Knyga kaip nerimasties varpas

ASTRIDA PETRAITYTĖ

Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai. Trakai: Voruta, 2011. 352 p.

Štai pasirodė gražiai išleista Martyno Purvino knyga „Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“, ir šįkart populiarinti tą Istorijos gerokai pastekentą regioną ėmėsi trakiškiai leidėjai. Solidų leidinį turėtų būti smalsu paimti į rankas visiems – to krašto, Mažąja Lietuva vadinamo, žinovams, šiaip prijaučiantiems ar tik terra incognita jame nujaučiantiems, paveldo puoselėtojams, žygeiviams ir t. t. Tuo labiau kad bent jau besigilinantys į Mažosios Lietuvos tematiką M. Purvino pavardę puikiai žino – tai žmogus, su kuprine ant pečių išmaišęs šį kraštą, stengęsis fotoaparatu „pačiupti“ tai, kas dar likę iš anų laikų, be to, parašęs daugybę straipsnių – ko gero, dauguma jų būtent apie gyvenvietes – pirmiesiems trims „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ tomams (buvęs ir vienas iš vadovų – konflikto su kitais redakcijos nariais ir pasitraukimo iš 4 tomo leidybos priežastimis neketinu domėtis). Straipsniai apie atskirus Mažosios Lietuvos kaimus anksčiau publikuoti ir laikraštyje „Voruta“. Autorius ir leidėjai, regis, nuėjo lengviausiu keliu – surinko publikacijas į daiktą ir jas išleido knyga. Vis dėlto ne visad atskirų prasmingų vienetų suma yra kokybiškai naujas darinys – prie šios knygos, manyčiau, dar būtų reikėję padirbėti. Labai trūksta įvadinio straipsnio. Nei knygą pradedantis pokalbis – kaip pagarbos ženklas Mažosios Lietuvos paveldo puoselėjimo, taip pat ir šios knygos išleidimo mecenatei – su Eva Milda Jankute-Gerola, nei trumpas žodis „Apie autorių“ paties autoriaus intencijų išskleidimo neatstoja. O, pirma, nebūtų pakenkę šiek tiek istorinio konteksto – kas ir kokia per istoriją buvo toji Mažoji Lietuva, ar knygoje aprėpiamas laukas – jau ir visa būtoji lietuvininkų žemė (juk kalbama tik apie Klaipėdos kraštą); taip pat – bendrųjų Mažosios Lietuvos kaimo ypatumų pristatymo (tarkim, kiekviename straipsnelyje vis minima 1807 m. panaikintos baudžiavos įtaka, dažnusyk – baltiškosios naujakurystės „netvarkingumas“, nepaisantis Prūsijos valdžios potvarkių ir pan.). Antra, dar svarbiau būtų buvę išdėstyti metodologinius darbo principus – kodėl pasirinkti vieni kaimai, aplenkiant kitus, ne vien išnykusius, kokiais būdais rinkta medžiaga, ko siekta… Dabar pačiam skaitytojui tenka ieškotis atsakymų – o šios paieškos neretai iškelia naujų klausimų. Tarkim, esminis klausimas glūdi jau pačiame leidinio pavadinime: kas yra „etnografiniai kaimai“?

Štai šių metų balandžio 19 d. dviejų ministrų – kultūros ir žemės ūkio – patvirtintame Etnografinių kaimų išsaugojimo 2011–2013 m. tarpinstituciniame veiklos plane radau tokį apibrėžimą.

