Daugialypės kompozicijos Šiauliuose

REMIGIJUS VENCKUS

Jau antrą kartą profesoriaus Vaidoto Janulio iniciatyva Šiauliuose surengtas tarptautinis grafikos meno pleneras (pirmasis įvyko 2009 m.). Jį galima suvokti ir kaip kūrybines dirbtuves, nes grafikos menui, netgi eksperimentiniam, reikia specifinių technologijų ir tam tikros erdvės. Plenerą sudaro dvi parodos: pirmojoje („Daugialypės kompozicijos“) eksponuojama dalyvių ankstesnioji kūryba, o antrojoje (kuri atidaroma rugpjūčio 26 d.) – visa tai, kas sukurta plenero metu.

Nevienalytė, keista, daugiasiužetė ir kartu besiužetė, prieštaringa ir ieškanti vienovės – ekspoziciją esu linkęs sieti su nuotykio kategorija, mat nė vienas dalyvis iš anksto nenutuokė apie kito dalyvio braižą, juo labiau nesiryžo kartu leistis į stilistinį dialogą ir ieškoti vienovės kaip tiesos. Apskritai turbūt būtų beprasmiška postmodernistinio pliuralumo laikais ieškoti monolitinės tiesos. Ši mintis kyla prisiminus Wolfgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“. Menininkai, kaip ir filosofai, kuria ir parodo savo individualius ir tik jiems būdingus pasaulius, kurie, lyginant vieną su kitu, ne tik nebegali išlaikyti savojo tiesos statuso, bet ir vienas kito akivaizdoje tampa absoliučia netiesa, o tiesos ieškojimą paverčia beprasmišku bandymu integruoti praeities (galbūt mirties) kultūrą. Taigi šiuo atveju tiesos status quo pats savaime devalvuojasi. Ši teisingai neteisingos tiesos idėja sąlygojama ir Henri Bergsono minčių, dėstomų knygoje „Kūrybos evoliucija“.

Laura Guokė. Nuojauta I. 2011

Labiausiai dėmesį patraukia jaunos grafikės Lauros Guokės kūrinių ciklas „Nuojauta“. Čia dekonstruojamas ir fragmentuojamas vyriškas ir moteriškas kūnas, kūno dalys. Kūno struktūrą menančiuose fragmentuose atsiveria žiūrovo mąstymą kutenančios interpretavimo galimybės. Tarp skystančių ir vos atpažįstamų rankų ar liemens struktūrų atsiranda tirpstantys spalviniai niuansai, kurie lemia kūno nesvarumo įspūdį. Panaši neaprėpiamumo ir laisvos interpretacijos galiai paklūstanti sistema regima Donatos Benevičiūtė kūrinių cikle „Likimo kulka I, II“ (2011). Čia vyrauja ekspresyvi, necentriška kompozicija ir spalvų mirgėjimas; neišvengiamai galima manyti, kad laikinumas yra tai, kas turi glaudų sąlytį su atmintimi. Pati atmintis yra efemeriškumų archyvas, kuris tarsi atgyja Annos Klonowskos (Lenkija) tapybos kūrinių instaliacijoje. Sienoje (iš)dėliojama mažų paveikslėlių mozaika. Mozaiką sudaro kiekvieną dieną nutapytas vis kitas vaizdas („Keičiant 365 dienas“, 2009). Tokiu būdu atmintis tampa tokia būties kategorija, kuri nuolat iškyla per dialogą su šiandiena.

Svarbus tampa klaidžiojimas tarp praeities ir dabarties: Jurijus Jakovenka (Baltarusija) savo meistriškuose ofortuose prikelia vienuolynų celėse iliustruotų religinių knygų dvelksmą. Aliuzija į viduramžiškas knygų iliustracijas pirmiausia stebina kruopštumu – atrodo, kad grafikos atspaudas virsta beveik alchemine mistifikacija. Dažnai sakoma, kad atmintis yra istorijos analogas, o pačios istorijos kaip sąvokos reikšmė neretai reikalauja hiperbolizuoti fakto svarbą. Tiesa, tas hiperbolizavimas dažniausiai intuityvus, veikiamas įsitikinimų. Manau, didžiausias hiperbolizavimas ištinka meno kūryboje. Intuityviai istoriją kvestionuoja Vaidotas Janulis. Ji tampa dėmesį traukiančia fosilija – „Rozetės bučinys“ (2010). Čia net kūrinio laikas ir erdvė tampa fosiliški. Erdvėlaikis plečiasi, kinta ir atrodo, kad jo kismo perspektyvos negalima sustabdyti. Jis pasmerkiamas (su)nykimui, tarsi muzikos garso mirčiai, kuri sklinda beveik ekspresionistine maniera įvaizdintame kitame menininko kūrinyje – „Lūpinės armonikėlės melodija“ (2011).

