Kavalierių ir Liūtaširdžių garbei
GINTARĖ ADOMAITYTĖ
Tą birželio dieną į mane žvilgterėjo Selma Lagerlöf – Lietuvoje, Vilniuje. Ir ne vieną kartą, kelis.
Banko tarnautojo rankos mikliai skaičiavo banknotus, ant dvidešimties kronų kupiūrų glūdėjo rašytojos atvaizdas – ji skrybėlėta, prašmatni, inteligentiška, jauki. Selma Lagerlöf stiprino mane ir drąsino: plauk į mano šalį, plauk.
Į Švediją norėjau visada. Progų turėjau – ne vieną. Kartą beveik kroviausi daiktus. Koks šėtonas ar trolis man kišo koją? Už kokias nuodėmes? Nejau kalta, kad švedų knygas laikau bene garbiausioje vietoje. Ir tas, kurios „tik suaugusiesiems“, ir vaikiškas, ir Selmos Lagerlöf, tobulai sujungiančias visų kartų pasaulius.
Apie Selmą Lagerlöf ir jos gimtąją, mieląją Morbaką esu nemažai rašiusi. Laižiau medų per stiklainį, plaukiojau baseine be vandens – ir taip galima sakyti.
Kartą, Selmos Lagerlöf dėka, patyriau palaimos akimirką. Buvau pavadinta Aka.
Nesvarbu, kad Aka – žąsis. Bet kokia žąsis! Stipri, ištverminga, visų kitų vedlė. Tai jos būryje ant žąsino Martyno sparnų skrajojo už bjaurų būdą nubaustas, nykštuku paverstas Nilsas.
Apie „Stebuklingąsias Nilso keliones“ – keisčiausią pasaulyje geografijos vadovėlį – gera kalbėtis kaimo mokyklose. Ten, kur vaikai žino, kas yra žąsys.
.
Pamenu, kaip gerai pamenu…
…žygiuojame mudvi vieškeliu su grafike, dailės mokytoja Rima Mačiulyte iš jos namų – iš gimtosios sodybos – mokyklos link. Į Klausučius.
Ruduo lydi mus; ir jis kartu žingsniuoja. Lapkritis šypsosi. Saugo, globoja dvi moteris – jauną našlę ir senyvą nuotaką – švelnūs, draugiški rūkai.
Dairausi: ar yra pakelės sodybose žąsų? Ar plasnoja, gagena?
Gageno.
Tąsyk Klausučiuose su vaikais kalbėjomės ir neatsikalbėjome. Šiek tiek – ir apie Selmą. Svarbi jos knyga… Rašyta tais metais, kai švedai skurdo. Emigravo… Aka neišskraidina Nilso į tolimus, šiltus kraštus. Palieka jį ten, kur gimęs.
Turbūt nepatikėsite. Lietuvoje vis dar sutinku vaikų, tą knygą – storą, didžiulę, itin švedišką – skaičiusių.
O juk pažįstu žmogų, kuriam „Stebuklingosios Nilso kelionės“ neapsakomai brangios. Pirmoji savarankiškai perskaityta knyga! Žymus Šiaulių futbolnikas Pranas Kraptavičius jau įžengė į devintą dešimtį, o apie knygas – ypač apie vaikystės knygas – susitikę vis pasikalbame.
Tai matote, kokį įdomų turiu uošvį.
.
Mūsų kelionėje į Švediją dominavo ne Selma Lagerlöf.
Kur kas labiau – Astrid Lindgren. Ne kartą esu patyrusi, kaip žmonės painioja tas dvi nė kiek nepanašias rašytojas.
Panašumas tik toks: abi ūkininkaitės. Valstietės.
– Tai Lindgren buvo kaimietė? Tikrai tikrai kaimietė? – kartais perklausia paauglės mergaitės.
– Tikrai.
Pasigirsta šūksnis – yes arba vau.
Naiviai tikiu, kad tas kaimietukes, atkeliaujančias į pamokas geltonu autobusu, užguitas „miesto“ panelių, mano pasakojimai apie orias rašytojas kiek stiprina.
.
