Apie Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventės ištakas

JAMES GEORGE FRAZER

Pateikiama nedidelė ištrauka (atsisakius daugumos autoriaus išnašų, kuriose nurodyti informacijos šaltiniai) iš vieno ryškiausių XIX a. pab.–XX a. pr. religijotyros, mitologijos tyrinėtojų Jameso George’o Frazerio žymiausio veikalo „Aukso šakelė. Iš magijos ir religijos tyrinėjimų“ (The Golden Bough. A Study in Magic and Religion). Versta iš trečio, papildyto, 1920 metų leidimo, nes kaip tik šiame leidime ir buvo padaryti papildymai, susiję su Dianos švente, kurią tyrinėtojas tapatina su katalikų švenčiama Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų švente, Lietuvoje švenčiama kaip Žolinė (I dalies „Magijos menas ir karalių evoliucija“ I tomas, kur autorius analizuoja Italijoje, Nemio vietovėje, egzistavusį deivės Dianos ir jos palydovo Virbijaus kultą). Lietuvių Žolinė kai kurių tyrinėtojų siejama su didžiąja deive gimdytoja Lada, ir iš Frazerio pateikiamų Dianos šventės ir analogiškų kitų indoeuropiečių švenčių bruožų galima matyti, kad panašumų yra. Tik ar tai buvo Lada, ar kokia kita deivė, nėra aišku, kaip neaišku, ar Lietuvoje ji buvo švenčiama rugpjūčio penkioliktąją, ar, kaip ir lotynų, rugpjūčio tryliktąją. Frazeris pamini ir kitą Italijoje egzistavusią – Parilijos – šventę. Ji būdavo švenčiama balandžio 21 dieną kaip galvijų, ypač avių, ir jų piemenų apvalymo šventė, sieta su Pale (neaišku, kurios lyties dievybe), o vėliau, matyt, perkelta į balandžio 23-iąją, t. y. dieną, kuri Katalikų Bažnyčios buvo skirta šv. Jurgiui. Ir joje galima įžvelgti italų papročių panašumą į lietuvių papročius – nes šv. Jurgis laikomas gyvulių, tiesa, arklių, ne avių, globėju, bet tai natūralu, nes Lietuvoje avininkystė nebuvo labai išplitusi. Nors romėnų miestietiškuose Parilijos šventės ritualuose dalyvaudavo ir žirgas bei besiveršiuojanti karvė (iš jos būdavo ištraukiamas dar negimęs veršelis ir sudeginamas, kad būtų galima panaudoti jo pelenus, taip pat naudojamas žirgo kraujas). Dar šita šventė Lietuvoje – bent jau siekiančių atgaivinti senovės baltų kultus ir papročius – laikoma Jorės (taip pat neaišku, kurios lyties) švente.

Ištrauka pateikiama ne kaip „naujausias mokslo žodis“, bet kaip religijotyros klasikos pavyzdys.

Kalbant apie Dianą Nemyje, gali būti apibūdinti kai kurie jos garbinimo bruožai. Iš įžadų atnašų, kurių buvo rasta vietoje, atrodo, kad ji buvo suvokiama ypač kaip medžiotoja, o paskui ir kaip vyrus bei moteris laiminanti palikuonimis, ir kaip būsimoms motinoms suteikianti lengvą gimdymą. Ugnis, atrodo, rituale buvo svarbiausia. Nes per kasmetinę Dianos šventę, vykdavusią rugpjūčio tryliktąją, karščiausiu metų laiku, jos giraitė šviesdavo nuo deglų, kurių rausvi atšvaitai atsispindėdavo ežere; ir visoje Italijoje skersai ir išilgai visą dieną prie kiekvieno šeimos židinio buvo laikomasi šventų apeigų*. Bronzinės statulėlės, rastos tose specialiose vietose, vaizduoja pačią deivę su deglu iškeltoje dešinėje rankoje ir moteris, kurių maldos buvo išklausytos ir kurios atėjo su vainikais ir deglais į šventovę, tesėdamos savo įžadus. Nežinomas asmuo paaukojo amžinai degantį žibintą nedidelėje šventovėje Nemyje už imperatoriaus Klaudijaus ir jo šeimos saugumą. Terakotos žibintų, kurių buvo aptikta giraitėje, paskirtis galbūt buvo panaši, tik jie buvo skirti paprastesniems asmenims. Jei taip, tai analogija katalikų praktikai dovanoti šventintas žvakes bažnyčioms akivaizdi. Be to, Vestos titulas, kurį turi Diana Nemyje, aiškiai byloja apie amžinos šventos ugnies jos šventovėje prižiūrėjimą. Šventyklos šiaurės rytų kampe ant trijų pakopų iškilęs platus apskritas pamatas su grindinyje išlikusiais mozaikos pėdsakais tikriausiai laikė apvalią Dianos šventyklą, kaip kad buvo apvalios Vestos šventyklos Romos forume. Čia šventą ugnį, atrodo, prižiūrėjo Vestos mergelės, nes toje vietoje buvo rasta terakotinė Vestos galva, ir amžinos ugnies garbinimas, globojamas šventų mergelių, atrodo, buvo paplitęs Lacijuje nuo anksčiausių iki vėliausių laikų. Taip pat žinome, kad iki pat ketvirto mūsų eros amžiaus pabaigos tarp Albos griuvėsių Vestos ugnis buvo kūrenama Vestos mergelių, susaistytų griežtos skaistybės. Buvo vestalių Tibūre ir, be abejo, Lavinijuje, nes Romos konsulai, pretoriai ir diktatoriai turėdavo aukoti Vestai tame sename mieste, kai į jį įžengdavo arba palikdavo savo pareigas.