Etnografinis kaimas – kaimo gyvenamoji vietovė, išlaikiusi tradicinius, istoriškai susiklosčiusius ir būdingus tam regionui etninės kultūros bruožus. Etnografiniai kaimai iš kitų kaimų išsiskiria savitu, itin ryškiu etninės kultūros vertybių kompleksu – etnine architektūra (tradiciniai statiniai ir jų vidaus įranga, sodybų planinė ir erdvinė struktūra, vietovės užstatymo tradicinis pobūdis, ryšys su aplinka ir gyvąja tradicija (bendruomenės gyvenimas, ūkininkavimo tradicijos, verslininkystė, amatininkystė, tautodailė, folkloras, žinija). Etnografiniai kaimai nuo kitų Lietuvos kaimų skiriasi ūkinio, socialinio, kultūrinio gyvenimo sąlygomis ir ribotomis plėtros galimybėmis, todėl būtina savita jų išsaugojimo ir plėtros koncepcija.

Taigi ne tik išlikę tradiciniai statiniai (o ir šio komponento problemiškumą puikiai atspindi M. Purvino knyga), bet ir gyvoji tradicija – ar galime įsivaizduoti praėjusių amžių ar prieškario gyvensenos tąsą daugelyje Klaipėdos krašto kaimų?

Tad įvadas, pristatantis autoriaus koncepciją ir pagrindinių sąvokų turinį – jei jau šie ne visai sutampa su oficialiaisiais, dar būtinesnis… Būtų pravertę nurodyti ir leidinio praktinius tikslus. Manau, jei ne knyga, tai ją subrandinusia visa tiriamąja M. Purvino veikla, dokumentavimu siekta ne vien istorijos populiarinimo, bet net ir juridinių pasekmių – juk dauguma kaimų (straipsnių) užbaigų tokį siekį nurodo, tarkim: „2008 m. rašiau Kultūros paveldo departamentui, kad Sokaičiai, kaip gana unikalus kaimas, galėtų būti laikomas nacionalinio lygmens paveldo objektu…“ (p. 56) Taigi daugumą aprašytųjų kaimų, autoriaus teigimu, reiktų laikyti jei ne nacionalinės, tai bent regioninės ar vietinės reikšmės paveldo objektu. Čia vėl neišmanėlei, pirma, rūpėtų patirti, kas iš to išplauktų: statusas, matyt, įpareigotų – ką ir kam? Antra, kai šio reikšmingo statuso reikalavimas keliamas išvardijus, ko kaimas netekęs, kaip sudarkytas, sugriautas ir perstatytas ne tik sovietiniais metais, bet ir Nepriklausomybės dvidešimtmečiu, nuolat sukrebžda ir neviernas Tamošius – ar galima laikyti nacionalinio lygmens paveldo objektu kad ir minėtuosius Sokaičius (t. p. Trakininkus, Šakininkus, Ropkojus ir kt.), kuriuose lankantis „beliko fiksuoti nuoseklų kaimo nykimą“? Besigilinant ne tik į aprašymus, bet ir į iliustracijas – atskirų pastatų nuotraukas – irgi parūpsta praktinis dalykas: ar nereiktų saugantį statusą pirmiausia suteikti pavieniams autentiškiems likučiams? Besistengiant įteisinti visumą – nors ir kaip sužalotą subjaurotą – kaip nacionalinio (regioninio) paveldo objektą, rūpestis dėl būtinumo išsaugoti, puoselėti pavienių pastatų autentiškumą neišreiškiamas. O štai galime regėti ne tik medinius ar raudonplyčius namus, „papuoštus“ plastikiniais langais, bet ir pakeistas šių langų apimtis (pvz., buvę Jonikaičių dvaro rūmai, p. 123; Plaškių senosios užeigos sodyba, p. 139; Suvernų kaimo „būdingas mūrinis namas“, p. 275 ir kt.).

