(At)rasta keramika

JUSTINA ZILINSKAITĖ

O vis dėlto keramika toli gražu nėra vien švilpynės. Tokia mintis nepaliko Vilniaus Šv. Jono gatvės galerijoje klausantis jų džiugiai šaižių garsų, kuriais buvo atidaryta XIII tarptautinio keramikos simpoziumo „Harmonija 2011“ geriausių darbų paroda „Rasti daiktai“.

Simpoziumo, vykusio trimis etapais – etnografinėje žvejo sodyboje Nidoje, Vytauto Valiušio keramikos muziejuje Utenos rajone ir UAB „Vilniaus dailė“ patalpose, rezultatai parodo dabartinę keramikos meno padėtį Lietuvoje – naujausias tendencijas ir senųjų tradicijų įtaką. Keramikos parodos Vilniaus galerijose tikrai nėra dažnas reiškinys.

Ingra Miler. Požiūris. 2011

Pavadinimas „Rasti daiktai“ tarsi kviečia leistis į paieškas: ne tik tikėtis rasti pamestų ar klajojančių daiktų, bet ir galbūt apmąstyti pačios keramikos esmę. Prisimindami įžymiojo Marcelio Duchamp’o „ready made“ praktiką, pagal kurią paprastas buities objektas, perkeltas į kitą kultūrinę aplinką, tampa meno kūriniu ar jo dalimi, pirmiausia akimis puolame ieškoti būtent tokių artefaktų. O jų čia gausu – nuo paprasčiausių raktų ir senų fotografijų Indrės Aleksiejūnienės kūrinyje „Rasti raktą nuo tavo…“ ar Ryto Naruševičiaus  transformuoto seno lygintuvo iki jauniausios simpoziumo dalyvės Ingros Miler kūrinyje „Požiūris“ įlydyto (pamesto) dienoraščio fragmentų. Tačiau aiškiai matyti, kad autoriai skirtingai interpretavo simpoziumo temą: daugelyje darbų nepamatysime kasdienių reikmenų, tačiau, kiek atidžiau pažvelgę, rasime savitų, iš naujo menininkų atrastų pavidalų, technikos meistrystės, naujų keramikos galimybių. Evelina Junčienė cikle „Lėkštelės“ kvestionuoja keramikos kūrinius kaip taikomojo meno tradicijų ir šiuolaikinės raiškos sankirtas, o Saulius Jankauskas ir Sigita Talandytė savo darbuose (at)randa naujoviškas, visiškai netikėtas formas.

Dauguma šioje parodoje eksponuojamų kūrinių atspindi ilgalaikes natūralumo ir ryšio su gamta paieškas. Be akivaizdžių zoomorfinių motyvų, pasitelkiamas ir molio, kaip natūralios, organiškos medžiagos, nenuspėjamumo efektas. Ypač tai akivaizdu Rūtos Brazauskienės darbe „Po audros…“ Imituodama natūralų akmenį autorė bando atidžiau pažvelgti į gamtos kuriamas faktūras ir formas, įvertinti jų kaitą ir ilgaamžiškumą. Ne prasčiau natūralių biologinių formų žavesį efektingame kūrinyje „Akmenys vabalai“ atskleidžia ir Izraelyje gyvenanti menininkė Vita Katavičiūtė.

Kita įdomi parodoje atsivėrusi tendencija – raiškūs baltiškosios mitologijos akcentai. Ne veltui keramika yra vienas iš archajiškiausių amatų – molis, medžiaga iš žemės, lengvai formuojama žmogaus rankų, nuo seniausių laikų buvo populiarus įvaizdinant neregimąją gyvenimo pusę, mitus. Šią tradiciją savitai iliustruoja Genovaitės Jacėnaitės „Vėlių laivas“ ir „Šulinys“, viliojantis akies krašteliu pažvelgti į tokią gelmę, kurioje galime tikėtis rasti savo pačių šiandieninį atspindį.

Visgi viena svarbiausių parodos suteikiamų progų – greta pamatyti skirtingų kartų keramikus. Ekspozicijoje randame ir įprastų, vyresniosios kartos mokyklai atstovaujančių darbų, tokių kaip Jono Naruševičiaus „Karalių dovanos“ ar Audronės Vaškevičiūtės „Meilės žiedai“, ir novatoriškų, keramikos ateitį pranašaujančių kūrinių, tokių kaip Valdo Pukevičiaus „BYE BYE happiness“ ar Valdo Aničo „Non tropp“, jau atstovaujančių jaunajai, ironiškajai kartai, ieškančiai netradicinių plastikos galimybių.

Paroda veiks iki rugpjūčio 20 d.