Gyvenimo ir meno trauka

DALIA ZABIELAITĖ

Julian Barnes. Flobero papūga. Romanas.
Iš anglų k. vertė Nijolė Chijenienė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2011. 270 p.

„Kodėl rašytojo kūryba verčia mus vaikytis kūrėją? Kodėl nepaliekame jo ramybėje? Nejaugi mums negana jo knygų? Juk Floberas norėjo, kad būtų gana, nes retas kuris rašytojas tikėjo parašyto teksto objektyvumu ir rašytojo asmenybės nereikšmingumu [...]“ (p. 13). Taip pradėdamas savo pasakojimą apie XIX a. prancūzų klasiką Gustave’ą Flaubert’ą (1821–1880) savęs ir skaitytojų klausia žymus šiuolaikinis anglų rašytojas Julianas Barnesas (g. 1946). Floberas, kaip koks postmodernistas pirma laiko, laikėsi nuostatos, kad svarbi tik rašytojo kūryba, o jo asmenybė ir gyvenimas yra nereikšmingi. Postmodernistinį romaną rašantis Barnesas, priešingai, teigia: nors postmodernizmas skelbia Autoriaus mirtį, iš tikrųjų rašytojo asmenybė ir gyvenimas mums nėra nereikšmingi. Kodėl? Į šį klausimą ir bandoma atsakyti „Flobero papūgoje“. Kodėl mums negana rašytojo knygų ir norisi pažinti jo asmenybę bei gyvenimą? Ką pažįstame, pažindami rašytojo asmenybę ir gyvenimą? Kiek ir kokios tiesos esama biografijose? „Ar kūrėjo gyvenimo liekanos atskleidžia mums kokią nors dar nežinomą tiesą?“ (p. 13) Gilindamasis į šiuos ir kitus klausimus, sąmoningai juos palikdamas neatsakytus, Barnesas pasakoja savąjį ypatingą literatūrinį pasakojimą (ne biografiją) apie Flobero gyvenimą ir asmenybę, – rašytojo, kurį literatūros istorikai vadina modernizmo pradininku, rašytojo, kuriuo Barnesas žavisi ir kurį gerbia, laikydamas kone savo bičiuliu.

Dėl šios bičiulystės su šiuo, taip pat ir kitais prancūzų rašytojais Barnesas Anglijoje garsėja kaip frankofilas, – anglas intelektualas, mylintis prancūzų literatūrą ir kultūrą, kas Anglijoje ne taip jau dažna. Kaip žinoma, Barnesas gerai moka prancūzų kalbą – jo tėvai buvo prancūzų kalbos mokytojai, pats rašytojas studijavo dabartines kalbas Oksfordo universitete. Rašytojas mėgsta lankytis Prancūzijoje (keliavimo po Prancūzijos vietoves motyvų esama ir romane, labai šiltai, gyvai jame perteikiama ne tik angliška, bet ir prancūziška dvasia). Be to, į anglų kalbą Barnesas yra vertęs prancūzų rašytoją Alphonse’ą Daudet (1840–1897). Už nuopelnus prancūzų (ir ne tik) literatūrai Prancūzijos kultūros ministerija Barnesą yra apdovanojusi net keliais garbingais ordinais: 1988 metais titulu Chevalier de l’Ordre des Arts et des Lettres, 1995 metais – Officier de l’Ordre des Arts et des Lettres ir 2004-aisiais – Commandeur de l’Ordre des Arts et des Lettres. Na, o anglai šiais metais Barnesui skyrė prestižinę Davido Coheno premiją, kuri vadinama angliškuoju Nobeliu ir skiriama rašytojui už viso gyvenimo pasiekimus. Vienu tokiu reikšmingu pasiekimu yra romanas „Flobero papūga“, Anglijoje išleistas 1984 metais. Šis kūrinys, pasak anglų literatūros kritikų, Barnesą, tuomet dar mažai žinomą, „padarė literatūros žvaigžde“, pelnė jam „originalaus romanisto“ vardą.