Ne tik klausimų, bet ir nerimo kyla ir į turinį žvelgiant – jei nežinotum M. Purvino pozicijos (o ir vėliau jos neaptiktum tolesniame knygos puslapyje), galėtum pamanyti: štai kaip lengva ranka trinamos ribos tarp Mažosios Lietuvos ir kitų regionų – didieji knygos skirsniai, priglaudžiantys grupę kaimų, yra tokie: Jurbarko rajonas, Pagėgių savivaldybė, Tauragės rajonas, Šilutės rajonas, Klaipėdos rajonas, Kuršių nerija / Neringa. O pats autorius, pristatydamas Tauragės rajonui dabar priklausantį Šakių kaimą, teigia: „Sovietinės okupacijos laikais stengiantis ištrinti praeities pėdsakus buvo likviduotos ir to krašto tradicinės ribos, net pusę tūkstantmečio gyvavusi siena – riba su Žemaitija. Buvusio savito etnokultūrinio lietuvininkų regiono gabalėliai atiteko Kretingos, Tauragės ir Jurbarko rajonams, o prie Klaipėdos ir Šilutės rajonų buvo lyg atsvara prijungti etninės Žemaitijos plotai, taip supainiojant ilgaamžes tradicijas“ (p.147).

Tad, manau, reikėtų bent jau priedėlio „dabartinis“ prie šių po administracinių „pertvarkų“ mažlietuviškus kaimus priglaudusių didlietuviškų rajonų.

Dar ko trūksta solidžiai, į monografijos rangą besilygiuojančiai knygai (turinčiai santraukas anglų ir vokiečių kalbomis) – ją užbaigiančio literatūros sąrašo. Tiesa, po kiekvienu kaimu (straipsneliu apie jį) išnašose kelios nuorodos yra – bet tai vis (su labai mažomis išimtimis) paties M. Purvino publikacijos, leidiniai… O pirminiai informacijos šaltiniai? Juk, tarkim, žinias apie XVI ar XIX a. būtas sodybas, turėtų žemių margus, augintų gyvulių skaičių ne pats autorius yra surinkęs… Kita vertus, autoriaus ir pasikuklinta, nepasidalijus informacija apie savuosius tyrimus – vaikščiojimus (kada, kaip?) po tuos kaimus, medžiagos rinkimo būdus… Tiesa, dažniausiai paties M. Purvino darytos nuotraukos, gausiai ir vaizdingai atspindinčios išlikusius kaimų „perliukus“, yra 2007 ir 2008 m. – bet, kaip teko patirti, intensyviausio paieškų laikotarpio būta anksčiau (ankstyviausia nuotrauka – 1991-ųjų liudijimas). Bet ir vėl skaitytojui, kuris domisi ne tiek paties M. Purvino darbais, kiek Mažosios Lietuvos kaimų raida, magėtų matyti ir istorinių nuotraukų, iliustruojančių, tarkim, autoriaus pateikiamus faktus apie kaimo suklestėjimą pobaudžiavinio išlaisvėjimo ir ūkio reformų laikais…

