Vakarų Pekinas

VAIVA GRAINYTĖ

Turto deklaracija

2011 05 30

Man naudinga, kad Pekine dauguma žmonių nelabai suka galvą dėl estetikos arba nežino, kas tas retro. Geri rūbai tie, kurie blizga, yra brangūs arba turi „GB“ inicialus. Net ir neturtingos moterys bjaurisi pamačiusios į krūvą sumestus rūbus – taigi jie seni, dėvėti. Čia tik Europoj visokie judėjimai: ne pirk, o keiskis, mainykis, skelbiu.lt, pirkisantruranku.com, parduotuvėse nieko gero ir brangu, eime į skuduryną, pasiknisk močiutės spintoje ir t. t.

Kinijoj, ne kokių nors menininkų kuopelėse, žmonės vertina pinigus ir gerovę – dominuoja šarkų estetika. O aš kaip tik neriu į tokias kauges: ten pilna Antonioni, septintojo, aštuntojo dešimtmečių ir ko tik nori. Pradedu raustis – atsiranda pulkas žmonių, nes jeigu waiguoren (užsienietis) renkasi dėvėtus rūbus, matyt, ten kažkas gero. Tad paskui tenka kumščiuotis su kitomis moterimis, kurios knisasi kaip pasiutę kurmiai ir širsta, kad nieko gero neranda. Haris užrodė šią savaitę Ditan parke vykstantį naudotų daiktų (knygų, filmų, rūbų, buities apyvokos prietaisų) turgų – daug „Gariūnų“, daug šlykštynės ir kičo, tačiau krūvose pilna įdomiausių dalykėlių, kurie, pavertus į mūsų valiutą, kainuoja tiek, kiek troleibuso bilietas. Vėl grįžau su didžiausiais maišais, kimštais gėrybių.

Vakar mongolė ir jos draugė leptelėjo: tau gerai, tu, matyti, turtinga – keliauji visur ir vis naujus rūbus dėvi. Akis išpūtė, kai pasakiau, kad išsiverčiu su stipendija ir kitomis pajamomis, kurios Lietuvoje prilygtų katino ašaroms arba nepadengtų sausio mėnesio šildymo sąskaitos (pvz., bilietą Hohhotas–Pekinas pirkau už „Šiaurės Atėnų“ honorarėlį – 1500 km traukiniais kainuoja maždaug 150 Lt).

Mokytoja Fan pakraupo pamačiusi, kokiomis sąlygomis gyvena Haris – baltasis iš Vakarų Europos: ne tik televizoriaus neturi, bet ir tualetas kaži kur, kitame gatvės gale, o dušas – tai paprasta žarna, kabanti virš lovos. Haris kilęs iš fermerių šeimos, iš prigimties šykštus. O aš šiaip tokia ūkvedė – matyt, dėl Zodiako taip. Merkurijus – buhalterių ir suvalkiečių, net jei nesi suvalkietis, planeta.

2011 06 02

Dar tik vasaros pradžia, dar tik 36 laipsniai „šilumos“ lauke, o jau negaliu sukioti galvos. Jei pasuku, mirga akyse, lyg žiūrėčiau tarpinį kanalą per televizorių. Norėčiau turėti butą Sibire, gulėti įšale padėjusi galvą ant kalcio pagalvių – mamuto kaulų.

Tie sukilimai Vidinėje Mongolijoje… Haris nuskenavęs atsiuntė aštuonis straipsnius: informacija Kinijoje blokuojama (klausiau savo mokytojos apie protestus – sakė nieko nežinanti), kontroliuojamas užsieniečių įvažiavimas, nužudyti keli mongolai, policija budi prie universitetų. Mergina iš Hohhoto, studijuojanti mūsų akademijoje, patikino, kad protestai nurimę. Kita vertus, skaitant laikraščius viskas atrodo daug baisiau, nei yra iš tikrųjų. Man atrodo, kas dieną visur vyksta protestai, tik ne visada žinome. Važiuosiu. Ši mintis mane tonizuoja.

