Dešimt balų už formą
JURGITA KLEIZAITĖ
Apie Vilniaus dailės akademijos skulptorių darbų peržiūrą
Beveik pačiam vidurvasary, kai dauguma mokymo įstaigų lepinosi atostogų įkarščiu, Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros studentai turėjo atsiskaityti už semestro darbą. Kalbant tarp studentų, tai reiškia, kad pagrindinis darbas vyko tikrai ne visą pavasarį, o būtent birželį, artėjant peržiūrai. Na, bet užjausti ir gailėtis jaunųjų skulptorių tikrai nėra ko: būtų neteisinga sakyti, kad jie per mokslo metus persidirba. Kiekvienam – savas laikas.
Peržiūra nebuvo skirta vien studentams ir dėstytojams, ji buvo atvira visiems besidomintiems. Ypač buvo laukiami kritiškai nusiteikę žmonės, kurie išdrįstų studentams užduoti provokuojančių klausimų (šie momentai bene įdomiausi).
Raimonda Sereikaitė. Variacija. 2011
Artėjant prie ekspozicijos apžvalgos, reikėtų priminti, kokiu principu vyksta peržiūra: studentas žodžiu pristato savo kūrinį, darbo eigą, tada žodį gali tarti visi norintieji, pradedant dėstytojais ir darbo vadovu. Visa tai turi užtrukti lygiai pusvalandį, nes kiekvienas studentas iš anksto yra įspraustas į rėmus – kas minutę senka pinigų rezervas. Laikui baigiantis „išmuša gongas“ – katedros vedėjas prof. Petras Mazūras paskelbia, kad visi studentui skirti pinigai yra išnaudoti.
Pirmoji peržiūros diena, vertinant darbų kokybę, nepaliko didelio įspūdžio. Ne veltui vienas iš dėstytojų pareiškė: „Mėgstam prakaituotus meno kūrinius, o kas čia dabar?“ Ir iš tiesų daugelis darbų tuo prakaitu „netrenkė“. Kaip kūrybinė medžiaga dominavo stiklas, peršantis poetines konotacijas (šiuo atveju tai nėra pranašumas). Ant grindų patiestas didelis stiklo lakštas, kuriuo galima pereiti ir patirti aštrių pojūčių (gal net ir tiesiogiai), kai šis skyla tau po kojomis, tiesiog „deklamavo“ Salomėjos Nėries „Per lūžtantį ledą“. Laimos Dagytės darbą, susidedantį iš trijų elementų – stiklinės lovos, gipsinio paukščio ir užuolaidos – taip pat galima pavadinti poetiniu. Autorė nesąmoningai žaidžia sukeistais įvaizdžiais: paukštis – sunkus, lova – trapi. Visus instaliacijos elementus ji išplukdo iš pasąmonės, taip sukurdama siurrealistinį rebusą. Šalia siurrealistinės pasąmonės atsiranda ir vaikiškoji, kuri skelbia laisvę, anarchiją, disciplinos nebuvimą ir panašius dalykus.
Miglė Grigutytė siekia išsilaisvinti ir atsiduoti vaikiškiems žaidimams statydama smėlio pilis. Autorė visai neakcentuoja objektų trapumo, t. y. laikinumo momento, kas jau būtų nuoroda į suaugusiųjų pasaulį. Atrodo, kad studentei svarbiausias pats „žaidimo“ procesas, grąžinantis į vaikystę. Na, bet kuo toliau, tuo geriau: nuo poetikos galima pereiti prie formos. Kitos peržiūros dienos buvo daugiau žadančios.
Stipriausią vizualinį įspūdį darė darbai, kuriuose pabrėžtos formaliosios kūrinio savybės. Raimondos Sereikaitės instaliacinei skulptūrai „Variacija“ – ant tamprių gumų pakabintam griozdiškam vamzdžiui – visai nereikia konceptualaus įprasminimo. Konstruktyvistinę skulptūrą primenančiame kūrinyje akcentuojama medžiagiškasis ir instaliacinis aspektai. Paprasta, bet efektas puikus. Kitas formaliai geras darbas – iš grandinių supintas hamakas. Paaiškinimų tam nereikia, atrodo, net nerastum, prie ko prikibti – tiesiog vizualiai patrauklus ir užbaigtas kūrinys.
Jonas Vaitiekūnas. 2011
Jono Vaitiekūno skulptūrą jau būtų galima priskirti „prakaituotų“ meno kūrinių kategorijai. Iš įvairaus dydžio lentų ir lentelių sukalti didelį konteinerį tikrai reikėjo laiko ir pastangų. Skulptūra kelia intrigą: autorius idealiai pasirinko objekto aukštį (nežymiai virš žiūrovo galvos), o tai provokuoja pasišokėjant pažvelgti į konteinerio vidų. Rezultatas – nieko ten nėra. Pro lubas sklindančio dienos šviesos srauto apšviesta tamsi eksponavimo erdvė suteikė darbui misticizmo.
Bene vizualiai įspūdingiausia Laimos Kulbytės vietos instaliacija. Vieną iš skulptoriams priklausančių studijų apklijuodama šlapiu popieriumi ji sukūrė grūdėtą faktūrą ir nupurškė sodriai mėlynos spalvos dažais (įskaitant ir erdvėje esančius objektus: kriauklę, radiatorius, elektros lizdus). Nors kvapas patalpoje nekoks, jausmas įžengus į erdvę – lyg būtum po vandeniu, kur viskas apėję dumbliais. Darbas sužadino beveik visus pojūčius: lytą, regą, uoslę. Linkčioju galvą pritardama prof. Mindaugui Navakui – šiuo meno kūriniu, jei ir nesąmoningai, buvo išspręsta „balto kubo“ problema (antro kurso studentei tai jau daug).
Valdas Skritas nusprendė savaitę prieš peržiūrą apsigyventi vienoje iš auditorijų ir joje sukurti „gyvą erdvę“, kuri kistų pagal būseną. Kasdien vis nauji, kad ir logiškai tarpusavyje nesusiję objektai: pakaba, lapės uodega, bėgiai, sviestas, eteriniai aliejai. Erdvė vizualiai atrodė neblogai, bet autoriaus pasąmonė, diktuojanti jausmus ir būsenas, ir žiūrovo sąmonė, objektyviai vertinanti kūrinį, nebūtinai susikirto, galbūt tiesiog prasilenkė.
Būta ir daugiau aptarti vertų darbų, bet ryškiausi (visais atžvilgiais) visada užgožia ryškesnius. Mano nuomone, ryškiausi šioje peržiūroje buvo tie kūriniai, kurių formaliosios savybės dominavo ir sąlygojo vizualinį žiūrovo pasitenkinimą. Tokia strategija pasiteisino. O „ryškesnių“ statusu lieka pasitenkinti tiems, kurie dar seka „konceptualias pasakėles“ vaizdo ištroškusiam žiūrovui. Taigi už formą – maksimalus įvertinimas.
