Iš mirusiųjų dienų
SIGITAS GEDA
2008 metai
Liepos 3, ketvirtadienis
Pseudodionizas
Kaip šuo gyvena su pačia,
Taip aš su savo močiute,
Jinai – gyvatė, aš – žaltys,
Manau, kad turime vilties.
Dar – tas pats burtas
Rašiau apie čebatėlius… Galimas daiktas, šįryt mačiau pražydusius. Tamsiai mėlyni, sodrūs, lapai žaliasidabriai. Sako, būna ir šviesiai violetinių, rožinių. Dievai žino, žmonės painioja gėles ir žoles.
Beje, indoeuropiečiams tai erotinis augalas, nuodingas… Batas, kurpė, ilgaauliai batai – čebatėliai minimi F. Villono…
Pamišimai, susiję su žiūrėjimu į gėles, paukščius, medžius ir į vandenį. Ar – atvirkščiai? Ramybė. Veidrodis.
Dantirovystė Lietuvoje
Kadangi pats turiu šių problemų, tai atsiminiau ir P. Širvio dantį. Jeigu taip iš tikrųjų buvo.
Iš pradžių kentė, paskui „gydėsi“ velnio lašais. Galop išsigudrino taip: užnėrė tą dantį valu, valo galą pririšo prie durų rankenos ir pakvietė… užeiti J. M. Šis, nieko neįtardamas, atėjo, patraukė iš peties seną rankeną ir… išgirdo tik baisų ūktelėjimą iš lovos:
– Jau!
Kitus, sako, išsiraudavęs pats. Su ūkiškom replėm.
Apie batus ir ratus
Kad žmonės sunkiai susikalba, sena tiesa. Tačiau yra ir dar didesnių kazusų, pasitaiko. Prieš dvi dienas skambinau giminaitei, atsiliepė jos motina, jau daug metų „ant patalo“, o telefonas jai – geras daiktas. Reikia juk su kuo nors pasikalbėt. Išpasakojo apie savo ligas (jai arti 90, girdi viena ausim…), paklausiau apie anūkę ir jos sūnų. Tokiu pat vardu kaip tėvas. Tuotarp ji ėmė pasakot apie proanūkį. Ir taip be galo… Tik šiandien tai suvokiau. Jos anūkei arti 40, anūkės vyrui – panašiai, taigi tas Pauliukas būtų jau Pauliaus sūnus. Bene 17-os.
Svarbiausia, kad rimtai pasikalbėjom, atsakančiai.
Senoviniai trieiliai
Vidury girios šermukšnė stovėjo.
Tu šermukšnėle, žalias medeli,
Neilgai stovėsi.
(Toliau tik plėtimas, vyniojimas, naracijos.)
Banalus (ir amžinas) klausimas
Kiek gali iškęsti žmogus?
Jis pats niekad to nežino.
Tiek, kiek nori aukštesnės galios?
Nežinomybė.
Liepos 6, sekmadienis
Kas gali būti paprasčiau?
Dvi sraigės po naktinės liūties patraukė Neries pakraščiais… Meškeriojantis žmogus nejučia ėmė ir užmynė.
Viena gyva, kita jau ne. Sutrikusi nežino, ką daryti. Juk ėjom dviese?
Žmonės mano, kad jei apie sraiges, tai esi natūralistas. Žmogui dažnai toks pasakojimas – niekai. Apie gamtą…
Vladas Jurgutis
Prieškarinio mūsų lito tėvas (1922 m.). Vėliau parašė apie tų, kurie „pralobo juodais mūsų Tėvynei laikais, suteptą sąžinę“.
Naujasis litas (1992 m.) įvestas panašiais metodais. Šimtai ar tūkstančiai pralobėlių, kai tauta nuskuro tikra prasme.
Kai užsiminiau apie tai televizijoj, pirmoji užsiuto laidos vedėja R. M.
– Reikėjo eiti į valdžią ir pralobti…
Keista, daugelis mano, kad tai sąžininga žurnalistė.
Dar apie K. Vonnegutą (1922–2007)
Andai jis mums visiems buvo atradimas, bet ne viską ir žinojome. Iš detalių:
bandė nusižudyti 1984 m. (išgėręs didelę dozę migdomųjų su alkoholiu),
rūkė kaip kaminas cigaretes be filtro, vadino jas „aukščiausiu būdu nusižudyti“,
2001 m. gaisras supleškino pusę jo namo, apsinuodijęs dūmais keturias paras „kybojo ant plauko“.
Apie gėrį yra pasakęs:
– Gėris lengvai įveiktų blogį, tereikia, kad angelai susivienytų į mafiją…
Apie Dievo buvimą:
– Užtenka vieno tam įrodyti – pasaulyje yra muzika.
Apie K. V. sūnų perskaičiau: gimęs 1947 m. Sirgo šizofrenija, išsigydė pats, vitaminais. Dabar garsus pediatras. Markas – Marko Twaino garbei, to paties, kurio tikroji pavardė buvo Samuelis Clemensas (1835–1910).
Apie sūnų parašiau tik todėl, kad 2006 m. dienoraščiuose esu rašęs, jog pasveikę, pasigydę ligoniai būtų geriausi, bent jau geresni už gydytojus, kurie neva sveiki…
Pasikartojau
Andai buvau skaitęs, kad V. Mykolaitis-Putinas padarė, t. y. perkrikštijo savo tėviškės kalnelį. Supoetino. Iš Krušakalnio – Aušrakalnis. Kruša yra viskas, kas krinta, metama… Gal buvo tiesiog koks sąvartų kalnelis, sunkus arti. Tokių visur buvo, nebuvo – poeto…
Iš erotinių SMS
Sakau:
tenai, kur tavo rožių
krūmas rausta,
rytoj
smalsus peliukas atsikrausto!