Per Dianos metinę šventę, kuri, kaip matėme, visoje Italijoje būdavo švenčiama rugpjūčio tryliktąją, medžiokliniai šunys būdavo vainikuojami, o laukinius žvėris buvo uždrausta žudyti; jaunuoliai jos garbei pereidavo apvalymo ritualą; būdavo atsinešama vyno, vaišes sudarė ožiukas, pyragaičiai, labai karšti patiekiami ant padėklų iš lapų, ir obuoliai, vis dar kabantys ant šakų. Krikščionių Bažnyčia, atrodo, pašventino šią didelę mergelės deivės šventę tiesiogiai paversdama ją Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų švente, švenčiama rugpjūčio penkioliktąją. Švenčių dienų nesutapimas nėra fatališkas argumentas prieš jų tapatumą, nes panašiai dviem dienomis – į balandžio dvidešimt trečiąją – yra perkelta ir Šv. Jurgio šventė, kuri, ko gero, buvo balandžio dvidešimt pirmąją švęsta romėniška Parilijos šventė. Priežastis, kurios paskatino šią mergelės Dianos šventę paversti Mergelės Marijos švente, šiek tiek nušviečia vieno teksto iš Sirijos – „Mano Viešpatės Marijos Iškeliavimas iš šio Pasaulio“ – ištrauka, kur parašyta: „Ir apaštalai taip pat įsakė, kad palaimintoji būtų minima Avo mėnesio 13-ąją [t. y. rugpjūtį; kitas rankraštis pateikia Avo 15-ąją] dėl vynuogienojų, aplipusių kekėmis, ir dėl medžių, sunokinusių vaisius, kad krušos debesys, nešantys pykčio akmenis, negalėtų ateiti, ir medžiai nebūtų išlaužyti, ir jų vaisiai, ir vynuogynai su jų kekėmis.“ Čia aiškiai sakoma, jog Mergelės Ėmimo į dangų šventė turi vykti rugpjūčio tryliktąją arba penkioliktąją, kad būtų apsaugotos nokstančios kekės ir kiti vaisiai. Panašiai ir arabiškame tekste apokrifinio veikalo „Apie Palaimintosios Mergelės Marijos Išėjimą“, kuris priskiriamas apaštalui Jonui, yra tokia vieta: „Taip pat šventė jos garbei buvo nustatyta Avo mėnesio [t. y. rugpjūčio] penkioliktą dieną, kuri yra jos išėjimo iš šio pasaulio diena, kada buvo daromi stebuklai ir kada tas laikas, kai noksta medžių vaisiai.“ Vėliau Sirijos Bažnyčios kalendoriuose rugpjūčio penkioliktoji yra nuolat nurodoma kaip Dievo Motinos šventė „dėl vynuogių“; ir iki šiandien Graikijoje nokstančios vynuogės ir kiti vaisiai yra nešami į bažnyčias, kad būtų kunigų palaiminti rugpjūčio penkioliktąją. Mes žinome vynuogynus ir plantacijas, paskirtas Artemidei, jai atnašautus vaisius ir jos šventyklą, stovinčią vaismedžių sode. Iš čia galime daryti išvadą, kad jos itališka sesuo Diana taip pat buvo garbinama kaip vynuogių ir vaismedžių globėja ir kad rugpjūčio tryliktąją vynuogienojų ir vaismedžių sodų savininkai pagerbdavo ją Nemyje kartu su kitomis bendruomenės klasėmis. Mes ką tik matėme, kad vynuogės ir obuoliai, vis dar kabantys ant šakų, buvo sudėtinė šventinio džiaugsmo dalis tą dieną; senoje freskoje, rastoje Ostijoje, Dianos statula yra pavaizduota kartu su vaikų procesija, kai kurie iš jų neša vynuogių kekes; ir ant nemažai brangakmenių deivė yra pavaizduota su vaismedžio šakele vienoje rankoje ir taure, kuri kartais yra pilna vaisių, kitoje. [...] Kai kuriose Italijos ir Sicilijos dalyse Mergelės Ėmimo į dangų diena tebėra švenčiama kaip ir senovėje Dianos šventė – su deglais ir laužais; daugelyje Sicilijos parapijų į bažnyčias palaiminti maišuose atnešami grūdai, ir daugelis, kurie siekia Mergelės malonės, daro įžadus susilaikyti nuo vienos ar daugiau rūšių vaisių per pirmas penkiolika rugpjūčio dienų. Net Skandinavijoje Dianos garbinimo likučių yra išlikę paprotyje laiminti visų rūšių vaisius dieną, kuri katalikybės laikais buvo švenčiama kaip Mergelės Ėmimo į dangų šventė. [...] Panašiai Armėnijos Bažnyčioje „pagal aiškų liudijimą Armėnijos tėvų 700 metais ir vėliau Mergelės diena buvo paskelbta rugsėjo penkioliktoji, nes tada buvo Anahitos diena, kurios šventės didybę krikščionybės daktarai tikėjosi perkelti Marijai“. Ši Anahita, arba Anaitis, kaip ją vadino graikai, buvo didi rytietiška deivė, kurios garbinimas buvo išskirtinai populiarus ne tik Armėnijoje, bet ir aplinkiniuose kraštuose. [...]

