Minske grafičių nėra

Su miesto kultūros tyrėja, Vilniaus universiteto sociologijos doktorante VERONIKA URBONAITE-BARKAUSKIENE kalbasi Giedrė Kazlauskaitė

– Kaip atrodo tas mistinis grafitininkas, kurio beveik niekas nematė? Gal jis kaip nors ypatingai rengiasi?

– Lietuvoj grafičiai yra besiformuojantis jaunimo užsiėmimas – vyriausias atstovas, su kuriuo susidūriau, buvo trisdešimt kelerių. Reikia pripažinti, dauguma jų yra vaikinai. Tie, kurie susiję su hiphopu, rengiasi ryškiau, bet visi kiti visai niekuo neišsiskiria. Skaito, domisi viskuo, kas vyksta pasaulyje, seka politines naujienas. Rinkau duomenis iš tų, kurie grafičius piešia 5–10 metų. Tad jie, turėdami tokį stažą, jau, galima sakyti, yra profesionalai, ne paaugliai – studijuoja, dirba.

– Bet grafičius pradėjo piešti nuo penkiolikos?

– Paprastai nuo paauglystės. Tačiau atvejai individualūs, kai kurie pradeda nuo brandesnio amžiaus, perkopę dvidešimt.

– Daugelį Vilniaus grafičių perskaitau kaip socialinius pranešimus, savotišką disidentų naujienraštį. Ypač senamiestyje – Skapo, Lydos, Kėdainių, Pranciškonų, Pylimo gatvėse. Visada įsivaizdavau, kad yra koks vienas gatvės menininkas, kuris tuo užsiima – atpažįstamu braižu daro trafaretus. Pati irgi esu bandžiusi iš kartono išsipjauti ir purkšti, priglaudusi prie sienos, bet man nevykusiai išėjo, o ir ranka drebėjo purškiant, kartonas slidinėjo. Atrodė, reikia, kad kas nors prilaikytų.

Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės nuotrauka

– Žodžio „menininkas“ gal net nevartočiau… Nebent išskirtiniais atvejais. Žinoma, Lietuvoje paplitusi nuomonė, kad tai esąs vandalizmas. Manau, kad grafičiai, kaip ir bet kuri kita veikla, turi ir grafomanijos bruožų. Yra tie, kurie terlioja, ir tie, kurie kokybiškai tai atlieka. Minėjai reakcijų į visuomeninius reiškinius trafaretus; man atrodo, kad tikrai ne vienas žmogus tą daro, internete yra šablonų, programų; juos susimaketuoja, išsispausdina.

– Ir vienam žmogui naktį gatvėj įmanoma išpurkšti grafitį?

– Žinoma, bet nesaugu. Todėl paprastai dalyvauja daugiau žmonių, kurie saugo, žvalgosi iš visų pusių.

– Koks būtų grafitininko profesinis portretas – žmogus, turintis meninę gyslelę, ar kaip tik atvirkščiai – koks nors teisininkas, informatikas?..