Antradienį į Pekiną buvo atvykęs Denas – kinas-kanadietis, su kuriuo prieš mėnesį keliavome po Kinijos pietus. Biznio reikalai, todėl mūsų pasimatymo pradžia turėjo įvykti kavinėje, turinčioje belaidį internetą. Vyras labai šnekus, todėl man tereikėjo linksėti galva, vartyti akis ir trinti vieną į kitą pėdas. Tai kokią kinų patarlę pacituos, tai apie verslo peripetijas užsives pasakoti, tai savo nuotykius Afrikoje prisimins, tai detaliai išaiškins kokio nors kiniško patiekalo etimologiją. Užsakė devynių patiekalų pietus, bet jų neįveikėme – nebuvome maitvanagiai kaip prieš mėnesį, kai visą dieną kopinėdavome po kalnus. Visi likučiai buvo supakuoti į dėžutes, dabar jos tarsi kokios plytos stovi šaldytuve: regis, ką tik grįžau iš kokios pusseserės vestuvių. Denas užėjo į svečius ir vietoj planuoto pusvalandžio išbuvo dvi valandas: instaliavo kiniško slengo žodyną ir puolė persirašinėti mano Kinijoje sukauptą kuklią videoteką. Dar mano pageidavimu paskambino pažįstamai į Vidinę Mongoliją – ji irgi patikino, kad viskas daug ramiau, nei piešia spauda. Gavau papildomą kontaktą: jei matysi, kad kas nors nori išprievartauti, rašyk Kimberley arba skambink man. Tie patys yang juokeliai.

Pamokos praeina įdomiai. Comprehensive Chinese mokytoja pasižymi ypač geru ironijos jausmu, nuo gramatikos aiškinimo ji gali peršokti į diskusijas apie filmus, vestuvių papročius, etiketo subtilybių aiškinimą arba kinišką „Romeo ir Džuljetos“ istoriją. Pavaišina savo sodo gėrybėmis, drakono suktiniais, leidžia pačiupinėti internete pirktą šlapio šilko suknelę. Šnekamosios kalbos mokytojos Fan pamokos primena darželinukų užsiėmimus: sakinukų kartojimai, tūkstantis devintą kartą tenka atsakyti, kiek laiko trunka skrydis į mūsų gimtines, kas dieną pasiteirauja, kiek mūsų šalyse laipsnių šilumos (Lietuva toliau pateisina amžino įšalo žemės įvaizdį). Man patinka eiti į pamokėles, kas dieną keltis tuo pačiu laiku, jaučiuosi kaip gerai išmuštruotas kareivis.

Monoeuforija (Vidinės Mongolijos dienoraščiai)

2011 06 08

Svaigsta galva, tai įjungiu, tai išjungiu ventiliatorių. Tai susirišu, tai pasileidžiu plaukus. Tai atsiverčiu vadovėlį, tai einu arbūzo atsiriekti. Tai skalbiu kuprinę, tai einu prie kriauklės pas valytojas pasisakyti apie Mongoliją. Kai grįžau ryte pasidengusi prakaito ir dulkių pluta, Natsumi puolė man į glėbį – pasirodo, japonai irgi reiškia emocijas. Sakė, labai džiaugiasi, kad sugrįžau. Aš džiaugiuosi jos pudruotu veideliu ir balta suknele, aš taip džiaugiuosi visapusiškai, kad nežinau, ar pirmiau reikia eiti atrašyti laiškų, ar sėsti prie pamokų, ar dar atsipjauti arbūzo, ar ant pagalvės valandėlei padėti beveik pusę paros traukinio Hohhotas–Pekinas čiūčiuotą galvą.

