Idiotizmai

TOMAS ARŪNAS RUDOKAS

Skaičiuotė:

Ji: Ar galiu paprašyti cigaretės?

Jis: Gali.

Įsivyrauja tyla.

Ji: Tai ar galiu paprašyti cigaretės?!

Jis: Taigi sakau, kad gali!

Vėl įsivyrauja tyla.

Ji: Tai kodėl, po velnių, neduodi?

Jis: Tai todėl, kad tu nepaprašei!

Pareigos – įpareigoja! Skamba kaip lotyniška sentencija. Įsipareigojęs pareigūnas. Pavyzdžiui, policininkas. Skamba visai ne lotyniškai. Lotyniškai – tik et cetera…

Nesakyk: „Nemyliu.“ Sakyk: „Esu laisvas nuo meilės.“ O kiek yra meilės belaisvių – ir kalinių!

Posakį „never say never“ galima pakeisti į gudresnį: „Never say „never say never“!“

O tada – kada?! Kai išmuš paskutinė valanda…

Vyras parduotuvėje perka… du saldainius. Vaikas su mama eilėje:

– Mama, žiūrėk, dėdė perka tik du saldainius!

Vyras šypsodamasis duoda vaikui saldainį:

– Vieną – tau. Kad būtum didelis kaip aš.

Apie meilę ropliams: gyvatei nepatinka, kai ją glosto. Ypač – prieš plauką. Be to, ji neurzgia, taigi nenuspėsi, kada įkąs.

Prie geležinkelio stoties, Sodų g., yra antkapių eksponavimo vieta (pirk sau!). Vaizdas primena pačias kapines. Paradoksalu, bet būtent čia į darbą renkasi prostitutės. Prie vienos prieina užsienietis (ta per anksti nudžiunga!) ir klausia:

– Kur yra viešbutis „Comfort“?

– Čia!!! – su panieka sako ji ir parodo į „kapines“.

Amžius: penkiolikmetė, šešiolikmetė, o jau „po to“ – seksiolikmetė!

Radiolokacinis skelbimas oro erdvėje: „Dėmesio! Parduodamas užgrobtas lėktuvas su 100 asmenų. Skrendantis maršrutu (reisu) Maskva–Niujorkas. Dėmesio – dar skrendantis! Lėktuvo kaina – viena negyvenama sala Ramiajame vandenyne 2 asmenims. Prašome paskubėti, nes lėktuvas nelauks.“

Teatro pamatas: 1) gera pjesė, 2) geras režisierius, 3) geri aktoriai, 4) geri žiūrovai. Balsas iš duobės: geri pinigai!!!

Džinsai: 1980-ųjų berniokų svajonė! „Levi’s“, „Wrangler“, „Lee…“ Ale kainelė – iki 200 rub. Mėnesinė tarnautojo alga. Mūsų laikais būtų apie 2000 Lt. Rimtai. Užtat mūsų laikais džinsai tolygu „kramtoškei“ – sukramtei (sunešiojai), išspjovei (išmetei). O 1980-aisiais net sunešiotus firminius (kitų ir nebuvo!) džinsus persiūdavo, perlopydavo, nors į grabelį su jais gulkis. Taip ir sakėm: „lopas ant lopo“. Bet net ir tokius nešioti buvo prestižas!

Man tada pasisekė. Čikagoje gyveno močiutės sesuo, „teta iš Amerikos“, visą gyvenimą emigracijoje dirbusi… siuvimo fabrike! Taigi mano jeans dream pildėsi kas 2–3 metus. Bet nei aš pats, nei mano klasiokai neprisimena, kad būčiau „įsivaizdinęs“.

O dabar?! Merginos (ypač) net neįsivaizduoja, kad moteriai džinsai yra aseksualus drabužis! Dabar madingi „aptemptukai“ („obtiažkės“) yra šlykštūs. Vyrui, vien pagalvojus, kaip juos nutempti nuo merginos kojų, darosi bloga ir „nestovi“. O tai žiauriai mažina lietuvių tautos vislumą ir vaisingumą!

Todėl „Š. A.“ skelbiu: „Ieškau moters su sijonu!“

Lietuviai: nesu nei mitologas, nei futurologas, bet dažnai pagalvoju, kad lietuviai – senovės magų tauta! Deja, negaliu remtis jokių mokslininkų darbais (net G. Beresnevičiaus!). Tik štai lietuvių kalbos (ar tik?!) giminystė su sanskritu ir lietuvio sieloje verdanti pergalės magma – magija!

Romantika: sėdžiu su panele ant suoliuko Katedros aikštėje. Na, vyną raudonąjį slapta gurkšnojame, na, bučiuojamės. Vasara, vakaras, saulelė jau raudona. Staiga kažkas – kaukšt, kaukšt. Ogi raitoji policija joja! Žirgai juodi, o policininkai žali, jauni taipgi – vyriškis ir moteriškė. Vyriškis, aišku, iš paskos. Na, vyną krepšin, bučiuojamės toliau. Tik staiga policininko žirgas ėmė nerimti – prunkšti ir savo kojas painioti. Policininkas ir taip, ir anaip – neklauso žirgelis! Atitraukiau lūpas nuo lūpų, tik žiū-ū-ū!.. Ir kad pradėjau juoktis. Panelė klausia, kas gi juokinga. Atsakiau, kad pati atidžiai pažiūrėtų į tą laukinį arklį. Kai pažiūrėjo – tai ir išraudo kaip vakaro saulė. Dabar jau lūžom iš juoko abu. Paslaptis, kurios nematė biednas policininkas, buvo paprasta ir akivaizdi – arklioko pimpas ištįso iki 50 cm!

Štai ką reiškia žiūrėti į kumelės p(auodegę).

Meilė: visa, ko reikia vyrui ir moteriai, – tai švelnumas! Visiškai ne ta meilė, kuri skamba dainose ir lovose. Švelnumas – tai ir yra tas skambesys, iš kurio gimė turbūt ir pats Viešpats… Švelnumas.

Karas – tai psichinių ligonių išmonė.

Yra tautų, kurios beprotės. Jos neturi civilizacijos, tiktai na-ci-ją. Ogi buvo nacistai. Kuo baigė, aišku. Toks poetas G. P. parašė: „Yra Dievas, yra artilerija. Bet kas tai yra meilė?“ O kas yra švelnumas?!

Vilniaus „ruso“ chamizmas:

– Ja nikalbėsiu po litewski!

Jaunosios kartos („emigracinės“) klausimas: argi MES reikalingi Tėvynei?!

Kontraklausimas: o ar Jums Tokiems reikalinga Tėvynė?!

Meistras ir Margarita: po M. Bulgakovo mirties pirmasis Tarybų Sąjungos rašytojų sekretorius A. Fadejevas tapo našlės Jelenos Sergejevnos Bulgakovos meilužiu. Už ką gi gavo partinį papeikimą.