– Nemaža dalis turi meninių polinkių, į grafičius jie žiūri kaip į estetinę raišką. Kiti – įvairaus išsilavinimo, kartais ir be jo, tačiau viskuo besidomintys. Pastarieji su menu neturi nieko bendra, savęs nelaiko menininkais. Kiek esu apklaususi patyrusių grafitininkų, paprastai jie save priskiria vienai iš dviejų grupių: teritorinių grafičių ar gatvės meno, dar vadinamo strytartu. Teritorinių grafičių piešėjai dėl miesto sienų, ant kurių rašo savo pseudonimus, kovoja tarpusavy, vyksta savotiški karai, nusižiūrėti iš filmų apie JAV megapolių grafičių kultūrą. Daugiau esu kalbėjusi su vadinamojo gatvės meno atstovais; jis ypatingas tuo, kad kiekvienas žmogus, nesusijęs su subkultūra, gali jį suprasti. Nupieštas, tarkim, koks nors gyvūnas (katinas, meška, delfinas, lapė) ar ant sienos paliktas prasmingas užrašas (pavyzdžiui, „Sveiki atvykę į Vilnių tokį, koks jis yra“). Tokius miestelėnai dažniausiai mėgsta, nes jie netrikdo neatpažįstamumu. Solomon sutrikdo, nes nesupranti, nežinai tiksliai, kodėl Solomon, ką jis tuo nori pasakyti, iš kur jis atsirado. Lietuvoje nedaug piešėjų, paprastai jie pradeda nuo teritorinių grafičių. Prie buvusio „Lietuvos“ kino teatro yra toks piešinys – rudenį ir žiemą atrodo kaip povas suglausta uodega, o pavasarį toje vietoje krūmas sužaliuoja, išsiskleidžia „uodega“. Tokiu būdu grafičiai tampa architektūros dalimi. Arba Pylimo poliklinikos siena, ant kurios nupiešta didžiulė lapė – vieniems ji atrodo kaip šventvagystė, kitiems – išpuošimas.

– Laikraščiuose esu skaičiusi hipotezę, esą Solomon nėra vienas asmuo; tie žmonės gali būti ginkluoti ir veikiausiai turi didesnes pajamas, nes jų „amunicija“, šiaip ar taip, kainuoja. Taip išeitų, kad egzistuoja daug Solomon sekėjų (esu mačiusi variaciją SLMN), kurie vienas kito galbūt net nepažįsta?

– Kažin. Solomon iš tikrųjų yra „žvaigždė“, manau, kad jis turi autentišką autografą. Jį galima pamatyti ir mažesniame Lietuvos mieste. Kai rašiau diplominį, domėjausi, kas jis toks, mėginau gauti jo kontaktus. Niekas neišdavė, vadinasi, pripažinimas tarp savų yra svarbus. Dėl ginkluotų ir turtingų grafičių piešėjų, manau, tai viena iš medijos mistifikacijų. Tokių atvejų yra mažuma. Pasaulyje grafičiai nėra susiję su didesnėm pajamom. Grafitininkai, kurie rimtai į tai įsitraukia būdami labai jauni, kilę iš įvairiausių socialinių sluoksnių.

– Ar tai susiję su kokia konkrečia subkultūra?

– Su hiphopu. Bet su hiphopu koegzistuoja pati pradžia, teritoriniai grafičiai, kai piešėjai tiesiog rašo savo vardus, o vėliau, kai dalis jų pereina į gatvės meną, gyvūnų piešimą ar socialinius trafaretus, hiphopas tampa nebe toks aktualus. Aišku, iš pradžių Vakaruose tai buvo susiję ir su spalvotųjų kvartalais, netgi su kriminaline padėtimi – grafitis reiškė ženklą, kad čia vienos gaujos teritorija, o ten – jau kitos. Tačiau dabar jo semantika smarkiai pakitusi.

– O kokia grafičių genezė Lietuvoje? Mokyklose, ligoninėse, kalėjimuose sovietmečiu tikrai buvo paliekama žymių.

– Nelegalaus rašymo ant sienų ir kitokių paviršių buvo visais laikais, bet tai dar ne grafičiai, bent jau aš taip apsibrėžiu. Grafičiai nėra bet kas. Septintajame dešimtmetyje Niujorke vienas veikėjas ėmė visur rašyti savo pseudonimą, kitaip sakant, žymėti teritoriją vadinamaisiais „tagais“. Tuo užsikrėtė ir kiti, ypač pamėgo metro vagonus, mat grafitininkams svarbus dalykas yra matomumas. Reikia būti matomam, savo užrašu atkreipti dėmesį. Lietuvoj pirmos apraiškos – paskelbus Nepriklausomybę, bet labiau įsibėgėti pradeda nuo 2000-ųjų. Žinoma, tam įtakos turėjo ir geresnis priemonių, dažų, žymeklių prieinamumas. Savotiška inspiracija tapo gatvės reklamos – jų informacija juk labai komercializuota. Lietuvoje dar nebloga padėtis, bet pietų šalyse, pavyzdžiui, Italijoj, tai vienas reikšmingiausių grafičio postūmių – jeigu kažkas prekiauja miesto erdve, man irgi galima savavališkai pasiimti jos gabaliuką ir pranešti, kad aš irgi egzistuoju. Tai labai svarbus argumentas didelei daliai grafičių autorių. Vis dėlto grafičiai yra įsiveržimas į miesto erdvę, todėl natūralu, kad jie sukelia pasipriešinimą, ypač tarp konservatyvesnių žmonių.

