PIP (post-industrial paradise)

UGNIUS RATNIKAS

1991-ųjų liepa. Vasara. Rokiškis. Trečia mano draugo Moškaus vestuvių diena. Mes silpni, labai silpni, tokie nejudrūs, pavargę. Drybsom ant sofos ir klausom senų mėlynų plastiko plokštelių. Viena prasideda tokiu pip, pip, pip… ir didingas balsas rusiškai paaiškina, kad tai „šnekta“ pirmo apie Žemę skrendančio „sputniko“ (liet. palydovo).

Štai ką pranešė žmonijai… pirmas palydovas. Žinia – pipipip. Atsirado dangaus ryšys su žeme.

Mus, pavargusius, tai įkvėpė.

Mus – tai mane (xxx), Moškų (xxx) ir ST (xxx).

(Čia, kiek pasvarstęs, pavardes nutryniau ir parašiau xxx. Pavardės riboja, konkretizuoja ir pririša, o procesai-eigos vis vyksta ir vyksta be galo, be krašto ir nei pradžios tam, nei pabaigos. Ir jei tas „aš“ visad tik ko nors dalis, tai ir, manau, daugiau atkreipiu dėmesį į kūrybos vyksmą, o ne į tą vis kartojamą pavargusį ašš, aššš, aššš… ir t. t.)

Priešistorė

1989-aisiais mečiau mokslus. Dirbu teatre. Butaforija. Ruduo. Žiema. Niūru. Ilgu.

Paklausiu savęs: o kas toliau? Ką veikiu šioj planetoj? Kas čia dedas, iš tikro?

Pradedu tapyt.

1990-aisiais susitinkam su Moškum.

Mes lankėm tą pačią mokyklą, augom tam pačiam rajone.

Susipažįstam.

Jis dirba teatre, vaikšto po sceną, skaito, geria, šneka. Jis turi… šviesos, atmieštos chuliganiška praeitim. Labai jau jis gyvas. Jis tapo mažam kambarėly.

ST mano draugelis. Klasiokas. Keistas. Pilnas poezijos, kraštutinumų, autistiškai įlindęs į savo pasaulį, iš kurio iššoka… taip jis šoka savo niekam nematomą šokį. Jis tapo naktimis. Virtuvėj. Gatvėj po jo langu šviečia oranžinis žibintas.

Mūsų bendravimas buvo idėjų makalavimas-miksavimas, kūryba-rėkimas, įsibėgėjimas ir tylios paieškos mažose dėžutėse… Eskimų pasakos, Coppolos apokalipsė, „Bhagavadgyta“, „The Residents“, Afrika-Azija-indėnai-pankai, „Joy Division“, K. Vonnegutas…

Keisti religinio-mistinio-technologinio burtininkavimo miksai su liaudies pasakų ir gatvės istorijų priemaišom.

Kai aiškiai girdi pasaulį bylojant, siunčiant koduotą informaciją kino, muzikos, žodžių nuotrupų pavidalu. Gentinė sankloda daugiabučių kontekste. Nesibaigiančios istorijos, pasakojimai… kažkas pirmykščio… iki užrašyto žodžio. Legendų pasaulis tarp muzikos kolonėlių. Tapyba. Menas?

Menas – tai ryšys, kontaktas.

Kontaktinė veiklikė. Ėjimas anapus. Anapus ko? Tiesiog anapus.

Tas suvokimas bendrumo, poveikio, slapto apaštalavimo, to, ką po daugelio metų radau kartūzų reguloj…

Tai buvo kelio paieška ir radimas, kai visa aplinka prabyla. Radimas to, kad visas pasaulis turi dvasią ir pats yra dvasia.

Eterinis Dievas – televizorių ekranai, „factory“ citrininėj erdvėj, iš kamino kylantys debesys-balionai „išėjusiųjų“, lėktuvai-dvasios, IŠĖJIMAS, ledeburitų pasaulis, suvokimo burbulas, burkifanai, anapus… vienišas žmogus vienišam kambary palaiko kontaktą, dėl ko galbūt visa tai ir yra.

Rezidentai groja okey okey okeeeeeyyy okeeeeeeeyyyy.

Naktys.

Dvylikaaukštis. 6 aukštas. Mažas kambarėlis, prislopinta šviesa, drobės, batukai, priklijuoti ant sienos.

Kartą ėjom už miesto, žiemą, į laukus. Ieškojom absoliučios tamsos. Fotografavom dvasias. Grįždami klausėm aukštos įtampos elektros laidų.

Žagarėj mažam namuke kūrenom krosnį, kirtom bulkas su ryžiais, uogiene ir tapėm nuo ryto lig vakaro.

Pirma paroda 1991-ųjų vasarą Šiaulių kultūros centre. Tik vaizdiniai be autorių ir autorystės.

Sapninis laikas, pilnas nerangių senos bobutės burtų, ir tas begalinis dangus virš galvos…

„Vidurnakčio kaubojus“, „Žalioji kobra“, Laurie Anderson – smuiko gergždimas, dubuo aguonų miego…

Taip gimė PIP. Mes kūrėm šį manifestą Moškaus kambariuke. Tuo metu (tą dieną) vyko pučas Maskvoje. Mes baigėm manifestą. Pučas žlugo.

(Data netiksli, buvo sustojęs laikrodis. Viskas vyko rugpjūtį.)

Epilogas

Moškus mirė per nelaimingą atsitikimą 1991 10 02. Nukrito nuo penkiaaukščio namo stogo ir užsimušė.

Kitų metų pavasarį aš ir ST išlėkėm į „Europą“ ir porą metų klajojom Vokietijos „mažuose kambarėliuos“.

PIP lėmė, kad 2000-aisiais radosi „BO gallery“, kuri skambėjo kaip sąmoningumo varpas, kviesdama atsiversti ir tapti vaikais… vėl žaisti.