Kodėl man, miestavai, taip rūpi stiprinti? Matyt, jaučiu kaltę…
Koks ten „matyt“, koks! Tikrai jaučiu.
Į mūsų mokyklą Antakalnio pakraštyje atvykdavo ir kaimo vaikai – iš Dvarčionių, Kairėnų, Turniškių apylinkių.
Kitokie jie buvo – nuo žemės, nuo krosnių. Dvelkė pirkelėmis. Dvarčionys, Kairėnai buvo visai kas kita nei šiandien.
Tiesiog kaimai.
Turniškės – gal tik jos – dvelkė poniška slaptimi. Mano bendraklasių mamos valė „aukštuomenės“ vilas, dukros mamoms talkino.
Mes nemokėjome tų vaikų mylėti, suprasti. Kodėl jie, stiprūs ir ištvermingi, mus, sumautus lepius inteligentukus, kentė?
Kur Jūs dabar, senųjų Turniškių dukros?
Tai matote, kaip berašydama nutolau nuo Morbakos – nuo Selmos Lagerlöf.
.
Ar sužinojau Morbakoje bent kiek apie Selmą Lagerlöf, ko nebuvau skaičiusi, girdėjusi?
Kad ne.
Gidė tik patvirtino: rašytoja tikrai išmanė, kaip dera elgtis su garbingomis premijomis – ir Nobelio, ir Švedijos akademijos. Atpirko praskolintą tėviškę, sėkmingai ūkininkavo. Retsykiais prisipažindavo: ne ūkis išlaiko rašytoją. Priešingai. Rašytoja ir jos knygos remia ūkį.
Neradau senojo sodo, kuriame klajodama Selma Lagerlöf sumanė – pamatė – savąjį Nilsą. Tuomet net nesvajojo, kad ūkį atgaus. Tik užklydo į prarastą tėviškę, keliaudama per pietų Švediją.
Nesvarbu, kad tas Selmos sodas atjaunintas. Visai jaunas, tik augantis sodas…
Svarbiau, kad visada atvira – atlapotomis durimis – Morbakos bažnyčia.
Beriu monetas į aukų dėžutę, mainais pasiimu atviruką – švelnią Marian Väpnargård akvarelę. Atvaizdą to dvarelio, kuriame buvo sukurta „Sakmė apie Gestą Berlingą“.
Gyvas tebėra Gesta, kiti kavalieriai. Jie lankosi prakeiktame palaimintame čia ir dabar – mano namuose, mano gyvenime, mano rutinoje ir svaigiuose polėkiuose.
Marian akvarelę įkurdinau prie švedų knygų. Ji remiasi į vokišką 1923 metų „Stebuklingųjų Nilso kelionių“ leidimą. Šalia priglaudžiau ir kitą suvenyrą – Augusto Strindbergo degtukus, įgytus Stokholme, rašytojo muziejuje.
Augustas Strindbergas Nobelio premijos negavo: kaip pyko, kaip maištavo, į kokias eisenas su deglais patraukė jį gerbiantis Švedijos proletariatas.
.
Grįžusi namo, į Vilnių, skaičiau ne apie Gestą, nors jo ilgėjausi, dar kaip.
Laukė darbai, pareigos, netesėti pažadai.
Bet kad…
Ranka pati pačiupo „Portugalijos karalių“ – nejau turėjau savo ranką kirsti?
Laikas prisipažinti: kelionėje turėjome susigalvoti sau pravardes – pasivadinti švedų literatūros personažų vardais. Privalėjau paisyti žaidimo taisyklių. Grįžau į tuštybės akimirką – tapau Aka.
Ne taip jau svarbu, kuo buvau aš. Svarbesnis žmogus, sumanęs tapti – tik pamanyk… – Portugalijos karaliumi.
Jei esate skaitę Selmos Lagerlöf „Portugalijos karalių“, suvoksite: kiek reikia turėti humoro, drąsos ir dar kažko, kažko…
Ko?
Kas esi, kad apsiskelbtum žmogumi, išprotėjusiu iš meilės savo šeimai, labiausiai – paklydėlei dukrai?
.
– Švedai – be temperamento. Švedijoje net šunys neloja!