– Bet grafitininkai provokuoja visuomenę konceptualiais užrašais. Pvz.: „Buvo dvidešimt pirmas amžius, turėjom vardų, dažų, laisvių, ir niekas nieko nenorėjo pasakyti.“ Arba: „Jeigu bent 20 žmonių trukdo šis užrašas, parašykit (nurodomas elektroninio pašto adresas), nuvalysiu.“

– Tai to paties autoriaus darbai. Braižą patys piešėjai atpažįsta iš karto, jie jau „turi akį“. Tų užrašų autorius turi tinklaraštį, jame informuoja – nurodytu adresu parašė tiek ir tiek žmonių (iš viso apie penkiolika). Tokiam mieste kaip Vilnius – nedaug. Toji provokacija – eksperimentas, kiek žmonės yra socialiai abejingi.

– Gal laikausi kvailokos pozicijos, bet man grafičiai yra gražu. Net ir terliojimai efektingai atrodo.

– Iš vieno pokalbio atsimenu pasakymą žmogaus, kuris piešia dešimt metų: „Visuomenė į grafičius žiūri kaip į šiukšles, tačiau kol žmonės yra gyvi, tol jie ir šiukšlina. Kai nuvažiuoju į kokį neapipaišytą miestelį – man jis atrodo miręs, negyvas.“ Toks yra Minskas, kuriame grafičiai egzistuoja tik atokiuose kvartaluose, toli nuo centro, o centre nė šiukšlės nepamatysi, viskas operatyviai surenkama. Jei atsiranda grafitis, jis per valandą nuvalomas. Kai kuriems tai gali atrodyti kaip ideali tvarka, gali apimti „geležinės rankos“ ilgesys, tačiau akis bado ir nejaukumas, bet kokio spontaniško veiksmo kontrolės pojūtis. Grafitis yra demokratijos ir žodžio laisvės simptomas. Juk tai yra pranešimas visuomenei – be oficialios medijos, laikraščio. Paradoksalu, kad apie Minsko tipo tvarką Vilniuje svajoja Algis Greitai, kuris visuomet pasižymėjo laisvo, ironiško, kandaus žmogaus laikysena.

– Gal po kiek metų sakys: pajuokavau, iš tikrųjų tai pats buvau Solomon…

Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės nuotrauka

– Beje, buvo pasirodę ir trafaretų su jo atvaizdu. O apskritai grafitininkai šmaikščiai reaguoja į tokių „kovotojų“ pastangas. Tarkim, viename mieste yra tekę matyti plakatą, komentuojantį grafitį: „Grafičiai yra nusikaltimas mūsų regėjimui“ (ar kažkaip panašiai, netiksliai cituoju). Grafitininkai tą plakatą greit modifikavo, meistriškai užklijuodami ant kai kurių žodžių naujus: „Lauko reklama yra nusikaltimas mūsų regėjimui.“

– Vis dėlto niekad nesu užtikusi grafičio atlikimo. Ir turbūt mažai kam teko pamatyt.