Tai žaismingas ir gilus postmodernistinis romanas, kvestionuojantis kai kurias postmodernizmo nuostatas. Pavyzdžiui: ar tikrai Autorius mirė? O gal Autoriaus asmenybės pažinimas mums atskleidžia svarbių gyvenimo tiesų? Panašus yra anglų rašytojo Grahamo Swifto (g. 1949) romanas „Vandenų žemė“, Anglijoje išėjęs 1983 metais (lietuviškai 2009-aisiais, iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys), – postmodernus ir kartu postmodernizmą kvestionuojantis, tik kiek kitokiu klausimu: ar tikrai Didysis Pasakojimas mirė, o gal šiais laikais jis kaip niekad reikalingas savo gyvenimiškomis pamokomis? Šie du garsūs tos pačios kartos anglų rašytojai, abu vadinami gyvaisiais klasikais, remdamiesi postmoderniomis pasakojimo technikomis, bet nepasiduodami postmodernioms literatūrinėms madoms, savo romanuose su būdingu anglišku preciziškumu svarsto svarbius ir įdomius klausimus. Barnesas – ne tik apie Autoriaus svarbą, bet ir apie tai, ar mes gebame pažinti praeitį? Ar gebame pažinti kito žmogaus (rašytojo) gyvenimą? Ką mums atskleidžia rašytojo gyvenimo ir asmenybės pažinimas? Koks yra santykis tarp gyvenimo ir meno? Kuo vertingas ir nevertingas yra biografijos ir literatūros kritikos žanras?

Atsakydamas į šiuos klausimus, Barnesas pateikia daugiasluoksnį ir daugiatemį realistinį naratyvą, kuris, kaip jau minėjau, nėra tik gryna Flobero biografija. Rašytojas veikiau kvestionuoja patį biografijos žanrą, jo pretenzijas į tikrą objektyvią tiesą. Užsienio kritikai šį romaną vadina literatūrine improvizacija apie Flobero gyvenimą – kūriniu, kuris paremtas ne objektyvios tiesos siekiu, bet subjektyviais vaizduotės, išgyvenimo, įsijautimo, įsigilinimo į kitą principais. Kaip viena proga yra sakęs pats rašytojas: „Aš tikiu, kad geriausias menas pasako daugiausia tiesos apie gyvenimą.“

Romane cituojami Flobero laiškai, dienoraščiai, romanų fragmentai. Remiantis jais, pateikiami faktai iš rašytojo gyvenimo, atmetamos kai kurios biografų ir kritikų hipotezės (pvz., esą Floberas nusižudė), parodomos kelios biografų ir literatūros kritikų padarytos klaidos, pvz.: Oksfordo universiteto Prancūzų literatūros katedros profesorės dr. Enidos Starki, pagarsėjusios Anglijoje išsamiais Flobero tyrimais, neteisingas kaltinimas, mestas Floberui dėl nedėmesingumo Emos Bovari akims romane „Ponia Bovari“ (jos vaizduojamos skirtingos spalvos ir, kaip parodo Barnesas, toks yra sąmoningas Flobero sumanymas). Kita vertus, anglų rašytojas, pereidamas į metaromano lygmenį, t. y. kritiškai apmąstydamas savojo romano pasakojimo strategiją, klausia: ar mes galime pasitikėti Flobero raštais ir tuo, ką juose jis sako apie save, savo kūrybą ir laikotarpį. Ar juose Floberas „iš tiesų norėjo pasakyti kaip tik tai?“ (p. 144) „Prisiminkite, ką Gonkūrai yra pasakę apie Floberą: „Būdamas iš prigimties visiškai atviras, jis niekada iki galo nepasako, ką jaučia, myli ar dėl ko kenčia.“ Tada prisiminkite, ką visi iki vieno sakydavo apie brolius Gonkūrus: pavydūs ir nepatikimi. Taip pat verta prisiminti, kokie nepatikimi buvo Diu Kanas, Luiza Kolė, Flobero dukterėčia, pats Floberas. Įtūžę paklauskite: kaip tada mes galime ką nors pažinti?“ (p. 219)

