Regeneracija

DAINA OPOLSKAITĖ

Vieną dieną tai atsitinka. Visi daiktai staiga pavargsta stovėti savo vietose, kaip niekada gerai tampa matomos visos namuose esančios durys ir sienos, o visi žodžiai paprasčiausiai numiršta. Nematoma ir gaji tylos sėkla nukrinta kažkur tarp stovinčių baldų, įglunda grindų kertėje tarp mūsų žingsnių, akimirksniu sudygsta ir atrodo, kad visuose namuose apsigyvena tik ji, tyla, daugiau nieko gyvo nesama.

Mudu netinkame vienas kitam, visai netinkame. Mudu visai svetimi pasauliai, turintys savas absoliučiai skirtingas istorijas, kuriose nėra nė vienos jas siejančios eilutės. Mudu dvi planetos, visą gyvenimą skriejančios skirtingomis orbitomis. Taip visada buvo ir dabar tikrai žinau, kad mūsų trajektorijos turėjo prasilenkti, tačiau neišvengiamai kažkodėl susitikome. Mudu puolėme vienas prie kito staiga ir aistringai, regis, suradę kažką, ko abu ieškojome, apakinti vienas kito šviesos, visai nežinodami, kokia jėga kasdien kibirkščiuos ir spragės mūsų susidurianti energija. Vis dėlto keistai nutinka, kad tokie du žmonės apsigyvena kartu. Tie metai, kuriuos nugyvenome, galėtų tai paliudyti. Prakalbinti jie papasakotų labai daug, kai kuo būtų sunku net patikėti. Mudu Šiaurės ir Pietų ašigaliai, žiema ir vasara, druska ir cukrus, pliusas ir minusas.

Vakar mudu aiškiai per daug pasakėme vienas kitam. Žodžiai kartais tampa galinga jėga, visiškai užvaldančia žmogų. Jie lengvai gali nušluoti net visa tai, kas lig tol atrodė patvariausia, palikdami vien kraupią dykynę. Vakar jie buvo per stiprūs, per galingi, per greiti. Prisipažinsiu, tą akimirką nekenčiau tavęs taip stipriai, kad apimta to jausmo staiga nustėrusi pamačiau, jog negaliu nei savęs, nei tavęs atpažinti. Buvo baisu po tiek metų pamatyti mus abu tokius – visai kitokius, tai buvo baisiausia. Dabar aš žiūriu į tavo tamstelėjusį nuo slepiamos neapykantos veidą ir lengvai atpažįstu jame sūkuriuojančius vakarykščius jausmus. Žvelgiu į kietai suspaustas lūpas, girdžiu jau netariamus, bet turimus ir tylimus žodžius, nes viską laiko apgaubusi ta didžiulė tyla, kurioje nuskęsta visi iki vieno žodžiai, žvelgiu į tavo rūsčią kaktą ir klausausi daugybės tavo minčių, kad mums nederėjo susitikti. Taip, nederėjo, pritariu. Didžiulė klaida. Tiktai tu taip ir nepažvelgi į mane, tu negali į mane žiūrėti, o pro didžiulę tylą manęs turbūt nė nematyti, ji pamažu graužia ir ardo mus abu ir mudu tampame nematomi vienas kitam, neaiškūs šešėliuoti pavidalai, slenkantys vienas pro kitą šiuose namuose. Nenustebčiau, jei kurią nors dieną pamatyčiau, kad tu iš viso dingai.

Violeta Kisielienė. Žuvėdra. 1986

Šiandien, atrodo, jau trečioji diena. Mūsų dideliuose namuose kalba tik televizorius ir bėgantis iš čiaupo vanduo. Vanduo man begėdiškai išplepa, kada tu geri arbatą, kada eini nusiprausti po dušu, kaip įprastai du kartus – rytą ir vakare. Jis erzina mane ir slaptingai šnabžda net už vonios durų, koks gerai pažįstamas man tavo kūnas, tavo rankos ir krūtinė, pečiai, tačiau tokią akimirką kaip ši man sunku patikėti, kad kada nors ir vėl galėčiau juos liesti, taip jau tikrai nenutiks, nes viskas praėjo, visi jausmai išskydo, išretėjo ir išnyko kaip nekurstoma ugnis, yra tik tyla. Televizorius kur kas santūresnis. Jis nieko neketina priminti. Jis užsimiršęs pats savyje, susitelkęs pasakoja apie gyvūnijos pasaulį, rodo laidą apie driežus ir visus panašius į juos roplius. Monotoniškas diktoriaus balsas iš kito kambario pasakoja, kad driežai turi nuostabią savybę regeneruoti – bet kokia nutrūkusi jų kūno dalis ar galūnė nesunkiai ir vėl atauga bėgant laikui. Nėra nieko, ko jie galėtų netekti. Žmogus, deja, atrodo, sukurtas netektims – įjaudrinta mano psichika iškart savaip reaguoja į girdimą informaciją. Ne tik galūnių, gyvendamas jis netenka kur kas svarbesnių dalykų ir jokia regeneracija negalima.