Šeštadienį, birželio 4 dieną, nusigavau į vakarinę Pekino geležinkelio stotį – visada padarau relaksacinių pratimų prieš važiuodama į centrinę stotį. Šį kartą prieš kelionę į stiklinę įsilašinau truputį valerijonų, nes ši stotis – pati didžiausia visoje Azijoje (tiltų raizgalynės, viadukų mazgai, patikros, skeneriai, masė žmonių). Visą dieną prieš kelionę jaudinausi, kad visiškai nesijaudinu. Kad nors kiek jausčiau adrenalino antplūdį, visiems kartojau, kad važiuoju viena į Vidinę Mongoliją. Hariui palikau savo nuskenuotą pasą – esą, jei prapulčiau, tegul rūpinasi mano paieškomis.

Traukinio kupė dalinausi su mielu tėvuku, malonia baba ir labai linksma mergina. Visi vieni kitiems šypsojomės, o naktį nevarginome vienas kito knarkimu. Viskas vyko taip sklandžiai ir maloniai, lyg barzdos skutimo aparatas keliautų ne oda, o sviestu – ryte tėvukas atsidaręs paslaptingą lagaminėlį tokiu specialiu aparatu „pervažiavo“ sau per smakrą. Pats nežino turbūt kodėl – kinams barzdos juk nelabai želia (o ką, vis rytinė zabova).

Dykumos dramos, Čingischano sukčiai ir kaminai

Išlipau anksti ryte Hohhoto stotyje. Palyginti su Pekino masteliais, Vidinės Mongolijos sostinės stotis priminė mažą, džiovintą viščiuką, kurį gali paėmęs už plunksnos pasikišti po liežuviu. Mano „bičiulis“ iš „Hospitality“ keliautojų klubo žinute pranešė vėluosiąs. Po pusvalandžio prie manęs priėjo liesutis berniukas, kalbantis tyliu, dusliu balsu. Jis nelabai suprato, ką aš angliškai kalbu, aš nelabai supratau jo – vienas kitam kaišiojom ausis prie lūpų. Iš karto nulėkėme prie kasos pirkti autobuso bilieto į Kubuči dykumą. Autobuse vietos buvo užimtos, todėl su Lin sėdėjome atskirai – tas keturias valandas neturėjome progos bendrauti. Pusiau snausdama nuo karščio žiūrėjau pro langą. Hohhoto pakraščius sudaro griuvėsiai, šiukšlynai, dulkės. Šiaurinėje pusėje dunkso kardiogramos kreives primenantys nelabai aukšti kalnai. Kelias link Bautau – tai gamyklos, sunkvežimių kapinės, šiltnamiai, kaminai, vamzdynai. Tokia industrinė apokalipsė – nieko bendro su stepėmis, raiteliais ir avių bandomis.

Vidinė Mongolija plyti Kinijos šiaurėje. Tai tarsi autonominis regionas, bet vis dėlto privalantis nepamiršti, kad egzistuoja raudonojo drakono viduriuose. Etninės mažumos – mongolai, musulmonai, keisčiausios Azijos gentelės, kurių prisižiūrėjau Hohhote, – visgi turi elgtis ramiai, laikytis asimiliacijos politikos. Gegužės pabaigoje išėjo keli šimtai nekinų su plakatais, reikalaudami daugiau laisvės – gavo raudonosios kariuomenės į gatves. Kai kas ir šūvį į smilkinį. Tsssss…

Išlipę kažkur prie Bautau nuėjome užkąsti. Mano palydovas keistai sukiojo akis į šalį ir kažką burbėjo, vis man kišdamas GPS aparatą: dabar esame čia, paskui važiuosime čia. Užsakė po ryžių saujelę ir kiaušinienės lopinėlį. Aš, įpratusi, ypač prieš kelionę, vilkdama 10 kg svorio pūkinėmis striukėmis, vilnonėmis kojinėmis ir batais (nieko neprireikė – našta tik ėdė jėgas) kimštą kuprinę, gerai pasistiprinti, norėjau dar ką nors užsisakyti. Kinas mane sudrausmino. Susimąsčiau: gal tikrai nereikia valgyti, gal jam, vietiniam, geriau žinoti, gal į dykumą privalu eiti alkanam. Vaikinas penkis kartus perklausė, ar nemanau, kad tai buvo itin gardūs pietūs.