– Jei kas ir pamato, dažniausiai nusišalina. Piešėjai, stebėję atsitiktinių praeivių reakcijas, pasakojo, kad, pamatęs piešiantįjį, grafičio liudininkas apsimeta nepastebėjęs, nors paėjęs toliau atsisuka. Esama kažkokio atsargaus smalsumo, avantiūros troškimo. Ir vis dėlto keista – po pranešimų apie akciją „Sugauk Solomoną“ internete pasipylė baisiausių komentarų, grasinimų susidoroti su grafitininkais. Žmonės prisikaupę agresijos, nors tikrovėje jos neišlieja.

– Bet grafitininkai turbūt piešia ne tam, kad juos pačius pamatytų, o kad pamatytų jų rezultatą?

– Vienas garsus Britanijos piešėjas dienos šviesoje sustatė pastolius prie pastato, neva ten restauruojama, tada nupiešė grafitį ir pastolius išsivežė. Bet adrenalinas irgi yra svarbus komponentas. Gal dėl to merginų šioje srityje mažiau; pavojai, rizika taip pat yra veiksnys, būtinoji proceso dalis.

– Kai kasdien praeinu pro aguonas (rožes, gvazdikus?) ant vaikų darželio sienos Lydos gatvėje, grožiuosi jomis ir galvoju – o juk sunku turėjo būti tokias padaryt, tai meistrystė. Dar prieš kiek laiko toje vietoje buvo itin populiarus užrašas „Šeima“ – ar tai kokia palaikanti socialinė reakcija į šeimos koncepciją? Ar atvirkščiai – ironija?

– Tai gali būti susiję ir su mobiliųjų telefonų planais. Gal ir per drąsu tą teigti, bet vienu metu kažkuri bendrovė ėmė piršti planą „Šeima“. Reklamininkai naudojasi grafičiais. Kai kurios firmos pasidaro savo logotipų trafaretus ir tokiu būdu nelegaliai save reklamuoja. Žmonės, kurie piešia grafičius reklamai, neblogai iš to užsidirba. Kai artėjo rinkimai, gatvėse mirgėjo lipdukai – faktiškai jie irgi laikomi tam tikra grafičio atmaina.

– Kai bandau įsivaizduoti grafitininką, kažkodėl matau intravertą.

– Grafičiai yra labiau kolektyvinis, komandinis darbas; grafitininkai piešia keliese, man jie atrodo ekstravertai. Galbūt tie, kurie grafičius suvokia kaip meninę veiklą, kartais turi daugiau intravertiškumo. Kiek teko bendrauti, buvo analitiškiau mąstančių, reflektuojančių procesą, kitiems jis tilpo į sakinį: „Prasieinam su chebra.“

– Bet ant Valdovų rūmų sienos turbūt niekas grafičio nenupieštų? Pernelyg saugomas objektas, didelė tikimybė būti nutvertam už rankos…

– Patyrę grafitininkai laikosi tam tikrų ribų, jiems egzistuoja sakralūs objektai, etikos kodeksas. Pradedantieji gal to ir nesilaiko, tačiau kitiems tai reikštų nepagarbą, nerašytų taisyklių sulaužymą. Jie kitaip mato miestą negu eiliniai gatvės praeiviai. Senamiesčio namai piešėjui – ne privati nuosavybė, o vieša erdvė, nes yra prieinami visų praeivių žvilgsniams. Pavyzdžiui, Vokietijoje grafičiai legaliai naudojami apipavidalinant elektros transformatorines; tokiu būdu miestas atsigauna, jame atsiranda netikėtų komunikacijos ženklų, kuriems sugalvoti reikia fantazijos. Manau, ir pas mus turėtų būti palankesnis valdžios požiūris. Šiandien tai gali atrodyti menkaverčiai „tagai“, bet jų piešėjai galbūt rytoj išaugs į meistriškus gatvės meno autorius. Vilniuje yra tik viena legali grafičių erdvė, toji Neries krantinės vieta, kur būta irklavimo bazės, – ten maždaug kas savaitę keičiasi piešiniai. Grafitis yra laikinas, efemeriškas ženklas, todėl piešėjai juos iškart nusifotografuoja, nes už kelių valandų gali nebelikti.