Apie ėjimą

ROLANDAS KAUŠAS

Apniukęs rytas žiūri pro virtuvės langą. Ten senyvo amžiaus moteris sėdi prie mažo staliuko, abiem delnais apglėbusi karštos arbatos puodelį. Ir žiūri laukan. Taip jie kurį laiką žvelgia viens į kitą. Moteris atsargiai prineša garuojantį puodelį prie lūpų. Drėgmė nubėga jos veidu. Brūkšteli per jį ranka, kartu nubraukdama į šalį žilų plaukų sruogą. Padeda puoduką ant stalo, atsistoja ir užtraukia lango užuolaidėlę. Kaip visuomet, pagalvoja rytas. Ir ašara kaip visada. O gal tai tik garuojanti arbata? Bet užuolaidėlė užtraukta ir nieko nebematyti. Moteris tuo tarpu praveria šaldytuvo dureles ir pažiūri į mažą apšviestą sceną. Pieno butely matytis horizontali balta linija žemiau vidurio. Sviestas su sūriu greta viens kito sudėti specialiam indely. Dėl stiklinio gaubto jie atrodo didesni, negu yra iš tikrųjų. Marinuoti grybai ir atidarytas vyšnių kompoto stiklainis. Pablyškusios uogos kaip skenduoliai abejingai kyla ir leidžias žemyn. Moteris įsistebeilija į vyšnias stiklainio dugne.

Pravertų durų sušildytas, šaldytuvas pradeda jaukiai murkti. Atsidususi moteris duris uždaro. Švieselė kartu su reginiu užgęsta, virtuvė vėl paskęsta prieblandoj. Dabar girdėti, kaip kriauklėj į specialiai pakištą puodą ritmingai, kiaurai per susijaukusius jausmus kapsi vanduo.

Ir nebelieka, kur kitur eiti. Tada prasiveria atminties durys. Vanduo primena tolimą šalį, kur buvo išvežta dar būdama maža. Ten motina išmokė ją skaičiuoti pro kiaurą stogą ant aslos kapsinčius lašus. Viens, du, trys – pradeda skaičiuoti moteris. Taip beskaičiuodama užmigdavo. Keturi, penki, šeši – dėlioja lašus kriauklėj vieną prie kito toliau. Taip mintys mokomos paklusnumo. Motina skaičiuodavo, kiek dar liko gyvent svetimam krašte. Buvo likę daug. Lietuvon moteris grįžo viena. Buvo pažadėjusi tėvams sugrįžti. Septyni, aštuoni, devyni – skaičiavo pakelės stulpus traukinio lange važiuodama į šalį, kurią menkai teprisiminė. Paskui pametė skaičių.

Moteris lėtais žingsniais išeina iš virtuvės, uždaro duris, kapsėjimas nutyla. Nerimas kartu su nuskendusiom vyšniom pamaži vėl slenka artyn. Moteris žino, kad geriau apie tai negalvot. Giliai atsidūsta.

Claes Oldenburg. Minkštoji architektūra. 1985

Išlipusi iš traukinio Lietuvoj giliai įkvėpė. Kvapas buvo lygiai toks, kaip pasakojo tėvai. Ūmai susivokė nustojusi skaičiuot. Paskiri lašeliai susijungė visumon, troškulys pasitraukė kartu su prošal dunksinčiu nerimo traukiniu.

Moteris vaikšto iš vieno kambario kampo į kitą, bet nerimas raizgo voratinklį greičiau. Paskutinio vizito metu gydytojas patarė vengt vienumos.

– Išrašykit man, daktare, vaistų nuo senatvės, – prašė, bet šypsojos tik jos lūpos.

Kuo esi vyresnis, tuo mažiau lieka išlydinčių prie karsto. Beveik visi, kurie buvo grįžus į Lietuvą, išmirė. Dabar liko radijas ir laikraštis, dar televizorius. Bet šitie kitokie ir lengviau žiūrėt pro virtuvės langą nieko nematančiom akim negu ekrane matyt kitą Lietuvą, ištiškusią atskirais nesurenkamais lašais.

Už lango šiandien apsiniaukę ir jau matos lietaus pirštai ant stiklo, pagalvoja moteris, kaip ir kiekvieną dieną. Viduje vis mažiau oro. Mintimis nuvaikiusi kojas pančiojantį klampumą, pasuka tiesiai į koridorių ir ten pradeda rengtis. Toliau, toliau nuo savęs. Iš pradžių ant megztinio užsivelka pačios megztą liemenę. Paskui atsisėda ant mažo koridoriaus suoliuko, ant kurio mažos pakylėlės telpa telefono aparatas, ir pradeda autis batus. Tai reikia daryti lėtai ir atsargiai, kad kuo mažiau liestų kojų pirštus. Kojas reikia laikyt šiltai, išmoko tolimoj šaly. Po to, kai nušalo pirštus.

