Lietuvos Jeruzalės keliais

DOMININKAS BURBA

Генрих Аграновский, Ирина Гузенберг. Вильнюс: по следам Литовского Иерусалима. Памятные места еврейской истории и культуры. Путеводитель. Вильнюс: Государственный еврейский музей им. Вильнюсского Гаона, 2011. 655 р.

Lietuvoje kiekvienais metais pasirodo naujų kelionių vadovų, kuriuose skaitytojai supažindinami su mūsų šalies praeitimi. Tiesa, jų lygis ir pobūdis labai skirtingas. Sunku nurodyti, kurie kriterijai rengiant kelionių vadovą yra svarbiausi, tačiau, be abejo, tokio leidinio tekstas neturėtų kelti abejonių dėl pateikiamų mokslinių žinių patikimumo. Visgi Lietuvoje kelionių vadovai dažnai leidžiami neįsigilinus į mokslo duomenis. Ne kiekvienas tokio leidinio autorius ieško informacijos archyvuose, pateikia platų kontekstą. Kartais autoriai dėmesį koncentruoja į vaizdą. Tokio pobūdžio knygas puošia aukštos kokybės nuotraukos, bet tekstas dažnai būna paviršutiniškas. Kita neretai pasitaikanti tendencija – kelionių vadovuose trūksta šaltinių ir literatūros sąrašo arba jis būna neišsamus. Aišku, reikia sutikti, kad kelionių vadovas nėra mokslinis leidinys, tyrimas jame nėra būtinas ir netgi vargiai pageidautinas. Taigi, ar galima išleisti kelionių vadovą ir suderinti pagrindinius kriterijus: parengti leidinį, kuris būtų patogus, kompaktiškas, jo tekstas patrauklus, o jame pateiktos žinios nebūtų minimalios arba abejotinos? Teigiamą atsakymą į šį klausimą pateikė kelionių vadovo po Lietuvos Jeruzalę – Vilnių – autoriai Genrichas Agranovskis ir Irina Guzenberg.

Vilniui skirta nemažai kelionių vadovų įvairiomis kalbomis. Pradedant Adomu Honoriu Kirkoru, baigiant Tomu Venclova ir kitais šiuolaikiniais autoriais, leidiniuose ne tik aprašoma šiandienos Lietuvos sostinė, jos praeitis ir dabartis, bet ir gvildenama Vilniaus priklausomybės tema. Taigi, tokių leidinių pasirodymas yra žingsnis ne tik mokslo ir mokslo populiarinimo srityse. Tokie leidiniai veikia visuomenės istorinę sąmonę, verčia kelti klausimus dėl mūsų santykio su praeitimi. Tokių leidinių rengėjai dažnai konstatuoja, kad daugelio žinių apie Vilniaus praeitį trūksta.

Autoriai Lietuvos Jeruzalės istoriją tiria jau ilgą laiko tarpą. Nepriklausomybės pradžioje išėjo pirmasis šio kelionių vadovo variantas¹, bet tai buvo kur kas kuklesnis darbas. Vien šio teksto apimtis (655 puslapiai) rodo, koks darbas atliktas renkant, pildant, vertinant medžiagą apie Vilniaus žydų istoriją. Stebina autorių kompetencija ir pasiryžimas – šios etninės grupės istoriją jie pradeda nuo pirmųjų paminėjimų ir pasakojimą tęsia iki mūsų dienų. Autorių mokslinis instrumentarijus kelia pozityvią nuostabą: jie naudojosi Lietuvos, Rusijos, JAV (YVO) ir kitų šalių archyvais, privačiais rankraščių rinkiniais, gausia literatūra lietuvių, lenkų, rusų, žydų (hebrajų ir jidiš), anglų ir kitomis kalbomis. Vien iš pateiktų nuorodų galima susidaryti įspūdį, kokia yra vilnietiškos judaikos tyrimo apimtis, įsitikinti, kad ši tema tebedomina įvairių šalių autorius, nors Lietuvoje tokio pobūdžio darbai ne visuomet žinomi.

