Iš mirusiųjų dienų

SIGITAS GEDA

2008 metai

Iš meškeriotojų patirties

– Norint pagauti žuvį, reikia užmest masalą…
– Bet žuvis labai didelė!
– Tada kebliau…
– A!

Liepos 9, trečiadienis

Koranas

O žmonės sako – nėr ženklų. Bėda, ne visad juos mokam skaityti. Vakar panikavau visą dieną – dėl leidinio. Vakare apsižiūrėjau – nėr rožinio… Veltui ieškojau, to rudo, medinio. Iš Jeruzalės.
Galop nutariau:
– Tokia valia! Tebūnie…
Nuėjau ir nusikabinau nuo vinies andai pirktą… Vid. Azijoj. Musulmonišką.
Šįryt rožinį radau kitoje kišenėje, nuo ryto manęs ieškojo J. R. Apie pietus pranešė, kad yra vertimo signalinis egzempliorius… Nulėkiau. Visą kelią čia marškiniais, čia delnais ropinėjanti boružė. Iki pat leidyklos.
Kas ką nori – temano.
Paskambinau ir sūnui, kad jo neapgavau (pirminis impulsas ir finansai ėjo iš jo – bene prieš 10 metų?..).
Šviesmėlynė knyga.

Liepos 10, ketvirtadienis

Ir – šaukštas deguto!

Kaži kokios elektrinės spalvos viršelyje po didelėm raidėm surinktu žodžiu „Koranas“ atsirado paantraštė „Literatūrinių reikšmių vertimas“. Pamačiau tą tik išblėsus mažo džiugesio mirksniui. Niekad to nebuvo! Dabar šventa knyga atrodo kaip mokslinė studija. Vertėjo, t. y. mano, vardas pavirto į Sgitas… To irgi niekad nebuvo, net užsienyje leistose mano knygose. Vertė Sgitas Geda… O korektorės trys. Jeigu taiso vieną klaidą, tai įvelia tris papildomas.
Leidybos kultūra siaubingai smunka (išskyrus 2–3 leidyklas), redaktorių nėr, korektorių nėr, išmanymo nėr.
Dešimt musių vieną uodą bepjauną. Ar kaip ten… Kokią tiesą surasti beviltiška.

Liepos 11, penktadienis

Beveik dėsnis

Neišsilavinę, tamsūs, buki žmonės turi vieną pavydėtiną (?!) bruožą – su kokia jėga ir įniršiu įrodinėja savo teisumą. Nesiginčykit ir nesibylinėkit su jais, – būtinai pralaimėsite. Intelektas visad linkęs suabejoti, susvyruoti. Jis trapesnis nei tamsiųjų jėga.
Taip esu pralaimėjęs daugelį kartų, taip ir šįsyk nusileidau dėl tos idiotiškos vertimo paantraštės.
Teatleis man Visagalis!

Dar ta pačia tema

Niekad nepatyriau tiek žeminimo, grasinančių skambučių, intrigų, kiek čia rašomu atveju. Net nežinau kodėl. Ar pasaulis yra toks, ar čia kokios mano paties charakterio savybės.
Ir raštai, ir skambučiai su intencija patikrinti, „ar vertimas atitinka lietuvių kalbos standartus“, skambėdavo nuolat.
Manau, dalis užkulisinių intrigų buvo ir tebelieka susijusios su karais, vykstančiais islamo kraštuose.

Liepos 12, šeštadienis

Kūrybos tema

Kad ir koks žanras, sritis… Visur trokštama gyvenimo intensyvesnio, nei jis yra. Tai paslėpta „bomba“ žmoguje. Gyvenimo, kurio žymė, vienintelė, neišvengiama – mirtis.
Dėl to didžiuma menininkų nuolat skatina mirties pojūtį. Tik jos akivaizdoje užaštrėja visi pojūčiai, potyriai, mintys, prielaidos ir išvados.