Iš pasivaikščiojimų
Leidausi akmenuotu kalnų taku,
Kol pasitikti atbėgo
Priemiesčio lūšnos ir šunys…
Nakties beldimas (2 val.)
– Adai, atidaryk duris!
Be jokių įsipareigojimų!
(Iš radijo skaitymų)
Reminiscencijos
Aš pro traukinio langą žiūriu, sniegas, pusto į vakarą, Laiko tolsmas kaip kmynų žydėjimas vasarą…Ir ežiukas galvoja, kad jo kailis
švelniausias. Ir pušis, ir kankorėžis.
(Iš pratęsimų)
Patirtis:
– Ir aš išgėriau… raugintos kavos. Su citrina, spiritu, medumi!
Mindaugo karūnavimo dieną –
su plona mėnulio skiltele… Aukštas dangus ir aukšti daugiaaukščiai. Upė pačiam žemės dugne ir mažos kregždutės vėluojantis balsas. Tiek daug namų ir dangaus, taip maža to miegoti neinančio balso. Kaip jaunas Arthuras Rimbaud, besišaudantis Abisinijos dykumoje. Tuo tarpu kai Žvagulis vietoj „televizorius“ dainuoja „telepisorius“… Telšiuos žemaitiškai kitados taip vadinosi raštininkas. Ir mūsų krašte.
Liepos 7, pirmadienis
„(…) Viešpatie, o aš traukiau save iš baisios tamsos“ (Janina Degutytė).
Vakar jai būtų suėję 80 metų. Iš atsiminimų, kuriuos dabar skaitau, geriausia detalė bene ta, kur dail. Bronė Jacevičiūtė (jai dabar 90!) pasakoja, kaip jiedvi paskyrą naujai mašinai gavo. Paskyras tada „dalindavo“ Ministrų Taryba. Išgelbėjo kažkieno mestelėta frazė:
– Skirkim naują. Kaip čia dabar dvi jaunos menininkės po sena mašina gulės!
Poetai ir jų romanai
Kartkartėmis juos apima šišas – parašysiu romaną! Maniau, kad yra kokia taisyklė. Pavyzdžiui, poetai, nerašykite prozos! Bet J. Bobrowskiui andai pavyko – sėkmingai parašė, o to paties meto Ingeborga Bachmann su savo „Malina“, man regis, jokia proza. Draikalas ir tiek.
Tas pats ir mūsų krašte?
J.-P. Sartre’as
Labiausiai bijojo aklumo ir vienatvės…
Antrąją jau turiu, belieka gauti pirmą.
Ar tikrai tiesa, kad žmogaus, norinčio tapti menininku, mąstytoju etc., likimas visad yra baugus? Nepaisant šalies, sistemos, laiko… Norėjau pasakyti: didesnis ar mažesnis, vis vien apaksi, vis vien liksi vienišas. Vis vien apniks, pristos ir nepaleis kokia „zaraza“.
Ką beprarytum, viskas užstringa burnoj.
Apie simbolius
Mūsų simbolių pagrindas, atrodo, yra Vytauto Didžiojo laikai.
Rūta, kuri mums toks tautinis augalas, atkeliavo nuo Viduržemio jūros. Iš 1800 populiarių augalų trečdalis yra „svetimšaliai“.
Jeigu norime epo, tai vienas iš jų gali būti Husoviano „Giesmė apie stumbrą“. Tai kas, kad lotyniškai, tos kalbos, kuria parašyta „Rolando giesmė“, prancūzai irgi nesupranta…
Heraldinių simbolių pradžia – XII a., o nacionalinių – XIX–XX a.
Iki erelio ir liūto, pagrindinių simbolių, Europoje vyravo… lokys.
Apie mirtį
Jeigu tikėsime biografinio filmo žodžiais, tai kliedintis A. Rimbaud klausė:
– Pasakykite, kelintą valandą aš būsiu laive…
Tai išties simboliška – laive.
Per karštymetį – iš vaikystės
Baltas katinas ėjo keliu.
Viešpats vartė erotikos knygą,
O paskui ant laukų didelių
Snigo, snigo ir snigo.
Placebas
Labai rimti gydytojai tikina, kad 20 procentų žmonių jaučiasi geriau vartodami jokių vaistinių savybių neturinčius… vaistus. Taigi penktadalis žmonių išties pasiduoda pseudogydymui, – kodėl gi turėtume keikti raganas, burtininkus etc.? (1)
Visi vaistai, vartojami netinkamomis dozėmis, yra nuodai. (2)
Vaistai, sąveikaudami vieni su kitais, gali sukurti velniažin ką. (3)
Kur dingsta vasara?
Nuo Neries pakilęs prie daržovių kiosko, ūmai apstulbau. Kioskas nušiuręs, o šalia žalgelsvė obelis, pilna kumščio didumo vaisių. Kada jie spėjo? Pirmieji vidurvasario vaikai… Dar kelios skausmo savaitės ir ateis… Šv. Ona! Tada alyvinių jau galima paragauti.
Iš vakarinio žiūrėjimo
Dar trys dienos ir būsiu užsiauginęs sau mėnulį! Aukštybėse…