Taksi privežė iki dykumos bilietų kasos (kalnai, upės, parkai ir kitos gamtos grožybės čia apmokestinti). Lin prisakė pirkti kažkokius specializuotus keltuvo bilietus: believe me, it’s nice.

Sėdi keltuve ir leidiesi smėlio kalnu žemyn į kitą smėlio kalną. Visa dykuma primena kupranugario nugarą, kurios centre važinėja traukinukas, kažkokie smėlio tankai, primenantys mėnuleigius, stovi kiaušinio formos futuristiniai tualetai, kitam gale vyksta kažkokios statybos. Saulė kepina, aš vos velkuosi su kuprine. Lin ragina, moja ranka eiti link ten, kur man atrodo klaikiausia vieta – link statybų. Esą ten galbūt gali būti kupranugarių. Kopiant į turbūt septintą smėlio kalną neištvėrusi pasakiau, kad kupranugariai negali būti ten, kur vyksta statybos, ir kad man jie visai nerūpi. Sutarėme, kad jis eis į kitą galą ieškoti gyvulių, o aš sau pamedituosiu. Kaip tarėm, taip padarėm. Kopinėjau sau lėtai, geibdama iš karščio, baisėdamasi visais tankais, pavėsinėmis ir smėlio skulptūrų parkais. Nidos kopos su savo pušynais ir juose gyvenančiomis lapėmis yra kur kas egzotiškesnė ir sakralesnė erdvė. Mano galva, tokie disneilendai yra spjūvis dykumai į jos nuostabų veidą.

Susitikus su Lin prie keltuvų, šis ėmė raginti mane skubėti – esą jau laikas važiuoti į Dongšengą, iš kurio vyktume į Čingischano mauzoliejų. Aš, prieš kelionę pasiskaičiusi apie Vidinę Mongoliją, tad šiek tiek nutuokdama apie atstumus, ėmiau prieštarauti: kol nusigausime iki mauzoliejaus, jis jau bus uždarytas, o pusdienį praleisti Dongšenge (baisiame industriniame mieste) nėra prasmės. Lin kažką tik myktelėjo. Kai kėlėmės keltuvu, vaikinas džiugiai pasisveikino su kažkokiu vyru, keliaujančiu lynu priešinga keltuvo puse. Iš laimės nušvitęs mano palydovas staiga pareiškė mane paliekąs, nes sutiko draugą. Aš praradau amą: tą minutę norėjau perlaužti jo liesutį kaklą pusiau. Supykau ne todėl, kad mane palieka, bet įsiutino visa situacija ir jo blaškymasis. Apkvaitusi nuo saulės ir pykčio ėmiau kelti toną ir akivaizdžiai širsti, nors šiaip jau su mažai pažįstamais esu itin santūri ir mandagi. Lin vis maigė GPS ir skėsčiojo rankomis. Galiausiai pareiškė mane palydėsiąs iki Dongšengo ir mauzoliejaus, o paskui paliksiąs. Atsisėdau kitame autobuso gale ir mėginau tramdyti dantų griežimą. Aprimusi persėdau prie Lin ir paklausiau, ar prie to mauzoliejaus nėra kokių viešbučių – likčiau ten, ryte atsikėlusi apžiūrėčiau vietovę, o paskui jau važiuočiau į sostinę. Lin patikino, kad tikrai viešbučių yra.