Galijoje tarp senovės keltų, kurie, sprendžiant iš kalbos, buvo artimi senovės lotynų giminaičiai, rugpjūčio tryliktoji, atrodo, buvo diena, kai derlius būdavo paaukojamas derliaus dievui Rivosui. Jei tai tiesa, tada galime numanyti, kad dienos iškilmingam derliaus nuėmimui švęsti pasirinkimas vidury rugpjūčio siekia tolimus laikus, kada keltų ir italų protėviai, atsisakę klajokliško medžiotojų ir piemenų gyvenimo, sėsliai įsikūrė kažkokioje derlingoje nuosaikaus klimato žemėje, kur derlius nei toks vėlyvas kaip po lietingų šiaurės vasarų, nei toks ankstyvas kaip Europos pietuose, kur vasaros sausos ir be lietaus.

Vertė Aušra Pažėraitė

___

* Statius, Sylvae, iii, I. 52–60; Gastius Faliscus, Cynegeticon, i, 484 sq. Dėl datos, žinomos iš kalendorių (W. Warde Flower, The Roman Festivals of the Republic, p. 198) ir iš Festo (p. 343 ed. Müller; palyg. Plutarch, Quaest. Rom. 100), kad Dianos šventė Romos Aventine vykdavo per Idas, t. y. rugpjūčio 13-ąją. Vėliau rugpjūčio Idos buvo švenčiamos kaip Dianos iš Lavinijaus gimtadienis (Corpus Inscriptionum Latinarum, xiv., No. 2112; G. Wilmanns, Exempla Inscriptionum Latinarum, No. 319; C. G. Bruns, Fontes Juris Romani, ed. O. Gradenwitz, p. 389; H. Dessau, Inscriptiones Latinae Selectae, No. 7212). Be kita ko, Marcialis (xii, 67.2) ir Auzonijus (De feriis Romanis, 5 sq.) kalba apie rugpjūčio Idas kaip apie Dianos dieną. Iš viso to galime daryti išvadą, kad Hecateias idus, kurias Stacijus mini kaip Dianos Nemyje šventę, buvo ne kas kita, kaip rugpjūčio Idos, kurias poetai aprašo kaip karščiausią metų laiką. Plg. G. Wissowa, Religion und Kultus der Römer (Munich, 1902), p. 201.