Viena iš prielaidų

Tik dabar, artėjant Dariaus ir Girėno skrydžio metinėms, pradėta kalbėti, kad viena iš žūties priežasčių galėjo būti… jų vartotos tabletės nuo miego. Dabartiniais terminais – perdozavimas.
(Arba degalų stygius…)

Tai, kas leidžiama suprasti

Stačiai atsiveria. Kai kuriems vyrams. Kas? Ogi jų deivė, toji, kuriai meldėsi ir aukojo, sukišo visus savo pinigus, žodžius ir vienatvę…
Buvo, – kas buvo? Išaukštintoji ir pakylėtoji, ant arabiškai raudono sosto sėdinti (apačioj žali su geltonu žiedu bumbulai ir vainikai, išsimėtę, gruoblėti, sukryžiuoti kuokeliai, iškritę iš burbuolių…) – spinduliuojanti skylė. Daug mėsos, mažai veido, smulkios ir žvitrios akytės, mėlyna skraistė, užmesta taip, kad šviestų apnuogintas kaklas, krūtinė ir pilvas.
Štai jums šviesa iš rytų, aušrinė ir vakarinė. Kodėl liovėtės melsti?

Patirtis

Algis Br., kuris skaito naujausią literatūrą apie Kremliaus užkulisius:
– Įspūdis toks, lyg viskas buvo kaip ir Ivano Žiauriojo laikais…
Merabas Mamardašvilis apie tai, kad Rusija iš to, kas vyksta, neištraukia jokios patirties: „Toks įspūdis, sakyčiau, kad Rusijoje siautėja kvailų pasikartojimų genijus.“

Temos

K. sako, kad „Poetinio Druskininkų rudens“ diskusija – ar yra tikrovė? Girdi, klausimas pasisavintas iš Heideggerio… Aš jau neprisimenu tos vietos H. raštuose, bet visus, ko gero, labiau domina – kaip ir kokia yra tikrovė… Be to, kur dingo viduramžių pastebėtas, atvertas šventasis realybės siaubas (terminas).
Poetai, bėgdami nuo šitos atverties, ima skelbti tuštumą? Girdi, nieko nėr ir nėra ko jaudintis. Tokia būtis (ir kūryba) nenori ir negali sukrėsti. Taigi nereikalinga ir pati kūryba.
P. S. Šventasis realybės siaubas yra ne tas, kad upe plaukia lavonai, o tas, kad plaukia pati upė… Jis užkoduotas kad ir tokiuose nuvalkiotuose posakiuose (Šventraščio): „Pasaulis laikosi ant plauko.“
Tą banalybę reikia iš naujo patirti ir atverti:
– Tai kokio stiprumo yra plaukas, jeigu išlaiko pasaulį?

Henry Moore’as (1898–1986)

Tas jo akmuo – skulptūra, kurią mačiau mažame Švedijos miestelyje, – ir akmuo, kurį vasaromis plauna šaltinio srovė prie Neries… Įžiūrėti akmeny tai, kas jame slypi. Atspėti jo prigimtį, esmę, dvasią… Šlapia vandens plokštė po tamsžaliais lapais. Kartais čia nutupia zylė. Atsigerti. Balsas – vandens ir paukščio suokalbis.

Per pauzę –

ką reikia padaryti moteriai ar geriausiam savo draugui, jei nori pasakyti, kad jį myli?
Atsakymas:
– Reikia jį labai žiauriai išgąsdinti.

Logiška

Ilgas pokalbis prie Neries, beveik temstant. Pagal A. Ž. Lietuvoje dabar veiks tokio sovietinio filmuko formulė:
– Drakonas mirė!
– Tegyvuoja Drakonas!
Vieną tokį patį keičia kitas – toks pats. Drakono vieta niekad nebus tuščia.
Žmogus turi racijos. Daugiausia klaidų daro tie, kurie turi vilčių.
Jie lengvai apgaunami.

Liepos 13, sekmadienis

Švedai ir lietuviai

Torstenas Schenlaeris, Švedijos ambasados kultūros patarėjas, sako, kad atvykęs į Lietuvą žmogus nuolat klausiamas, ar tau patinka mūsų šalis (Lietuva). Ar patinka lietuvės merginos? Susidaro įspūdis, kad lietuviams labai svarbu patikti… Tuotarp švedams patinka blogai kalbėti apie save, bet kitiems taip daryti jie niekad neleidžia.