Štai žodžiai, kuriais mane užkniso į kelionę išlydėjęs ir kantriai laukęs žmogus – manasis Gesta Berlingas.
Jau kaip nudžiugau – ir dabar džiūgauju – kad bene pirmąją valandą Stokholme, žymiajame Skansene, bendrakeleivę Almą aplojo menkas šunėkas.
Bet vaikai, tie šviesiaplaukiai švedų vaikiukai… Ir kiti – kitų rasių – adaptuoti mergaitės, berniukai…
Selmos Lagerlöf Morbakoje regėjau tik vyresnius žmones.
Astrid Lindgren vietos – ir gimtajame jos Vimerbyje, ir Stokholme – kas kita. Jos lemtos, jos sukurtos vaikams – jų linksmybei.
Tik pamanyk – tie mažiai nežliumbia, nezirzia, nieko nereikalauja. Tėvai ant jų nebliauna, netampo.
Pavargusi dvimetė tiesiog atsigula ant žemės – beveik užmiega.
Ir kas?
Ją pakelia, nusineša, nepriekaištauja, neliepia: eik.
.
Man sunku rašyti ir apie Astrid Lindgren, ir apie jos gimtąsias vietas, paverstas žaidimų, pramogų parkais.
Lyg ir nejauku prisipažinti, kad labiau mėgstu kitus ir kitokius švedų rašytojus, kad rūpi man Maria Gripe ar…
Kaip ten bebūtų, negaliu nešlovinti (mat koks skambus žodis) švedų išmonės.
Astrid Lindgren pasaulio parke Vimerbio miestelio pakraštyje rasite visą jos kūrybą – beveik visą.
Vaikams smagu menkame tvenkinėlyje eiti akmenų brasta, sėdėti ant Ronjos uolų, patekti per šiokias tokias kliūtis į Erškėtrožių slėnį, Viloje Vilaitėje paliesti Pepės arklį, pasidairyti Emilio ūkyje.
Jau kaip viskas paprasta ir kaip neprasta… Kaip sąžiningai, dorai, be maivymosi lašo, be dirbtinio entuziazmo dirba aktoriai, atkuriantys Lindgren personažus…
Vaikus – Mažylį, Ronją, Emilį – spektakliukuose ir vaidina vaikai. Tik Pepės vaidmenį atlieka smulkutė, bet suaugusi aktorė. Ji karstosi, laipioja po savo Vilą Vilaitę, o dar ir arklį kilnoja.
Kas leistų taip rizikuoti vaikui?
.
O paskutinę kelionės dieną Stokholme…
Ką aš prisiminiau? Ko pasiilgau?
Prisiminiau, kad esu ne tik vaikų rašytoja. Esu ir šiokia tokia neva eseistė.
Reikėjo vienatvės – jos reikia visada.
Norėjau pamesti, palikti, atstumti mielą man autobusą ir jo keleivius. Pasileisti per miestą kur kojos veda, kur akys mato.
Neleido Portugalijos karalius. Karališkai kilniai sukūrė tiek kliūčių ir malonių, kad patekau į Junibakeną… Ten atkurtos dvi Lindgren knygos – „Emilis iš Lionebergos“ ir „Broliai Liūtaširdžiai“. Visiems labai patiko. Man – šiaip sau.
Buvau Strindbergo muziejuje.
Buvau ir sostinės Rotušėje, statytoje ne taip jau seniai, tik 1911 metais. Kokia laimė, Portugalijos karaliau, kad mane beveik jėga nusitempei.
Ten ir likau, esu: Rotušės santūrume, erdvume, kuklioje didybėje; tebežvelgiu dabar – šią akimirką – į sienoje atkurtą Melareno ežero mergelę – stiprią, galingą, savą.
Tikrą vandenę, saugančią Stokholmo miestą.
Su kuo galėčiau ją lyginti, kas į mano rašinį prašosi? Lyginu su Neringa – Mykolo Sluckio ir Stasio Krasausko kūriniu.
.