– Kuda mat’ smotrit, – giliai atsidususi namo šeimininkė toj tolimoj šaly kalbėjo nesuprantama pikta kalba, bet jos rankos buvo šiltos ir geros, dedant po padu nuluptą medžio žievę ir ant jos vyniojant medžiagos atraižą. Žievė nudažydavo padą gelsvai rausva spalva, kuri išlikdavo pusę trumpos tolimos šalies vasaros. Lyg būtų užminta ant neįprastai didelių aviečių. Tada iš tokios pat medžio tošies padariusi krepšelį mažakalbė šeimininkė įdavė ir pastūmė link aviečių krūmų.

– Tebe sladkovo nada, – pasakė ir kaip visad atsiduso prieš nusigręždama: – A rebionka to začem?

Aplink nieko nebuvo ir neaišku, į ką ji kreipės. Šeimininkės vyras žuvo per karą. Vyriškio su ilgais ūsais nuotrauka kabo tamsiam drėgnam kambary šalia kitos, prieš kurią šeimininkė nusilenkia ir keistai sumosikuoja ranka, lyg baidydama muses.

Moteris lėtais žingsniais vėl nueina virtuvėn: dujos užsuktos. Ranka dėl visa ko perbraukia dujinės rankenėles.

– Dujos užsuktos, – pasako garsiai.

Namai tušti ir neaišku, į ką ji kreipias. Paskui eina atgal koridoriun.

– Dievas viską mato ir girdi, – sako motina, paklupdydama vakare prie žemos lovos.

Šiaudai bado ir dar labiau niežti blakių sukąstas pilvas. Dievas turėtų būt stipresnis už blakes…

– Daugiau iš kambario kad kojos nekeltum, – motina užbaigia maldas. Avietės baigias. Lieka lašai.

Moteris užsideda tamsiai žalią šaliką su raudonais ir geltonais briedžiukais pakraščiuos. Šaliką ant krūtinės tampriai sukryžiuoja ir smakru prilaikydama, kad neišsiskleistų, abiem rankom paima paltą. Atradusi kairę rankovę įkiša ranką, pirštais prilaikydama megztinį. Paskui tą patį padaro dešine. Užsisagsto palto sagas. Dabar ateina eilė megztai beretei. Iš veidrodžio žiūrinti moteris kruopščiai pirštais sukiša po berete žilus plaukus. Pakreipia galvą į vieną ir į kitą pusę. Veidrody, už moters nugaros, pasimato gintaru inkrustuotas paveikslėlis: tautiniais drabužiais vilkinti mergina stovi ant jūros kranto ir moja skarele. Gintaro gabaliukai kai kur ištrupėję, ypač iš vėjo kedenamos skarelės. Tas paveikslėlis kabojo tolimoj šaly prie lovos, prieš kurią vakarais suklupę kalbėdavo maldeles. Gintaro Dievui, Lietuvos Dievui ir kad leistų sugrįžti. Tėvas nesimelsdavo. Tik rūkydavo ir žiūrėdavo į paveikslėlį tuščiom akim. Jis mirė pirmas.

Pagaliau moteris veidrody pamato save. Greit nusuka akis į šalį. Patikrina, ar turi raktą. Raktas yra tikras dalykas, šaltas ir abejingas, jis nesvarsto, tik atlieka. Juo galima pasikliauti. Stipriai sugniaužia raktą saujoj. Dalis nerimo lieka už durų saugot buto. Užtat namo koridoriuj tiek daug vietos, net nejauku. Moteris, atsargiai pėda susirasdama laiptelius, lipa žemyn į pirmą aukštą. Pravėrusi laukujes duris įkvepia drėgno oro. Lengvai apsisuka galva ir ji turi įsitverti namo sienos, kad neparpultų. Girdėtis lietaus lašai, atsitrenkiantys į paskutinius medžių lapus. Pro šalį pralala mokinių būrelis.

Iš traukinio išlipusi išgirdo tėvų šneką ir sumišo. Kažin ar aš galėsiu ištart lietuviškus žodžius, su nerimu pagalvojo. Motinai mirus, šnekėdavo svetima kalba su nusenusia namo šeimininke. Ji išlydėjo moterį geležinkelio stoty:

– S bogom, dočenka.

