Laikui nepavaldus alkoholizmas
TOMAS MARCINKEVIČIUS
Venedikt Jerofejev. Maskva–Petuškai. Apysaka. Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. K.: Kitos knygos, 2011. 182 p.
Pradėkime nuo to, kad tai yra knyga, kurią greičiau už mane suskubo recenzuoti toks Marius Plečkaitis. Apsimeskime, kad ši tragedija mūsų neveikia, pasiteisindami pliuralizmu ir nutardami, kad dvi galvos, kaip ir du buteliai, – geriau nei viena. Visą jos leidimų ir perleidimų istoriją Plečkaitis jau irgi papasakojo, man belieka pridurti, kad tai viena iš kelių knygų, jungiančių manąją kartą su mano tėvų karta. Apie tai, mieli bendrakeleiviai, įsipilkime plačiau.
Mano tėvas sovietmečiu dirbo Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kalėjime, vietiniu leksikonu vadintame ir tebevadinamame lageriu. Lageris dirbo pagal geriausias planinės ekonomikos tradicijas, pvz.: Minsko avtozavodas į Alytų veždavo traktorių padangas, lageryje tiuremščikai jas pripūsdavo (MAZ nesugebėjo įsigyti kompresorių) ir grąžindavo Minskui. Taip vien iš gryno oro ir nesąmonių lageris per metus priskaičiuodavo iki milijono rublių produkcijos. Darbe tuo metu gėrė visi: pietums buvo skiriamas rublis, spirituotas vynas kainavo rublį trisdešimt septynias, todėl trims žmonėms tekdavo dvi kompleksinių pietų porcijos. Gorbačiovo sausros laikais gelbėjo parduotuvėje „Ramunė“ dirbanti kaimynė Bronė, pro galines duris iškišdavusi lyčną butelaitį.
O dabar – apie jungtį ir Jerofejevo pranašystes. Ką veikia mano draugai Alytaus parke? Gauna socialines pašalpas, dirba fabrikuose, statybose, šaltkalviais ir suvirintojais. Tie, kurie yra gana kvaili dirbti, darbe geria tik kartais, užtat parke maišo kokteilį „Briedžio arbatėlė“ (skirtinguose miestuose jis žinomas „Joršo“ ir „Šampūno“ vardais): už 3,99 lito perkamas bambalis pigiausio alaus, dar už 3,99 – butelis pigiausio spirituoto vyno. Nugeriamas trečdalis bambalio, į jį supilamas vynas ir kviečiamas briedis. Mėgėjams siūlomas stipresnis variantas – „Briedžio briedžio labanakt“, kuriame alaus ir vyno santykis iš 2:1 apverčiamas į 1:2. Taip už 8–12 litų apšiušti gali 2–3 žmonės.
Štai čia ir jungtis. Draugams galiu pasakoti juokelius iš „Maskva–Petuškai“, ir jie priimami taip, lyg knygai nebūtų 40 metų. Alytaus parkas juokiasi iš kokteilių „Ženevos dvasia“ ir „Komjaunuolės ašara“. Alytaus parkui aišku, kokia Šengeno zonos prasmė: „Kokios ten gali būti sienos, jei visi vienodai geria ir šneka nerusiškai?“
Poema buvo rašoma tam, kad „dešimt puslapių pasijuoktų, o aštuonis – susimąstytų ir nuliūstų“. Alkoholinės prozos šedevrui nesvarbios politinių sistemų permainos: alkoholizmo kultūra nebijo laiko ir pokyčių. Humoras joje virsta į depresiją, o depresija – į humorą, revoliucijos čia baigiasi, kai atidaromos parduotuvės, ir vargu ar kas bepasieks išsvajotuosius Petuškus, jazminų krūmus ir kasą lig subinaitės, kai briedžio kanopos smaugia ligi pirmos komjaunuolės ašaros.
„Maskva–Petuškai“ iš tikrųjų panaši į degtinės butelį ir skaityti ją kaip nors kitaip nei remiantis alkoholio logika yra klaida: pirmos stiklinės (taurelės?) vimdo – neįdomu, pilka, kokių velnių apie tai iš viso rašyti, pabudo mat laiptinėje su portfeliuku? Įsibėgėjęs gėrimas mirga šachmatine puikaus buitinio-politinio humoro ir netradicinių intelektualių apmąstymų kaita, ant spygliais apkritusios žemės braižomos psichoalkogeometrinės kreivės, kyla vidinės ir išorinės revoliucijos, svajonės apie švenčiausias šliundras ir pagarba visiems, kurie jau pažįsta raidę „J“ (ar bet kurią kitą, alfabete visi lygūs!). Į galą kreivė iš tikrųjų nesmagiai, ką pastebėjo ir Plečkaitis, krinta į apdriskusios alkoholinės haliucinacijos minusą, priešmirtiniu baritonu klykia žinios, mintys ir vaizdiniai, atsėlina atgaila ir – tik iš pirmo žvilgsnio atrodytų – nepelnyta bausmė. Alkoholizmas yra tiek pat juokingas, kultūringas ir romantiškas, kiek ir sprangiai pilkas, liūdnai beviltiškas. O jo prozos šedevrai, jungiantys jau seniai prarastas ir galbūt prarasimas kartas, – nemirtingi ir liūdnai juokingi.