Ketvirtoji diena. Mudu nesąmoningai pasidaliname kambarius ir gyvename. Pietų ir Šiaurės ašigaliai, milijonus mylių nutolę vienas nuo kito, nusidriekia dar toliau. Tik mūsų minčių vėjai vis dar neišvengiamai prasilenkia vienas su kitu, žvilgsnių žaibai kerta vienas į kitą baisia iškrova ir energijos spinduliai vejasi į vieną kamuolį. Mudu neišvengiamai susiduriame virtuvėje ir vonioje, koridoriuje ir prie drabužių spintos, nors nė vienas to nenorime ir stengiamės kaip įmanydami to išvengti. Sugalvoju, kad apsieisiu be vakarienės, apsieisiu be paliktos kitame kambaryje knygos, tiek jau to ir ten ant komodos likę darbo dokumentai. Pasiimu kukurūzų, jogurto, šokolado ir uždarau duris. Pasirodo, visiškai sandariai jos neužsidaro, kad ir kiek stengčiausi, vis tiek lieka siauras tarpas. Niekada nebuvau į tai atkreipusi dėmesio. Nežinojau, kad mūsų namuose tokios durys. Apskritai nebuvau atkreipusi dėmesio, kad yra kambario durys su lenkta masyvia rankena, siauru stiklo ruožu ir spynos kiauryme. Matai kaip.

Tavo telefonas, kaip įprastai, skamba be paliovos ir klausydamasi tavo pokalbių su nepažįstamais ir nuspėjamais pašnekovais aš sužinau, kad rytoj kelsiesi ir išvyksi anksti, kad, kaip įprastai, baigi sutvarkyti mėnesio darbų ataskaitą, kad ketini parduoti vieną iš dviejų savo turimų automobilių, kad tavo motinai visai blogai ir savaitės pabaigoje būsią visų tyrimų atsakymai… Žinau viską apie tave, net jei mudu ir neištariame vienas kitam nė žodžio. Klausausi tavo balso ir pokalbių ir nustembu, koks esi komunikabilus, paslaugus ir protingas, iš tikrųjų geras ir rūpestingas žmogus, kokio tavęs beveik nesu mačiusi. Turiu progą įsiklausyti ir į tavo balsą, to, pasirodo, irgi per metų metus niekad nesu padariusi, jį girdėdavau šalia, kiekvieną dieną gyvenau su juo ir supama jo, tačiau, lyg būčiau atgavusi klausą, tik dabar išgirstu jį iš tikrųjų. Tu kalbi ne man, juokiesi ne man, tačiau toks pažįstamas tembras ir pauzės netikėtai nutvilko mane visą jaukia šiluma. Tačiau aš akimirką pamirštu, kad mudu netinkame vienas kitam, kad esame žmonės, o ne driežai ir jokia praradimų regeneracija negalima.

Televizorius laikui bėgant aiškiai susimoko su tyla ir tampa jos sąjungininku, tikru jos globėju. Jis užburia klausą savo jaukiu murmėjimu ir aš nebegirdžiu nei tavo kvėpavimo, nei retų atsidusimų kito kambario gelmėje. Atrodo, kad tu nekvėpuoji arba tavęs nėra. Televizorius jau nebemurma, jis šaukia nesavu balsu, transliuodamas didįjį LKL finalą, kurio metu aidi sirenos, kažkas meta tritaškį, bet nepataiko, paskui bando atakuoti iš dviejų taškų, bet prasižengia puldamas… Tu kažką šauki pats sau, juokiesi ir keikiesi, staiga apimtas euforijos žingsniuoji po kambarį, eini į virtuvę, kažko ieškai šaldytuve. Galbūt tu net daug ką pamiršti, galbūt tau netgi atrodo, kad esu šalia, sėdžiu gretimame fotelyje ir žiūriu į tave kaip visada, nes kai kurie tavo žodžiai, regis, aiškiai skirti kažkam: tik pažiūrėk, pažiūrėk, ar tu gali patikėt, visiškas lopas, ar teko kur tokį matyt? Ir viskas yra kaip buvę daugelį kartų. Bet po kiek laiko viskas baigiasi, aistros nurimsta ir sirenos nutyla, kažkas visgi laimi, o kažkas pralaimi ir tu pamažu sugrįžti į realybę. Klausiu savęs, o gal tavęs, ar jau pastebėjai, kad iš tikrųjų manęs nebėra ir nebuvo, kad oras virpa nuo lengvai burzgiančio kondicionieriaus, o ne nuo mano kvėpavimo, kad ne mano akys, o tik taurių stiklas žvilgsi į tave indaujoje, gaudydamas tavo veido atspindį. Negirdžiu tavo kvėpavimo. Šeštoji diena.