Iš tiesų, kaip? Galbūt galime pažinti taip, kaip Floberą bando pažinti romano pasakotojas pražilęs gydytojas, našlys anglas Džefris Breitveitas. Šiam gerai pažįstama mūsų amžiaus dvasia (pažanga, racionalizmas, mokslas), bet jis gyvena ne vien ja. Jis žavisi Prancūzija (jos literatūra), į ją vis keliauja, stebi jos gyvenimą, jos dvasią ir lygina su Anglija. Šiaip jo gyvenimo istorija „pati paprasčiausia“ (p. 116) ir apie ją lyg nėra ką pasakoti. Bet gal kaip tik dėl to jis domisi Floberu ir yra „savamokslis Flobero tyrinėtojas“ (p. 130). Toks tyrinėtojas, kuris pasakojimą apie prancūzų klasiką pateikia kaip gyvą, šiltą pokalbį su skaitytoju (plg. kreipimusis į skaitytoją: „Pasvarstykime kitaip“ (p. 102), „Žinote“ (p. 103), „Tikiuosi, jūs neprieštarausite“ (p. 116), „Leiskite duoti jums patarimą“ (p. 130), „Kaip matote“ (p. 143) ir kt.). „Flobero papūga“ – tai pasakojimas pasakojime, romanas apie Floberą romane apie Džefrį Breitveitą. Tyrinėdamas Flobero gyvenimą, į jį gilindamasis, Džefris Breitveitas kartu gilinasi ir į savo gyvenimą. Kaip sako pasakotojas Džefris Breitveitas, žiūrėdamas į kitą ir jo darbus, atrandi save (p. 132).

Kodėl Džefrį Breitveitą domina būtent Floberas – šis „didis rašytojas, didis buržua, visuomenės siaubas, jos priešas ir jos išminčius“ (p. 14)? Bet juk ar gali iki galo aiškiai suprasti ir pasakyti, kodėl tave domina būtent šis, o ne kitas rašytojas? Galbūt likimo, asmenybės bruožų, požiūrio į meną, gyvenimą ir savąjį laikotarpį paralelės lemia šį domėjimąsi. Romano pasakotojas Džefris Breitveitas yra gydytojas, panašiai kaip Flobero „Ponios Bovari“ pagrindinės veikėjos Emos Bovari vyras. Romano pasakotojo Džefrio Breitveito žmona Elena ne tik išvaizda yra panaši į Emą Bovari ir jos prototipą medicinos tarnybos karininko iš Bon Lekuro antrąją žmoną – ji taip pat turėjo meilužių ir buvo neištikima savo vyrui. Pats Floberas buvo garsios Paryžiaus poetės Luizos Kolė, jau ištekėjusios, meilužis. Džefris Breitveitas svarsto: galbūt, kaip Floberas parodė savo romane „Ponia Bovari“, laimingos santuokos yra retenybė? Galbūt, kaip Floberas teigia romane „Ponia Bovari“, santuokinė neištikimybė, anot Vladimiro Nabokovo interpretacijos, yra „banaliausias būdas pakilti virš banalybės“ (p. 125). Galbūt? O gal ir dar kitaip?

Skaitydamas „Flobero papūgą“ žaviesi pasakotojo Džefrio Breitveito keliamais klausimais, jo subtiliomis įžvalgomis, taikliais argumentais ir abejonėmis. Džefris Breitveitas yra subtilus, pagarbus ir atidus smulkmenoms (kaip ir pats romano autorius) prancūzų rašytojo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojas (ne toks kaip trečiame šios knygos skyrelyje vaizduojamas bibliofilas amerikietis Edas Vintertonas, vulgarokas ir pašaipus, nežinia, tikrai ar melagingai turėjęs ir sudeginęs Flobero ir šio dukterėčios guvernantės, neva sužadėtinės Džuljetos Herbert korespondenciją). Džefrio Breitveito domėjimosi Floberu nuoširdumas ir gilumas justi per visą romaną. Kaip nelengva pagarbiai ir dėmesingai pažinti kitą, supranti iš to, kaip Džefris Breitveitas sprendžia klausimą apie dvi Flobero ryškiaspalves papūgas: kuri iš dviejų Ruano muziejuose – įsikūrusiuose ten, kur gyveno Floberas, – esančių papūgų iškamšų yra tikroji, autentiška papūga, ta, kurią Floberas buvo pasiskolinęs iš Ruano gamtotyros muziejaus, kai rašė savo romaną „Naivi širdis“ (abu Flobero muziejai savąsias papūgas laiko autentiškomis)? Ir ką ji reiškia, virtusi kone transcendentiniu simboliu Flobero kūryboje ir gyvenime? Romanas prasideda ir baigiasi papūgos motyvu. Šis motyvas įvairiai pasikartoja visame romane.

