinį alkį, nuovargį. Pykdamas, kad niekas neapima kaip epidemija ir palieka vietos abejonėms. Tarsi gyvuotum tik puse plaučių, puse jėgų, o kita būtų atiduota vis besiplečiančiai absurdo skylei.

Kita gatvės puse praslenka du seni alkoholikai, vos pasilaikantys ant kojų. Vienas susvyruoja ir parkrinta ant šono, juokingai sumakaravęs kojomis. Kitas tai pastebi tik nuėjęs porą žingsnių, atsisuka, apmaudingai suploja delnu per savo purvinus džinsus ir priėjęs nenorom pakelia kompanioną už pažastų. Jie atsargiai nueina toliau, laikydamiesi vienas kito peties.

Atrodo, visi aplink kaip ligoniai, kurie susitraukia ir sudžiūva į traškančius kaulų ryšulėlius, taip nieko ir nenuveikę, pakankamai nepavargę, bet per daug iškankinti, mirštantys ir ramiai pasiunčiantys vieni kitus gilyn sau po kojomis, nes kažkas įteigė, kad mirti normalu, būti nukankintam paprasčiausio buvimo yra savaime suprantama, neabejojant to natūralumu ir tūkstantį kartų paneigiant, kad žmogus yra bent kuo vertingas. Jis bus užverstas naujais beveidžiais veidais, nepaliekant menkiausios žymės. Šie ironiški žmonės palaidojo tą nuostabią idėją, dėl kurios tavo savasties žiupsnis būtų galėjęs vėl sugrįžti ir pabandyti dar kartą.

Eidamas vienas, turi tiek laiko. Pradedi mąstyti, ir nebelieka tvarkos, kuri leistų plaukti tolygiai ir neprisemiant į burną visokių šiukšlių, blogų minčių. Ilgainiui nebesipriešini, norisi leisti save nunešti nuolat proto tykančioms piktoms srovėms, jau beveik su linksmu susidomėjimu stebint, kas laimės ir pagaliau nugramzdins į patį dugną. Ir jau niekas nepatikės, ir tu nebepatikėsi, kad turėjai galios kurti, ta galia palengva išnyks, ir patenkintas stebėsi, kaip ištuštėjai, neliko dėl ko blaškytis ar prarasti, nes pagaliau ir viduje tapai niekaip neidentifikuojamos daugumos dalele.