Autorių kompetencija nekelia abejonių, jie yra parengę ne vieną leidinį, skirtą Lietuvos žydų istorijai. Aišku, smulkmeniškai žvelgiant, galima paminėti keletą leidinių, neįtrauktų į literatūros sąrašą. Iš šaltinių tai būtų autobiografinių pasakojimų apie Holokaustą Vilniuje rinkiniai „Slėptuvės aristokratai“², „Su adata širdyje“³, Aušros Pažėraitės darbas apie chasidizmą⁴. Tai retos išimtys – pagrindinė literatūra ir svarbiausi publikuoti ir rankraštiniai šaltiniai knygoje panaudoti.

Vis dėlto skaitant knygą susidaro įspūdis, kad autoriai daugiausia mini XIX a. 2-osios p.–XX a. žydų istoriją, ankstyvesniems, ypač Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, laikams dėmesio kiek mažiau.

Galima drąsiai teigti, kad surinktos medžiagos pakaktų Vilniaus žydų bendruomenės istorijai XIX ir XX a. parašyti. Taigi akivaizdu, kad atliktas didelis darbas, atveriantis tolesnių tyrimų galimybes.

Knyga sudaryta iš keleto dalių. Įvadinėje dalyje pateikiami bendri Vilniaus žydų istorijos momentai, pagrindiniai faktai. Knygoje aprašomos 23 galimos ekskursijos po Vilniaus vietas, susijusias su žydų istorija. Autoriai nuosekliai seka maršrutą ir aprašo žydų bendruomenės istoriją pagal erdves. Toks pasakojimas, kuriame minimi įvairių epochų įvykiai, yra labai patrauklus. Iš teksto galima sužinoti ne tik apie elito, bet ir apie žydų varguomenės praeitį, autoriai pateikia tokių faktų, kurie mažai žinomi net specialistams.

Temos labai įvairios ir įdomios. Dažnas vilnietis nustebtų, sužinojęs, kad Vilniuje buvo ne viena, o dvi Jeruzalės. Kažkada taip buvo vadinamas gyvenamasis kvartalas Subačiaus gatvės pabaigoje ties geležinkeliu. Šiandieninės Ramunių, Žibuoklių, Saulėgrąžų gatvės dar Rusijos imperijos laikais, per Lenkijos okupaciją ir trumpu laikotarpiu, kai Vilnius priklausė Lietuvai, vadinosi Jeruzalės, Mažosios Jeruzalės, Naujosios Jeruzalės gatvėmis, nes ten buvo įsikūrusios daugiausia neturtingų žydų kolonijos (p. 495).

Galima sužinoti ne tik apie žydų bendruomenės politinių, kultūrinių, religinių organizacijų veiklą, išskirtinių asmenybių gyvenimą, bet ir, pavyzdžiui, kad šiandieninių Švitrigailos ir T. Ševčenkos gatvių sankirtoje buvo futbolo aikštė, kurioje žaidė Vilniaus žydų jaunimas (p. 466). Kelionių vadovo autoriai nevengia paminėti ir gana nevienareikšmiškai vertinamų įvykių bei faktų, susijusių su žydų istorija Vilniuje. Parodomi žydų bendruomenės vidiniai konfliktai. Pvz., rašoma apie 1905 m. antisionistiškai nusiteikusių bendruomenės narių Rusijos imperijos vidaus reikalų ministrui nusiųstą anoniminį laišką dėl to, kad Šmarjagu Levinas, vienas iš sionistinių veikėjų, „sionizuoja mūsų vaikus“, yra „užkratas Vilniui“ (p. 440).