Dongšenge vaikinas pamojavo ir ruošėsi sprukti: bai bai. Apimta mažutės nevilties isterijos ėmiau beveik ant jo rėkti – nervus kaitino aplink mus kaip maitvanagiai besispiečiantys vairuotojai, rėkiantys į veidą, siūlydami visokias kryptis. Lin kažką sutarė su vienu iš dušmanų ir atidaręs mašinos dureles liepė sėstis. Esą jis sumokėsiąs už kelią, man tik 60 juanių reiktų primesti. Nespėjus pasakyti, kad vairuotojo siūloma suma yra per didelė ir aš nenoriu, jog už mane kas nors mokėtų, automobilio variklis suburzgė ir mes pajudėjome iš vietos. Vairuotojas – toks trisdešimtmetis sukto žvilgsnio dilba – stabtelėjęs įsivedė Lin telefono numerį (jeigu ką atveju, nes veža užsienietę). Sėdėdama kartojau, kad viskas gerai, va, pasivažinėsiu sau.

Sėdim, vyrutis veža per laukus, pro kaminų virtines. Siūlo tai cigaretę, tai blauzdą paglosto, tai žvilgsnio adatomis bado man krūtinės zoną – o ten ne tik krūtys, bet ir po kaklu pakišta piniginė su pasu ir pinigais (iškilęs papildomas kauburys). Klausia, kiek metų. Atšauti kiniškai „Ne tavo reikalas“ nemoku, tai klausiu: „O kodėl klausi?“ Važiuojam, mane kalbina, aš pusiau atžagariai, pusiau normaliai atsakinėju. Priburiu, kad man 38 metai ir esu ištekėjusi. Vairuotojas vis nužiūrinėja mane ir skambina Lin – tai pakomentuoti, kad o, ji visai supranta kiniškai arba o, ji prašė atidaryti langą, tai dabar pučia vėjas, prastai tave girdžiu. Suprantu, kad kažką rezga. Staiga ateina Lin žinutė: „Vairuotojas sako, kad mauzoliejus neveikia, todėl tave veš atgal į Dongšengą, tik jam turėsi sumokėti 200.“ Dar kartą noriu perlaužti kaklą Lin: pati žinau, kad mauzoliejus neveikia, mano tikslas – viešbutis prie jo, t. y. apsistoti ne mieste. Vairuotojas vėl skambina Lin, Lin rašo SMS man. Pasiekus vietovę, lekiu į viešbutį – administratorės atžagariai pareiškia, kad visos vietos užimtos. Vairuotojas irgi tikina, kad nerasiu, kur apsistoti. Mauzoliejaus apylinkė primena lunaparką: penkiametrinės Čingischano skulptūros, jurtos su auksiniais stogais, „brangakmeniais“ nusėti vartai. Vairuotojas gudriai šypsosi: „Na, tai ką toliau darysi? Lieki čia ar važiuojam į Dongšengą?“ Suspaudžiau kumščius ir įsistebeilijau į vieną tašką: svarsčiau, ar šokti lauk, ar jam trenkti, ar iškelti sceną. Žinojau tik viena: tegul daro, ką nori, bet iš manęs pinigų negaus. Vairuotojas ėmė mane badyti smiliumi – aš nejudu. Puolė skambinti Lin: „Ji nejuda!“ Įsiutusi atsisukau ir griebiau telefoną iš rankų. Įsistebeilijau į akis ir pradėjau užsikirsdama, nepaisydama kiniškos gramatikos ir eiliškumo taisyklių varyti maždaug tokią tiradą: manai, kad jeigu esu užsienietė, tai gali apgaudinėti, va, studento pažymėjimas, aš visai ne kokia turistė ir neturiu pinigų, kaip tu taip gali elgtis ir t. t. Vairuotojas sušvelnino balsą ir ėmė man tapšnoti per petį, atseit ne taip viską supratai, aš tave parvešiu ir surasiu tau viešbutį Dongšenge. Nuleidau balsą ir aš, abu apsiraminome.