Iš natūralisto užrašų

Beveik netyčia prisėdau ant bebrų pagraužto gluosnio. Upe plaukė garlaivis, keli žmonės deny, vėliavos atšvaitai ir vandenvagės… Jam nutolus, lyg niekur nieko sučirškė žiogas. Žvilgtelėjau į laikrodį, prisiminiau – liepos 13-oji…
Tomis dienomis (12, 14) visad jį girdžiu. Ar jis mane… sekioja.
Tai būtų mano vabzdys. Gal dar drugelis.
Iš paukščių: strazdas, kregždutė.
Iš gyvūnų: šuo ir arklys.
Iš medžių: obelis ir kaštonas.
Iš gėlių: lelija ir hiacintas…
Užteks!

Tai, ko atsisakau

Norėjau parašyti – ką atsisakau suprasti. Su kokiu džiugesiu mūsų valdžios žmonės eina į pačias kvailiausias televizijos laidas. Ten jiems užduodami idiotiškiausi klausimai, jie apsimeta, kad viską supranta. Kostiumuoti, išprausti ir sušukuoti, nupudruoti, nuglaistyti.
Maždaug: juokitės, kruškit mus, tik kad būtume matomi, žinomi, kad žmoneliai ir vėl mus rinktų, balsuotų, alsuotų…
Beje, tai yra tas pats, kaip visam pasauly paplitę realybės šou – ryti varles, kirmėles, išsivolioti purve.
Tik tam, kad laimėtum.

Liepos 14, pirmadienis

Paprasti žmonių klausimai

– Tai dabar rašote eilėraščius?
– Ne, turiu sėdėti leidykloje, paskui mokesčiai, paskui…
– O va (…) sėdi konferencijose ir kiek parašė!
– Taip, didžiausi lietuvių poetai dabar sėdi Briuselyje.
– O kada jūs rašote?
– Labai retai, kai neturiu rūpesčių.
– ? ? ?
– Kai nereikia pas dantistę, kai niekas neskambina, kai neskauda (…).
– ? ? ?
– Aš jau praeities, ateities lietuvių poetai rašys kabinetuose.
– Jau rašo!
– Taip, kartais kitų rankomis, kartais ne tą, ką reikia, bet pasipūtę kaip ir tie, iš sąvartynų. Matot, poetams nuo Dantės laikų visur blogai. Ar dangus, ar pragaras…

Vertėja Ramutė Ramunienė

Apie savo studijas (prieš karą) Grenoblyje ir vieną senuką profesorių, kuris labai domėjosi lietuvių kalba, nors pats buvo senosios prancūzų lit. dėstytojas. Sakydavo:
– Aš kiekvieną rytą, vos atsikeliu, vieną valandą garsiai skaitau lietuviškai.
Prašydavo lietuvių studentus kalbėti su juo lietuviškai. Prancūzų publikai pristatė tada ten atvykusį J. Kossu-Aleksandravičių. Vieną paskaitą skaitė apie lotynų, senąją provansalų ir lietuvių kalbas.
Po karo, kai R. R. dėstė Dailės institute, labiausiai jos nemėgo partorgė Šalneva, atsiųsta iš Maskvos. Kreipdavosi į R. R.:
– Pomešcica!
Tuotarp „pomešcica“ jau buvo perėjusi kryžiaus kelius. Pirmas jos vyras Lietuvos karininkas pasitraukdamas jai pasakė:
– Daryk kaip nori. Man čia vietos nėra.
R. R. sūnus, kuriam dabar daugiau nei 60, nėra matęs tėvo.
Jinai pati, išvertusi daugybę prancūzų šedevrų į lietuvių kalbą, yra gavusi Garbės legiono ordiną. Lietuvių Nacionalinei premijai, deja, pristigo balsų… Dabar jai jau gal 90 metų. Sako:
– Man jau labai svetimas šis pasaulis. Man artimas literatūros pasaulis. Ypač XIX amžius…
Beje, jaunesnius jos vaikus architektą Gytį (anksti mirusį) ir vertėją Joną gerai pažinojau. Su ja pačia susipažinau bene 1971 metais pas V. ir M. Vildžiūnus, Jeruzalėj. Ten dailininkai rinkdavosi švęsti Naujųjų metų. Ji vertėjavo ilgam mūsų pokalby su tuomet Vilniaus universitete dėsčiusiu prancūzu (M. T.).