„Flobero papūga“ yra įvairių literatūrinių žanrų koliažas. Žanrų, kurie iš įvairių pusių skaitytojui leidžia priartėti prie tiesos apie kitą, bet iki galo jos neįmena. Kaip viename interviu sako rašytojas: „Romanisto tikslas yra tyrinėti paslaptį ir ją iškelti tuo pat metu.“ Flobero gyvenimo chronologija, jo literatūros kritika, literatūros istorija, metaforų analizė, gyventos vietovės aprašymas, sumanytų, bet neparašytų kūrinių (apokrifų) aprašymas, meilužės Luizos Kolė psichologinė santykių su Floberu savianalizė, kaltinimų Floberui sąrašas, literatūros egzamino užduotys ir kt. – visi šie skirtingi žanrai, grožinės literatūros elementams susipinant su negrožiniais, sugula į penkiolika nedidelių romano skyrelių. Šie perteikiami skirtingu, bet visad aiškiu ir sąmojingu stiliumi, vis kitaip kuriančiu dinamišką ir daugiasluoksnį pasakojimą. Pasakojimą, kurį skaitydamas pažįsti ne tik Flobero gyvenimą ir asmenį, bet ir dar daug ką esmingo – praeitį ir dabartį, gyvenimą ir meną.

Versti šį romaną dėl jo stilistinės ir žanrinės įvairovės, ko gero, nebuvo lengva. Bet, atrodo, vertėja Nijolė Chijenienė nesugadino šio daugiasluoksnio romano (tik gal per neapsižiūrėjimą vienoje vietoje Flobero romanas vadinamas „Madam Bovari“ (p. 24). Šiaip vertimas geras ir leidžia pažinti šio romano stiliaus, formos ir turinio ypatingumą – jo gelmę, žaismingumą ir eleganciją. Beje, tai jau antrasis šio rašytojo romanas lietuviškai. Panaši kietu riešutu vertėjams esanti stilistinė įvairovė būdinga ir 2006 metais į lietuvių kalbą išverstam Barneso romanui „10 ½ pasaulio istorijos skyrių“ (irgi išradingai meniškai jį išvertė vertėja Rasa Drazdauskienė).

Džiugu, kad lietuvių skaitytojus gerais vertimais pasiekia gyvoji anglų klasika. Romanas „Flobero papūga“ yra ankstyvasis Barneso kūrinys (dabar rašytojas jau yra išleidęs daugiau nei dešimt romanų, kelis apsakymų ir esė rinkinius, keturis detektyvinius romanus, pasirašytus Dano Kavanagh slapyvardžiu). Pasirodžiusi Anglijoje „Flobero papūga“ buvo įtraukta į trumpąjį sąrašą Bookerio premijai gauti, bet jos nelaimėjo. Į Bookerio trumpąjį sąrašą buvo įtraukti ir kiti Barneso romanai: 1998 metais „England, England“, 2005 metais „Arthur and George“. Šiais metais išėjęs jo naujasis romanas „The Sense of an Ending“ irgi įtrauktas į šį sąrašą. Ar ją gaus, paaiškės šį rudenį. Na, o ankstyvasis Barneso romanas „Flobero papūga“ apdovanotas šiomis prestižinėmis premijomis: 1985 metais „Geoffrey Faber Memorial Prize“ (Anglija), 1986 metais „Prix Médicis“ (Prancūzija), 1988 metais „Premio Grinzane Cavour“ (Italija). Kaip ir kiti Barneso romanai, „Flobero papūga“ dedikuota žmonai, literatūros agentei Pat Kavanagh (ji mirė 2008 metais).

Skaitydamas „Flobero papūgą“, šį nediduką postmodernų idėjų romaną, panyri į turtingą literatūros istorijos pasaulį. O per jį ir į žmogišką (Džefrio Breitveito) dabarties pasaulį. Kartu labai aiškiai pamatai, kaip literatūrinė praeitis įkvepia postmodernią dabartį. Šiuo romanu Barnesas tarsi sako: žiūrėdamas į kitą atrandi save; žiūrėdamas į save ar į nieką nežiūrėdamas savęs neatrasi. Taip šiuolaikinis anglų rašytojas griauna populiarią literatūrologinę ir filosofinę klišę, esą postmodernizmas atmeta tradiciją. Barnesas ieško įkvėpimo literatūros tradicijos praeityje ir taip sukuria postmodernų romaną, daug svarbaus sakantį apie žmogų, gyvenimą ir meną.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas „Metų verstinės knygos rinkimai“