Akvariumas

KOSTAS POŠKUS

Kambario prieblandoje judėti neužkliūvant už daiktų galima tik dėl sklindančios nuo trijų akvariumų šviesos. Nors už lango vidurdienis, čia panašiau į vėlų vakarą. Sieninėse spintose – tik pačiam šeimininkui vertę turintys mažmožiai, tarp kurių – pusiau pridengtas kontrabandinių cigarečių blokas, vertikaliai įskiepytas dviratis, boluojantis graikų mąstytojo biustas. Ant tuščios sienos – nespalvotų fotografijų ciklas gamtos tema. Tai liudija, kad kambario šeimininkas kitados priklausė lietuvių peizažinės fotografijos mokyklai: begalinis jautrumas gamtos grožiui, lyrizmas ir nuoširdus santykis su aplinka ir žmonėmis. Remigijus dabar, praradęs jaunystės formas, o kas dar svarbiau – idealizmą, drybso ant sofos ir pasakoja apie brokolių auginimą. Tiesą sakant, man tai nuobodoka tema, nes jų niekados nemėgau. Suklūstu išgirdęs, kad augina kelių veislių tabako daigus. Atseit prisiauginsiąs tabako ir būsiąs nepriklausomas nuo visų cypdavatkių sapaliojimų apie rūkymo žalą. Tipiškas užkietėjęs rūkalius, kuriam valgyt neduok, bet duok užsirūkyti. Visais laikais klaidingai mąstančioje aplinkoje valiutos ekvivalentas buvo ne auksas, o tabakas. Jeigu nori įsiutinti principingus rūkalius, pakelk tabako kainą.

Bandau keisti pokalbio temą, nes šią galima interpretuoti kaip antivalstybinę, ir dar blogiau – antibriuselinę. Na, svarbiausia, nukreiptą prieš pačią sveikatos sampratą. O su sveikata mūsų tautoje blogai: ryte nespėjęs išsivirti espreso sužinau per radijo reklamą, kad trečdalis vyrų, perkopę penkiasdešimt metų, nelaiko šlapimo, trečdalis kenčia nuo vidurių užkietėjimo, trečdalis – atvirkščiai, trečdaliui pavojinga osteoporozė. Kitiems trečdaliams gresia pavojus mirti nuo širdies ir kraujagyslių ligų, plaučių vėžio ir prostatito. Jau gerdamas kavą bandau pliusuoti tuos trečdalius, bet išeina ne visai matematiškai tiksliai. Todėl, nutaręs, kad, priklausydamas vienam, gali būti ir kitame sektoriuje, pagalvoju apie save. Nei aš pats, nei aplinkiniai nepastebėjo, kad būčiau mižnius. Kitais šalinimo sutrikimais taip pat nesiskundžiu, bet kažkas juk turi būti?

Žvilgsnis nejučia vėl nukrypsta akvariumo link. Ten šimtai žuvelių juda kažkokia nesuprantama tvarka, kuri panašesnė į chaosą, o taip norėtųsi, kad viskas būtų pagal mus, Homo sapiens.

Kostas Poškus. Vakarienė karaliaus Erodo namuose. 2011

Remis kalba, kad daugelis žuvų ir paukščių, žvėrių rūšių gali gyventi tik bendruomenėmis, kur elgsena, judėjimas nėra vedlio komandų vykdymas, o kažkas įgimta. Tai vyksta tarsi pagal nematomo dirigento lazdelę. Silkės, strimelės po vieną ar kelias neišgyvena. Žmonės į šiuos organizuotus kai kurių gyvūnų veiksmus dėmesį atkreipė labai seniai ir juos priskirdavo Dievo valiai. Pavyzdžiui, Hieronimas Boschas labai mėgo atskrendančių ir dingstančių begalybėje paukščių motyvą vaizduoti savo fantastiškuose paveiksluose apie rojaus sodus. Kai kurie mokslininkai teigia, kad gyvūnai veikia kaip vieno organizmo ląstelės.

Čia sutariame, kad jeigu tai pritaikytume žmonėms, tokiame organizme būtinai atsirastų vėžinių ląstelių, kurios elgtųsi bet kokia kaina priešingai. Sužinau, kad Remigijaus akvariumuose gerai sugyvena gupiai, kardonešiai, skaliarai, šamai ir kiti įnamiai. Vengiama kartu auginti gana plėšrius, augalus sunaikinančius cichlidus. Beveik kaip žmonių pasaulyje.