Jau pakeliui į Lietuvą, Latvijoje, pasienyje, Rundalės baroko rūmuose, Kuršo kunigaikštystėje…
Ėjau… vilkausi… per prašmatnias sales, uosdama bekvapes lipdinių gėles, auksuotus pagražinimus… neapgyvendintas erdves – šokių sales… apsirgau neapykanta rusų carams, carienėms, caraitėms – jų favoritams… buduarams, pudros tvaikui… gal net barokui… jam tai labiausiai… tobulo grožio beprasmybei… Rastrelli įnoriams… kėliau maištus, revoliucijas… ilgėjausi Morbakos – ūkininkaujančios, savo samdinius globojančios rašytojos… ir Židikų – Šatrijos Raganos… arba Puziniškio – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės… medinių palivarkų… kad ir mūro… Tiškevičių rožyno Palangoje – akimis aprėpiamo…
Rundalės rožynas – neaprėpiamas. Prisėdau ant suoliuko, tiesą sakant, priguliau. Ir perskaičiau drybsodama kortelę… Tina Turner – štai kaip vadinosi rožė, prie kurios ilsėjausi.
Ar pamenate ją – Tiną? Puikaus balso ir užguitą – liguistai žiauraus vyro pažemintą – Amerikos dainininkę?
Ar Tina žino, kad veši Kurše – Rastrelli baroko šešėlyje?
.
O kaip džiaugiuosi – kaip! – kad pagaliau patekau ten – į Kuršą, į Rundalę.
Paauglystėje kliedėjau baletu „Žizel“ – mačiau jį senajame Operos teatre, dabartiniame Rusdramyje.
Ir dabar mielai tebekliedėčiau. Bet… Klaida, kokia klaida: drįsau baletą pamatyti dar kartą, po ilgų ilgiausios pertraukos – vėl.
Vaikystės, paauglystės knygomis nenusivyliau – niekada. Baletu – vaje… Ne tas, ne mano, kitoks, nevirkdo, nebe.
Bet Kuršas – arba Kurliandija… Ji minima balete, dar ir kaip. Per tą Kurliandiją – per jos kilminguosius apsimetėlius – visos kaimietės Žizel nelaimės.
.
Nieko nėra kraupesnio, kaip būti prirakintam prie kito žmogaus kelionių nuotraukų, įspūdžių, autobusinių istorijų.
Tai ar labai Jus rakinu?
Būčiau nemandagi, net netiksli, jei neparašyčiau: prieš keletą metų Vokietijoje, Bavarijoje, mus lydėjo keistokas (švelniai tariant) gidas. Šį kartą vykome su vertėju Mantu Karveliu – sklandžiau ir įdomiau nebūna.
Mus uoliai globojo Lietuvos ambasada – Remigijus Motuza ir jo žmona Laima.
Mes – tai bibliotekininkės, pedagogės, vaikų literatūros mokslininkas ir mokslininkė, kalbininkas, dailininkas ir dailininkė, žurnalistė, o dar dvi rašytojos, net režisierius. Ak taip, ir vertėjos… Visi trenkti – pamišę dėl vaikų literatūros.
Žinote ką?
Aš su Jumis keliaučiau ne kartą – kaip keliaučiau!
Kas, jei ne Jūs, taip kilniai pakęs mano adomaitytiškas keistybes?
.
Padėjau tašką, lyg ir padėjau, lyg ir baigiau kelionės ataskaitą.
Perskaičiau ką parašiusi.
Ne viską parašiau. Reikia išdrįsti – ir Astrid Lindgren, ir kitų, man artimų žmonių atminimui, garbei.
Girdžiu Valdo Kukulo balsą. Jis, pamatęs vėliavos vienišą stiebą, džiugiai sakydavo: jei čia būtų Emilis iš Lionebergos, tai iškeltų aukštyn savo sesutę – kaip vėliavą.
Matau Remį Audiejaitį, Mantą Šamaną – dvi broliškas sielas, iššokusias iš degančio Žirmūnų namo.
Kas jie – Remis, Mantas?
Kas Valdas?
Kas Onė Baliukonė, sapnuose mane retsykiais lankanti?
.
Liūtaširdžiai.
Nangilimos – Nangijalos broliai, sesė.