Devintoji diena: nusprendžiu nesidaryti makiažo ir pusryčių. Pamažu akmenėju.

Vienuoliktoji diena. Bandau prisiminti, kaip visa tai prasidėjo. Noriu atnaujinti savo pyktį ir skausmą, tuos pirminius stiprius pojūčius, kurie paskutinio mūsų pokalbio metu buvo tokie tikri, kad tik jie ir buvo juntami. Tada galėjau prisiekti, kad šito nepamiršiu kaip gyva, kad tokios žaizdos negyja. Keista, tačiau mano atmintis jau kelios dienos apvilia mane, ji ir dabar pasirodo besanti tokia trumpa, kad paprašyta jau nebegali man pakartoti pirmųjų ištartų žodžių (jie buvo tavo ar mano?), negali net paprasčiausiai priminti, kodėl taip atsitiko. Viskas stebuklingai išblukę, nutolę, nuplaukę ir aš pykstu ant savęs, kad esu tokia nepastovi, pykstu dėl to, kad, atrodo, net galėčiau prieiti ir lyg niekur nieko tave apkabinti. Tačiau tavęs nėra, tu sugrįši tik vakare, aš vaikštau po tuščius namus ir jaučiu, kad tyla dar didesnė, man vienai tylėti dar sunkiau nei mums abiem kartu. Laukiu tavęs, kad galėtume ir vėl tylėti kartu, nes tik dabar suprantu, kad kai mudu tylime, iš tikrųjų mudu kalbame, kalba mūsų tyla ir mūsų tylėjimas telkiasi į laiką, kuris vis tiek turės pasibaigti, išsekti. Žvelgiu į tavo paliktus daiktus, tačiau jie nieko nepasakoja apie tave, iš jų nesuprasi, kaip tu gyveni ir ką tu galvoji. Jie visi pavyzdingai stovi savo vietose, nors visada esi linkęs verstis per galvą ir išbėgi palikęs didžiulę netvarką. Net kompaktiniai diskai visi surikiuoti, net drabužiai savo lentynose ir jokios neplautos lėkštės. Didžiulis tylos baobabas stūkso įsišaknijęs taip giliai, kad vos girdžiu išretėjusio laiko širdies plakimą. Sekundės vos vos nukrinta, jos kaip lašai – sunkūs, lėtai susirenkantys. Tu grįžti vėlai, tyliai užrakini duris, kad manęs nepažadintum, ir atsiguli. Baigiasi vienuoliktoji diena.

Rytas pažadina ta pačia tyla ir ji toliau ketina skaičiuoti savo valandas. Tačiau dar apsimiegojusi šaldytuve aptinku savo mėgstamiausią desertą. Mane kviečia jaukus kavos aromatas ir aš sustoju tarpduryje jausdama už nugaros tavo žvilgsnį. Atsigręžiu ir tavo veido bruožai, išnirę iš laiko ir tylos, dabar man atrodo dar ryškesni ir aš žiūriu į tave kaip į seniai matytą paveikslą. Tavo neskusti skruostai ir gili raukšlė, kertanti kaktą, liudija, kad esi labai pavargęs ir tau daug teko nukeliauti – mintimis, tyla ir laiku, tikriausiai ir mano veide tu matai tą patį. Tačiau po daugybės dienų mes taip ir neberandame, ką vienas kitam pasakyti, mes stovime, o tyla tebegaubia mus abu ir galbūt dėl to tu nedrąsiai glostai man plaukus ir čia pat lieti lūpomis mano kaktą, o aš užsimerkiu, lyg mirčiau.

Tačiau mano krūtinėje, kažkur kairėje jos pusėje, netikėtai sukrunta kažkas gyvas, lyg mažas judrus driežiukas lėtai keltų galvą. Tas jausmas gležnas, trapus ir labai silpnas, jis baimingai skečia kojeles, išdryksta ilga uodegėlė ir pamažu išsitiesia visos galūnės. Aš žiūriu į tavo akis ir suprantu, kad daug kas praeina, daug dingsta ir vėl atsiranda, atauga kaip prarastos galūnės, ir nustebusi atpažįstu, kad iš tikrųjų esu tokia pati ir tu toks pats, kad absoliučiai niekas nepasikeitė, tik trumpam buvo sustojęs laikas, kad vasaros skonį tebesirpina žiemos šaltis, kad pliusas ir minusas amžinai nepavargs traukti vienas kito, o dviejų planetų keliai visada neišvengiamai turi kur nors susikirsti, kad visatoje įsipliekstų nauja gyvybė. Kad jei ne druska, ir cukrus nebūtų toks saldus.

Priglundu prie tavo peties ir jaučiu, kaip mažas driežiukas jaukiai susirango mano krūtinėje.