Tyliai prasiveria kambario durys, prieblandoje suboluoja Remigijaus mamytės veidas. Toliau neina, neprataria nė žodžio – tik skvarbiu žvilgsniu nužvelgia veidus, užkaborius, kuriuose, jos manymu, galėtų stovėti butelis. Jo nėra, tad taip pat be garso motina kažkur ištirpsta. Nesmagią tylą šeimininkas bando užpildyti kalbėjimu. Kalbėjimu apie mirtį. Visi labai gerai suprantame – kad ir koks mūsų gyvenimo būdas, patirtis, ji vis tiek ateis. Šiuolaikinė europietiškai amerikoniška pasaulėjauta apskritai vengia liesti šią temą: kuo daugiau ekranuose, literatūroje jos vaizdų, tuo mažiau kalbama apie ją realiame gyvenime. Seniai praėjo laikai, kai prie mirštančiojo lovos atsisveikinti eidavo giminės, pažįstami, kaimynai, o pabaigoje – artimieji. Anas visiems turėdavo pasakyti ką nors turinčio išliekamąją vertę. Patiems artimiausiems ištardavo paslaptingą frazę, kurią klausytojai šifruodavo visą likusį gyvenimą. Dabar viskas unifikuota, todėl išėjimas į kitą pasaulį vyksta lyg kokiame prekybos centro vištų šlaunelių paruošimo ceche. Verti pagarbos suprantantieji išėjimo būtinybę, o dar didesnės – leidžiantieji išeinantiems nusibaigti savoje lovelėje.

Remigijus ramiai konstatuoja faktą, kad esąs paskutinis savos giminės atstovas: „Gal taip ir geriau, nes, kiek žinau, mano giminėje visi vyrai jeigu nežūdavo, tai patys nusižudydavo.“

Prisiminiau, kad beveik mano bendraamžis jo dėdė gyvenimą pabaigė būtent taip. Rado jį prieš įjungtą televizorių fotelyje, dešinės kojos nykščiu nuspaudusį apžioto medžioklinio šautuvo gaiduką. „Dėl atstumtos meilės“, – paaiškina Remigijus. Ar verta dėl to žudytis? Ir apskritai ar galima tai daryti?

Iš klasikos žinome, kad mirtis ir meilė vaikšto greta, todėl nejučiomis pokalbis pakrypsta nelaukta tėkme.

Sutikta gatvėje juodaplaukė sutelkusi visas mintis į save. Standžiai klubus aptempę juodi blizgantys džinsai suteikia gašlumo šleifą, kuris velkasi ir sklinda iš paskos, plauko ore jai jau dingus už gatvės posūkio. Matydavau ją prieš  metus karštligiškai vaikštinėjančią pirmyn atgal veja, kažką įtikinėjančią telefonu. Matydavau privažiuojantį automobilį, į kurį akimirksniu įsiraitydavo numesdama aplinkai skirtą kiautą. Dabar, stebėdamas ją, trykštančią hormonų audrų purslais, pagalvoju, kad vieną kelio etapą ji nuėjo. O kas toliau? Galimi keli variantai, o iš jų pats blogiausias, kad ateityje ji subobės, tiksliau, taps pilka moteriškosios lyties būtybe, kurios galva, visos mintys suksis tiktai apie buitiškai materialius dalykus. Jeigu ji augins dukrą, šioji vėliau pakartos motinos kelią. Remigijus svajingai prisimena savo jaunystės meilės objektą, kuris patikliai klausydavosi svajingomis akimis. Tikėdavo kiekvienu žodžiu, kiekviena pasakyta fraze. Vėliau atsitiko kažkas, ko pašnekovas nesupranta iki šiol. Atrodytų, kad praėję metai jai padėjo susikurti nuostatą, kurios vedama perbėgo į kitą gatvės pusę ir paliko pakeleivį pusiaukelėje. Prisimindamas vėlesnę Remio praeitį, bandau daryti savas išvadas. Sakoma, kad kai kurie žmonės jau gimdami būna numirę gyvenimui. Tariami dvasiniai vedliai fiziškai priartina vidinį nuosmukį, artimi žmonės, norėdami gero, dar pagilina.