Vilmantas Dambrauskas. Vergas, nešantis "Coca-Cola" II. 2011

Atmintis yra dabartinės tikrovės konstanta. Faktas – praeities instrumentas, kuris lemia tikrovės suvokimą. Faktinis dokumentalumas svarbą įgauna Viliaus Šliuželio kūriniuose („Šulė I, II, III“, 2010). Galbūt drąsu tai teigti, tačiau V. Šliuželio vaizduojamas faktas (šiuo atveju pastatas) tampa svarbiu ženklu tarp istorija tapusios praeities ir beveik kūrinio erdvėje eliminuotos dabarties. Nesustabdomas, o galbūt ir beerdvis laikas įspraudžiamas Rasos Žmuidienės („Privati erdvė I, II, III“, 2010) ir Vidmanto Zarėkos („Pėdsakai I, II“, 2010) kūriniuose. Grynai formalistinis ir minimalistinis linijų, dėmių žaismas, abstraktumas neįpareigoja kūrinio formos sieti su pavadinimu ir taip nulemti filosofines prasmes. Panašiai Mārio Čačkos  (Latvija) kūriniuose („Ėjimas I, II“, 2011)  leidžiama pasireikšti žiūrovo intuicijai ir mąstymo kūrybiškumui, ieškoti laisvų asociacijų, kaip ir savo paties užmirštos, vos ne mitais apaugusios atminties. Ši laisvos interpretacijos idėja sąlygota mano ypač mėgstamos Umberto Eco atviro kūrinio teorijos („Atviras kūrinys. Forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje“).

Prisiminimų laikas ir išgyventa patirtis atgimsta skulptūras primenančiuose, bet popieriuje įspaustuose Petro Rakštiko šilkografijos darbuose. Nors čia karaliauja menininkui būdingas šmaikštus pasakojimas, po juo slypi intymūs būties ir kasdienybės klausimai. Forma maskuoja trapųjį „aš“. O pats kūrinys tarsi įvaizdina filosofo Arvydo Šliogerio filotopijos terminą: „Filotopija – tai meilės tam tikrai vietai apmąstymas“ („Būtis ir pasaulis“). P. Rakštiko kūriniuose forma sustingsta kaip akimirka, kaip tai, kas nesileidžia suardomas ir galiausiai įgauna atspaudo, kone linoraižinio pavidalą. Manau, kad toks monumentalus pavidalas ne tik yra literatūriškai naratyvinis, bet ir veikia kaip nuoroda į vaizdavimo tradicijas (galbūt į rakštikišką, o galbūt į visos lietuvių grafikos, ypač linoraižinio, tradiciją): „Labai mažas Aš žolėje ir vaikystėje“, „Padegėjas“, „Varlė karalienė ir cukierka“ (visi – 2011). Tradicija veikia lyg postmodernistinio žaidimo skirtumais žymė, ji akivaizdi Emilės Pociūtės kūriniuose: „Cirkuliacija“, „Erdvinis kūnas I, II“, „Tikroviškumo paieškos“ (visi – 2011). Vieni kūriniai apeliuoja į linoraižinio tradiciją, kiti konstatuoja kūno / veido postmodernistinę fragmentaciją. Atrodo, kad čia praeitis atgimsta kaip šmėkla.

Bene kontroversiškiausiu ir socialiai angažuočiausiu drįstu įvardinti Vilmanto Dambrausko kūrinių ciklą „Vergas, nešantis „Coca-Cola“ I, II, III“ (2011). Pirmiausia menininkas akcentuoja figūros (vergo) pozą, kuri veikia kaip aliuzija į klasikinę, graikiškomis togomis drapiruotą skulptūrą. Figūrai į rankas įbrukama dėžė  su užrašu „Coca-Cola“. Kieno vergas yra dėžę tempianti figūra? Aišku, kad vartotojų kultūros – jos grožis atveriamas kaip konformistiškas akumuliavimas, beveik prilygstantis popmeno ideologijai (remiantis Jeano Baudrillard’o popmeno analize, pateikiama knygoje „Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros“).

Dėl erdvės stokos čia apžvelgti ne visi parodos dalyviai. Tiesos paieška neįmanoma ir dėl meninių dirbtuvių arba plenero tikslo – eksponuoti rezultatą. Tiesą padeda atrasti atsipalaidavimas, nevaržoma kūryba tarsi individuali ir intymi meditacija, kuri ištinka nebūtinai gero oro sąlygomis…

_

Šiaulių miesto dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) paroda veiks iki rugpjūčio 27 d.