Nenutylimas ir žydų dalyvavimas revoliucinėje, netgi komunistinėje veikloje. Vieno iš palankių sovietams Vilniaus krašto lietuvių – Jono Karoso – atsiminimuose yra minima, kad niekur nebuvo iškelta tiek raudonų vėliavų kaip Vilniaus gete prie pagrindinio šulinio⁵. Kad tokie vertinimai nebuvo laužti iš piršto, liudija keletas knygoje pateikiamų faktų apie žydų dalyvavimą komunistiniame pogrindyje. Pvz., nenutylima 1919 m. Vilniaus darbininkų tarybos narių (vėliau gavusių Vilniaus komunarų vardą), tarp kurių būta ir žydų, kova su lenkų legionieriais (p. 368–369). Minima ir istorija apie slaptą Vakarų Baltarusijos komunistų partijos spaustuvę, kuri veikė iki 1938 m. ir spausdino pogrindines brošiūras. Ją įkūrė Noselis (Nisonas) Šoganas, dirbo Zalmanas ir Basė Teitelbaumai bei kiti (p. 316–317). Minimi ir žydai, dirbę oficialų partinį darbą Lietuvai praradus nepriklausomybę. Rašant apie Antakalnio kapines, paminėtas ir vieno iš sovietų ideologų Genriko Zimano kapas, šio žmogaus veikla (p. 545). Visgi, palyginti su kitų ideologinių srovių atstovais, aktyvių ir nuoširdžių komunizmo šalininkų tarp žydų buvo nedaug.

Pats leidinio tekstas sklandus ir įtraukiantis. Vadove pateikiami visi tokiam leidiniui būdingi ir naudojimąsi palengvinantys elementai – gatvių (su visais per šimtmečius vykusiais pakitimais) sąrašas, sąvokų žodynėlis, asmenvardžių, dalykinė rodyklė. Išnašų yra ir pačiame tekste. Poligrafiniu požiūriu knyga itin aukšto lygio. Leidinyje gausu iliustracijų su nuorodomis, jų kokybė nepriekaištinga. Autoriai nurodo, kaip, kokiais būdais galima pasiekti vieną ar kitą Vilniaus vietą (pvz., pateikia viešojo transporto maršrutus).

Vilniaus žydų bendruomenės istorija yra svarbi, dar ne iki galo išstudijuota Vilniaus istorijos dalis. Visgi šios temos tyrimai jau toli pasistūmėję į priekį. Būtų galima kelti klausimą, ar Vilniaus krašto lietuvių bendruomenės tyrėjams neverta pasinaudoti žydų pavyzdžiu ir parengti analogišką vadovą apie lietuvišką Vilnių. Turbūt niekas neneigtų, kad XIX a. pab.–XX a. Lietuvos istorijos studijoms svarbi ir vilniečių lietuvių istorija.

Įvertinus knygą galima drąsiai konstatuoti, kad tai gali būti pavyzdys, kaip leisti kelionių vadovus. Ji bus įdomi tiek Vilniaus gyventojams, tiek jo svečiams, skaitantiems rusų kalba. Deja, šiandieninės jaunosios kartos atstovams, kurie nemoka ar silpnai moka rusų kalbą, šį vadovą panaudoti bus sudėtinga. Galbūt ateityje galėtų pasirodyti lietuviškas šios knygos vertimas. Tačiau norint išsamiai studijuoti Vilniaus ir visos Lietuvos istoriją mokėti rusų kalbą yra būtina.

___

¹ Г. Аграновский, И. Гузенберг, Литовский Иерусалим: краткий путеводитель по памятным местам еврейской истории и культуры в Вильнюсе, Вильнюс: Литуанус, 1992.
² Slėptuvės aristokratai, prisiminimai, Pasaulio tautų teisuoliai, sudarė Rimantas Stankevičius, Vilnius: Valstybės žinios, 2003.
³ Su adata širdyje = With a needle in the heart: getų ir koncentracijos stovyklų kalinių atsiminimai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, į anglų kalbą vertė Diana Bartkutė-Barnard, Aldona Matulytė, Vilnius: Garnelis, 2003.
⁴ Aušra Pažėraitė, Litvakiško ortodoksinio judaizmo formavimasis, Vilnius: Versus aureus, 2005.
⁵ Jonas Karosas, Kalba Vilniaus akmenys: iš 1926–1931 m. atsiminimų, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963, p. 207.