„Žinai, tose nuo alkoholizmo gydančiose įstaigose pacientus paversdavo tikrais zombiais. Tiek prifarširuodavo trankvilizatorių, kad nelikdavo nei jausmų, nei minčių.“

Paklaustas, kiek kartų ten teko būti, atsako nežinąs – tiek daug. „Kartais pavykdavo apgauti ir vaistus išspjaudavau. Atsikvošėjęs pabėgdavau. Kadangi namuose negalėdavau rodytis, slankiodavau miesto apylinkėse ir, kad nenumirčiau badu, maitindavausi virtomis žolienėmis.“ Nepakeldamas tokio gyvenimo anksčiau ar vėliau aplankydavo ankstesnius pažįstamus ir vėl būdavo grąžinamas gydytis. „Ten mane galutinai padarė ne tiktai alkoholiku, bet ir psichu.“ Man suabejojus šiuo teiginiu, Remigijus galvos judesiu patvirtina, kad tai tiesa – jis net invalidumo pensiją gaunantis. Dabar sumažinęs vaistus ir besijaučiantis kaip reta geros formos. Tiesa, nenorintis žmonėse rodytis, o buvusiems dvasiniams ir nedvasiniams vadovams gyvenimo kelyje nejaučiąs pykčio – truputį jų gaila, truputį jie atrodo juokingi.

Pasakoju apie savo balkoninius stebėjimus. Jau nuo liepos pradžios dangus virš mūsų kiemo pilnas žaibiško judėjimo, kuriame bandau rasti sistemą. Rytais atrodo, kad kregždės poromis skraido joms vienoms žinomais tikslais ir kiekviena jų, panašiai kaip karo lakūnai, dubliuoja kitos judesį. Bendras chaotiškas vaizdas susikuria kertantis ir skiriantis daugelio tų porų skridimo trajektorijoms. Dieną tų skrydžių sumažėja ar jie ne tokie pastebimi. Beje, nesu linkęs šių greitų paukštelių vadinti dangaus žirklėmis. Jos man greičiau primena Antrojo pasaulinio karo naikintuvus ir tada, kai akimirksniu ryškaus dangaus fone jų sparneliai persišviečia, intuityviai stengiuosi pamatyti mažą galvutę odiniu šalmu ir veidą dengiančiais akiniais. Gal todėl ir bandau suprasti ar įžvelgti skrydžių sistemą, nes mano atmintyje atgimsta filmuose matyti mūšio dėl Britanijos vaizdai. Tikriausiai turėtų būti kitaip – žmonės daug ko mokosi iš gyvūnų, o ne atvirkščiai. Esame tiek sugadinti sunkiai įgytų varganų žinių, kad žiūrėdami į dangų galime sakyti: debesys kaip Čiurlionio paveiksluose – realybę lyginame su imitacija. Maloniausia kregždžių aukštąjį pilotažą stebėti vakarop. Pačiame aukščiausiame taške kregždės per kelias minutes dingsta – „taip taip, vaikeli, kregždutės miegot nuėjo“. Tuštėjant dangui aukštai, apačioje pasirodo panašaus profilio siluetai. Apie šikšnosparnius galima pasakyti, kad jie yra norinčios atrodyti kregždėmis skraidančios pelės, bet prieblandoje įstengiančios sukurti tik pastarųjų karikatūrą.

Remigijus nelauktai pralinksmėja: „Nepasakojau tau, kaip mano kapstymosi iš visų krizių laikotarpiu ėmė lankytis įvairiausių pakraipų ir profilių sielovados atstovai. Daug kalbėdavo, literatūros atnešdavo. Kartais netgi patikdavo, sugraudindavo, bet niekados iki galo neįtikindavo, nes žinodavo visus atsakymus į visus klausimus. Ir teisingi atsakymai būdavo jų ir tik jų.“

Išėjus į gatvę apakina saulės šviesa. Ateinantis stambus vyras plikai nuskusta galva prisimerkęs nuo saulės, todėl atrodo labai piktas. Už pavadžio vedamas vilkšunis išoriškai kur kas geraširdiškesnis, jeigu taip galima pasakyti apie gyvulį. Jį valdo tiktai begalinis smalsumas aplinkos kvapams. Mano krepšyje rūkytų lašinių bryzas, o ir šiaip bijau šunų, todėl nusprendžiu daugiau laiko skirti žuvelių akvariumuose stebėjimui.