Pastovi akimirką užsimerkusi. Taip geriau matyti, kur kas geriau negu veidrody ar televizoriuj, ar laikrašty. Ir tada nieks nepasitiko. Pramerkia akis, matytis tas pats apniukęs rytas, tik nerimo lauke mažiau. Palengva paleidžia sieną ir pabando žengti žingsnį į priekį. Paskui kitą ir dar vieną. Dabar reikia nesustot. Už namo kampo pasimato gatvė ir keletas praeivių. Visų žingsniai skubūs, jie turi kur eiti.

– Susirask tikslą, dėl kurio verta gyventi, – sakė gydytojas, išrašydamas vaistų.

O vaistai tada kam, klausė. Nejučiom, susinervinusi, pradeda ieškot kišenėj rakto. Tėvų tikslas buvo sugrįžti. Dėl to gyveno, ne, greičiau – laukė. Paskui mirė.

Diena bando giedrytis. Vėjas, ieškodamas kartu su pirštais rakto, lenda į kišenę. Moteris užsimerkia ir leidžia vėjui glostyti veidą. Ištraukia iš kišenės ranką ir atlaisvina stipriai aplink kaklą užveržtą trispalvį šaliką su briedžiukais. Klausimai, nuo kurių ką tik pabėgo, pradeda rikiuotis galvoj į eilę.

„Ko aš laukiu, – savęs mintyse pasiklausia, paskui dar kartą: – Dėl ko aš mirinėju?“

Net šypteli nuo tų klausimų. Dienos šviesoj jie geriau matos ir nebėra tokie baisūs. Nejučia paspartina žingsnį. Lyg turėtų kur eiti kartu su išsibarsčiusia Lietuva. Nuo mokyklos pusės pasigirsta skambutis. Lietuvoj prasideda nauja diena. Moteriai vėl noris nusišypsoti.

– Kai grįši, nueik į kapus, – prisakė motina.

Vėjas kur buvęs kur nebuvęs sukinėjasi aplink, painioja palto skvernus ir įsirėmęs į nugarą stumia priešingon pusėn, į priekį, iš svetimos šalies.

„Kaip šuniukas“, – pagaliau susivokia moteris ir dabar jau nepaliauja šypsojusis. Net žmonių veidai gatvėj atrodo pragiedrėję ir eiti kur kas smagiau. Dabar ji žino kur, jau seniai žinojo. Kartu su vėju pasuka centro link.

– Ko aš laukiu? – ištaria ir nepamini antros klausimo dalies. Ne tokia jau ji ir svarbi. Vėjas moteriškę aplenkia, pabėgėja į priekį ir dabar tuskina virš merijos kabančią vėliavą. Moteriškė apžiūri savo šypseną laukujų durų stikle. Merija iš vidaus atrodo kaip poliklinika. Vėjas lieka lauke, bet moteris dabar ir pati žino, kur jai reikia. Koridorium eina pavaduotojas, gerai pažįstamas, ir moteriškę pamatęs sustoja, nes pasislėpt nėra kur.

– Aaa, – nutęsia, – megztosios beretės ir vėl čia.

Atėjusioji šypteli.

– Aš dėl vėliavos.

Pavaduotojo veidu perbėga nerimas. Ir jam. Bet dabar moteriškė nebeturi jokio noro apie tai svarstyti.

– Vėliava iškelta, – nedrąsiai sako pavaduotojas ir klausiamai žiūri į atėjusiąją.

– Žinau, – moteriškė dar niekad nesijautė tokia tvirta merijoj.

Šita jau kabo keletas metų ir gerokai apdriskusi. Žvilgsniu sulaiko beprasižiojantį pavaduotoją:

– Norėčiau pasiūt naują vėliavą.

Pavaduotojas nustebęs apžiūrinėja lankytoją, lyg pirmąkart ją matytų. Taip pamaži einama lauk iš svetimos šalies. Paskui jie abu viens kitam nusišypso. Pavaduotojas linkteli galva ir pasuka atgal, iš kur atėjęs. Netikėtai jam noris pabūt vienam.

Moteris kartu su rudenio saule eina namo, iš anksto džiaugdamasi, kaip nuneš kaimynei pačios marinuotų šiųmetinių grybų stiklainį. Į kapines nueis vėliau, per Vėlines. Aplankyt mirusių.