Nepaisant visų priekabių, knyga suteikia daug vertingos informacijos, ją skaityti įdomu. Turime progą praplėsti akiratį ir faktografine medžiaga, ir gyvensenos Mažosios Lietuvos kaimuose pajautimu… Iš visų straipsnelių susirinksime bendrąsias istorines žinias, tarkim: 1422 m. LDK ir Lenkijos sutartis su Kryžiuočių ordinu prie Melno ežero nubrėžė vieną pastoviausių – gyvavusių kone 500 metų – sienų Europoje, tiesa, valstybių pavadinimai abipus jos keitėsi: ordinas virto Prūsijos kunigaikštyste, ši galiausiai išsirutuliojo (įsiliejo) į Vokietijos imperiją, o jos kaimynė, didingomis ambicijomis garsėjusi LDK, virto tiesiog carinės Rusijos provincija… „Taikos šimtmečiais po Melno taikos buvo skatinamas Mažosios Lietuvos apgyvendinimas, naujakuriams suteikiant įvairių privilegijų. Vėliau skatinta kirsti ir valstybinius miškus, o tuos plotus paversti dirbamais laukais“ (p. 32) – ši Jūravos kaimo pristatymo pastraipėlė, dar ir praplėsta paties Mažosios Lietuvos fenomeno paaiškinimu, visai tiktų mūsų pasigestajam įvadui. Autorius gražiai pabaksnoja į baltiškuosius Mažosios Lietuvos kaimų pavadinimus, galime ir patys apmąstyti istorinių pervartų vingius… Susipažįstame su įvairiais kaimų tipais – nulemtais geografinės padėties sąlygotų užsiėmimų; štai tokie specifiniai, matyt, Didžiojoj Lietuvoj neaptinkami, pievininkų kaimai, pelkininkų kolonijos (kurtos pagal „valstybines programas“) ar Nemuno deltoje susidaręs „savotiškas socialinis fenomenas – specifinė moterų kultūra. Tenykštės moterys ne tik dirbo dideliuose daržų plotuose (kol vyrai žvejodavo mariose), bet ir pačios gabendavo užaugintas daržoves į miestų prekyvietes, pačios jomis prekiaudavo, pelnydamos nemažas pajamas“ (p. 192)… Materialios gerovės, modernizacijos apraiškų, lyginant su gentainiais už sienos, liudijimų irgi aptinkame, pavyzdžiui, vėl apie Nemuno deltoje įsikūrusį Pakalnės kaimą: „XX a. pradžioje daržovių sėklas pakalniškės moterys užsisakydavo Vakarų Vokietijoje [taip sakant, „giluminėje“ Vokietijoje – A. P.], iš atsiųstų katalogų pasirinkdavusios tinkamesnes veisles“ (p.192); arba: „Senieji Kalėnų ūkininkai buvo sumaniai įsirengę savo pastatus ir sodybas. Neretas dalykas kaime buvo vandentiekis – į didžiuosius tvartus iš šaltinio slėnio šlaite buvo nutiesti vamzdžiai, tad buvo lengviau girdyti gyvulių bandas“ (p. 171; tuojau priduriama: „Deja, visa tai sovietmečiu buvo niokojama“). O kai kurios kaimais vadinamos gyvenvietės – tikri miesteliai su visa civilizacine atributika (bent jau įžengus į XX a.), pavyzdžiui, Kuršių marių pakrantėje įsikūrę Kintai: „Ten veikė pašto, telefono ir telegrafo skyriai, vietinė taupomoji skolinamoji kasa“ (p. 284), buvo dviračių, baldų, galanterijos parduotuvės, veikė viešbutis ir t. t.

Kaipgi knygoje nebus minima pasienio kaimų knygnešystės herojystė ir menkiau herojiška šiaip šmugelystė! Juk ir sieną budriai ėmė saugoti tik carinė Rusija – LDK ir Abiejų Tautų Respublikos laikais „pasivaikščiojimai“ pirmyn atgal nebuvo retas dalykas. Ne vienas aprašytasis kaimas minėtinas ir dėl ten veikusių žmonių: štai Antšvenčius išgarsino savamokslė dailininkė, subtilių peizažinių miniatiūrų autorė Lidija Meškaitytė (1926–1993), žymusis Bitėnų kaimas, be visų kitų mažlietuvių šviesuolių, mena ir Martyną Mažvydą – Ragainės liuteronų klebonui tekdavę čia lankytis, o buvusį Lėbartų dvarą sėkmingai valdė šilutiškis Hugo Šojus (Scheu), deja, „senasis vietovardis atiteko daug kam (net ir didžiosioms Klaipėdos kapinėms), užmarštyje teliko tikrasis Lėbartų dvaras“ (p. 330).

Taip, galime pajusti – autoriui skaudu dėl praradimų, šio krašto patirtų per istorijos negandas ar tiesiog posūkius, per mūsų trumparegystę ir trumpą atmintį, per sovietmečio buldozerystę ir šiandieninių turčių gviešimąsi statytis pilis… Tikrai nuveiktas didelis darbas ir rankiojant, fiksuojant būtųjų laikų ženklus, ir skambinant budinančiais varpais – ši knyga taip pat skamba nerimastimi.