Geros valios gestas

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Galų gale susiruošiau į Arbit Blato (1908–1999) parodą Nacionalinėje dailės galerijoje. Skaičiau, kad neįkainojamus žydų tapytojo ir skulptoriaus darbus Lietuvai padovanojo jo mylima žmona Niujorko operos primadona… Tokie liaupsių burbulai, žinoma, greit sprogsta: patyrinėju mūsų dailės aukcionų puslapius – Arbit Blato teparduoti du kūriniai už kuklią kainą, o primadona taigi pati statė operas ir pati dainavo! Deja, per kelis parodos eksponavimo mėnesius spaudoje nėra rimtos publikacijos, išskyrus gausias privalomąsias reklamines, kuratorės rašytas, ir vieną aptakiai mandagią „7 meno dienose“. Tiesa, kultūros ministras, ir pats buvęs dailininkas, per atidarymo iškilmes išsitarė, kad tokia paroda yra geros valios gestas, kad greitai, tikėkimės, ir kiti litvakai dovanos savo kūrybą laisvai gimtinei. Vienu žodžiu, politinis meninis gestas. Kodėl gi apie tai nepasakius iš anksto tiesiai? Nes eiliniai ir neeiliniai lankytojai, apsilankę mūsų garbingą vardą pelniusioje Nacionalinėje, mažumėlę sutrinka.

Na, dėl viso pikto turėčiau kalbėti tik už save, eilinę. Taigi, tik jaunojo Arbit Blato ir tik keli Paryžiaus laikotarpio kūriniai – Picasso portretas ir natiurmortai ekspozicijos pradžioje – sustabdo ir, kaip kažkas protingas pasakė apie gerą tapybą, sukelia tarsi praėjusios meilės jausmą. Kaune gimęs, pas Vienožinskį truputį pasimokęs 20-metis Arbit Blatas važiuoja į dailininkų Meką, mokosi ir pažindinasi su paryžietiška bohema (visada mėgo greitosiomis, portretų nė nebaigdamas įamžinti įvairių menų garsenybes), prieš karą, pačiu laiku, išvyksta į Niujorką, ten ir lieka visam gyvenimui, kartais apsistodamas nusipirktame name Venecijoje (šio miesto atvaizdų daug, ir jų kitaip kaip teplionėmis negalėčiau vadinti). Dar eksponuojami holokausto ir teatrinės tematikos darbai (pirmąsyk užsienyje dailininko studijoje svečiavęsis menotyrininkas R. Budrys rašo ir netyčia išsiduoda: „Kai pamačiau didelio formato puikius kūrinius puikiais rėmais, užėmė kvapą“). Mano galva, Arbit Blato kūryba, oficialiai įvardijama kaip ekspresyvi, modernistinio sukirpimo, yra pirmiausia teatrališka, statiška, mizansceninė, ir derėtų ji nebent su scenografija siejamose parodose.

Taip gražiai sutapo (o gal tai sąmoninga paralelė?), kad tuo pačiu metu senamiestyje, Vilniaus Chodkevičių rūmuose, veikia Arbit Blato pirmojo mokytojo Justino Vienožinskio (1886–1960) jubiliejinė paroda, kuri tarsi iš tolo, kukliai mokytojiškai visus ir viską sustato į vietas. Štai čia Vienožinskis, Galdikas, Samuolis, Gudaitis, Jonynas, Vizgirda ir kt., o ten – Arbit Blatas ir kt.

Nacionalinės galerijos menotyrininkai dovanotam arkliui į dantis nežiūri. Dailiai išspausdinta trafaretinė panegirika ant ekspozicijos sienų skirta atidarymo šventės publikai, reprezentacijai ir gražiems gestams. Kaip eilinė dailės gerbėja pageidaučiau elementaraus tikslumo, nurodymų, kas su kuo ir dėl ko.

.

„Lietuvos ryto“ veidas tapo įdomesnis, nes jį ėmė reprezentuoti Sabaliauskaitės ir Užkalnio veidai, temperamentai, skoniai. Dabar juodu susibarė dėl Vilniaus (Andrius Užkalnis „Mano Vilniaus vizija: statykime daugiau, aukščiau ir drąsiau“; Kristina Sabaliauskaitė „Apie Vilnių, kolegas ir A. Užkalnį“). Puikus įširdusios Sabaliauskaitės klausimėlis: kiek kartų tu, kolega, numirei Vilniuje? Tai yra kiek tavo giminės kartų guli Vilniaus kapinėse?

Senos vilnietės Sabaliauskaitės romanai traukia mane dar ir dėl to, kad jie suteikia man, antros kartos vilnietei, istorinę grandininę indulgenciją, įrašo ir mane, ir mano dukrą į tą Vilniaus silva rerum, kurioje jau visam laikui įrašyti mano tėvai, pėsčiomis kulniuojantys nasze Wilno grindiniu, lėtapėdis jaunas tėvas, vis keliantis skrybėlę kiekvienam, net ir menkai pažįstamam bendrapiliečiui (dabar tik kartais pasitaiko išvysti tokį reliktinį gestą), ir kovinga jauna mama, su savo prieteliais skersgatviais sprunkanti nuo lenkų ir pametanti visai dar gerą batelį…

Nuolat mūsų apšnekami atkurtosios nepriklausomybės pradžios daugiaaukščiai Neries dešiniajame krante – už vėlyvojo baroko Šv. Rapolo bažnyčios ir už Žaliojo tilto sovietinių skulptūrų – atlieka svarbų vaidmenį nesibaigiančiame Vilniaus griovimo ir statybų spektaklyje. Jeigu jie nestovėtų ten, tai, neduok Dieve, būtų įsitaisę kitur. Dabar gi rizika sumažėjo, teisingai sako Užkalnis – daug popierių reikia prirašyti, kad kokią senieną leistų pajudinti.

Jeigu tiems įstabiems Užkalnio aukštybiniams atspindžiams rastis vis dar trūksta „stiklainių“, tai kodėl jų nesustatyti kokiuose nuobodžiuose Žirmūnuose vietoj taip sunkiai renovuojamų chruščiovinių penkiaaukščių? Čia, žinoma, prireiktų dar ne tiek popierių ir revoliucijų. Užtat miesto žemėlapyje apsireikštų aukštaūgiai kerėplos Žirmūnai, tokie jau ir ne Žirmūnai, o Krepšininkai…

Vilnius, ir ypač vasarą, rugpjūtį, kai į jį pasižiūri paėjėjęs kartu su turistais atatupstas, dar labiau tampa panašus į žmogų. Jo esmė ir prasmė – žmogiškas mastelis ir dermė su gamta.