Chaosas prasidėjo į automobilį įlipus kinų porelei – suktasis vairuotojas paėmė juos nuo kelio. Mergina – zylės ir „Mis pasaulis“ dukra – ir jos vaikinas, primenantis bebrą iš „Colgate“ reklamos, mane ėmė kalbinti angliškai. Iš kur aš, kaip čia dabar viena keliauju. Vienas per kitą pradėjo aiškinti, kad nėra gerai kažkokie „Hospitality“ klubai, kad mane tas vaikinas apgavo. Vairuotojas ėmė jiems aiškinti, kad aš neturiu pinigų, tad zylė ir bebras ne juokais susirūpino mano finansais: pasakiau, kad turiu visoms trims dienoms tik 500 juanių (melavau, nes žinojau, kad pokalbyje dalyvauja ir sukčiaus vairuotojo ausys). Visi pradėjo skaičiuoti, kiek man reiks pragyvenimui, kur turėčiau apsistoti ir ką daryti. Mėginau tą temą nutraukti: na, nesirūpinkite manimi, neprapulsiu, tačiau kalbos netilo visą kelią. Jaunuolių pora iš Sijano, atvyko čia pajodinėti. Artėjant prie miesto prasidėjo naujos viešbučio dramos: vairuotojas pradėjo burti, kad tas viešbutis, į kurį mane veža, pakėlė kainą, tad man nakvynė atsieis brangiau. Man jau taip ūžė galva, kad neturėjau jėgų ginčytis, tačiau geroji porelė, susirūpinusi mano finansais, ėmė prašyti vairuotojo, kad mane nuvežtų į paprastus svečių namus: juk mergaitei neužteks pinigų. Vairuotojas muistėsi, tačiau kai Dongšengo pilkumą pakeitė reklamų ir lempučių šviesuliai, išlipome prie mažo viešbutuko. Zylutė derėjosi dėl manęs su šeimininke, kuri mane atsisakė priimi: neturim licencijos užsieniečiams. Paaiškėjo, kad dauguma Dongšengo viešbučių negali priimti turistų – galiu apsistoti tik mažiausiai tris žvaigždutes turinčiame viešbutyje. Ką gi, buvau nuvežta prie auksinio pastato, kurio įėjimą saugojo dar labiau auksiniai liūtai. Mergina-zylutė palydėjo mane į viešbutį, palaukė, kol atsiskaitysiu su administracija. Grįžus į automobilį pasiimti kuprinės, ilgšis pareikalavo 200 juanių. Ramiai užtrenkiau taksi dureles ir atsukau sukčiui nugarą. Atsisveikinau su geradarių porele, širdingai jiems padėkojau. Šie prigrasino nepamiršti naktį užsirakinti durų ir visko saugotis.

Viešbučio berniukas nuvedė mane iki valgymo vietos – restoranėlio, esančio kitame gatvės gale. Buvo apėmusi keista paranoja: paprašiau, kad lydėtų mane naktinėmis gatvėmis. Sukosi ir spengė galva. Atsikimšusi alaus butelį paskambinau A. Iki šiol esu dėkinga šiai Pekino-Kauno Pokahontai, kuri rankų nusvirimo minutę įpūtė man čingischaninio ryžto: „Turi 48 val. – dar gali pataisyti situaciją. Nesąmonė būtų grįžti, sukorus šitokį kelią. Nieko neprarasi: viskas arba ir toliau bus blogai, arba pagerės.“ Išgnaibiusi lėkštę įtartinų aliejingų kremzlių, nusliūkinau į viešbutį. Miegojau kietai, sapnavau stepes, garvežius ir aksominiais frakais pasidabinusias šarkas. Pabudau paryčiais pilna jėgų ir ryžto. Pasižiūrėjusi į veidrodį, tarsi koks kvailas amerikietiško filmo personažas, parodžiau sau liuksą ir nusprendžiau, kad viskas iš tikrųjų yra labai labai gerai.