Žemės gyviai ir paukšteliai

Su savamoksliu medžio drožėju JONU KNIEŽA kalbasi Juozas Šorys

Medžio drožėjo Jono Kniežos (g. 1929) iš Mosėdžio (šiuo metu – iš Vydmantų, Kretingos r.) kūriniai į parodų viešumą išniro tarsi iš tirštų kuršių / žemaičių pajūrio ūkanų. Rodos, braukšt – ir tapo matomi bei iškart įvertinti rinktinės, baltais muileliais, prausylais ir netgi černylais išsitatinusios, gal ir drūčiai liaudies meno ir tautinės kultūros srityje pasikausčiusios publikos per Lietuvos nacionalinio muziejaus surengtos parodos „Žiemos virsmas“ atidarymo iškilmę. Jie deramai sužmogino rengėjų aktualizuotą kalendorinį tarpsnį nuo pusiaužiemio iki pirmųjų pavasario ženklų, kai sučyruoja savi ir „emigrantai“ paukštukai, suliuoksi skeltalūpiai zuikiai, sukruta urvuose ir kitur laukinis bei naminis žvėrinčius… Nors į daugel ką iš parodos rengėjų pateiktos empirinės paprotinės medžiagos ten buvo galima pasiveizėti ir daugel kuo pasigėrėti, dėmesį ypač patraukė savita primityvia (naivistine) maniera savamokslio žemaičio išdrožtų gyvūnų ekspozicija. O juk ir tarp puikių dabartinių medžio drožėjų bei skulptorių su prestižinių parodų ar konkursų titulais ir „aukso vainikais“ dabar reta sutikti talentingą meistrą, tęsiantį ilgaamžes savaimingai besiplėtojančio liaudies meno tradicijas, drožiantį „iš savęs ir pačiam sau“. Vadinamieji dabartiniai visiems žinomi primityvistai neretai jau „pagadinti“, nes kuria dairydamiesi į menų aplinką, norėdami įtikti rinkai ir komisijoms, todėl vadintini antrojo ar kažkelintojo ryškio ar (pa)šaukimo, anot paplitusių krepšininkų (ir menininkų) terminų. Atrodo, didžiųjų geografinių atradimų ir spontaniškų, lyg perlai savitų regioninių sričių etnokosmoso vandenynų dugne iškutėjusių ir sunkią lemtį išgyvenusių meistrų radybų laikai pasibaigė, bet… vis dar pasitaiko netikėtumų.

Visai be pastangų, atsitiktinai vyniojosi paprastų ir jaukių Jono Kniežos drožinių viešinimas. Neapsieita be dukters vilnietės Mildos išsitarimų apie gyventi po mylimos žmonos netekties padedančią tėvo aistrą. Kartą apie tėvo drožinius šiaip sau kalbantis teatre pasirokavo su kurso drauge Maryte Slušinskaite, dirbančia minėto muziejaus Etninės kultūros skyriuje, o ši savo ruožtu pakutrino jais pasidomėti ir vedėją Elvydą Lazauskaitę, parodydama iš draugės gautas nuotraukas. Abejonių nebuvo, net į menotyrininkus kreiptis nereikėjo, todėl galbūt tada ir nuskambėjo lemtingas verdiktas: „Į parodą!“ Nepraėjo nė striukas šviesmetis ir į dabartinių J. Kniežos namų Vydmantuose duris pabarbeno fotomenininkas Arūnas Baltėnas, minėtosios muziejininkės M. Slušinskaitė ir E. Lazauskaitė. Dar vėliau ir kitam kalbintojui, migruojančiam tenbuviui, pavyko pas J. Kniežą nukakti ir subraukti vyrišką žemaitišką rodą, jos fragmentus (vertimą) ir išguldome.

– Iš kur kilusi ir kuo vertėsi Jūsų giminė, šeima?

– Mano tėvas buvo kilęs iš Kniežų kaimo (Kretingos r.). Jie buvo keturi broliai, turėjo ir seserį. O žemės neturėjo. Biedni buvo. Seniau sakydavo, kad tokie žmonės – rendoriai. Eidavo įnamaudami, rendavodavo žemę, ją dirbdavo ir iš to gyveno. Mano senelis, mamos tėvas, gyveno Vaineikių Medsėdžiuose (Kretingos r.), turėjo 31 hektarą žemės ir keturias dukras. Kniežų kaime buvo keturi vyrai, o ten – keturios mergaitės… Tėvas mislijo, kaip reiktų jas apžanindinti, atiduoti arba, sakydavo, išleisti už vyrų. Prižadėjo: tekėkit, atiduosiu jums visą žemę ir gyvenimą, o pats nusipirksiu žemės ir gyvensiu kitur. Taip ir išėjo. O jo žemė buvo geroje vietoje – tarp Kretingos ir Vaineikių miškų. Per laukų vidurį ėjo kelias, tekėjo Akmena; ten buvo mano senelio žemės. Ir dabar, kai neseniai važiavom, matėm, kad buvusioje mūsų žemėje tebestovi drūktas ąžuolas. Kai vyko melioracija, jį paliko netoli kelio… Nedrįso išrauti. O upėje seniau, iki melioracijos, kiek vėžių ir žuvies būdavo! Tas opalis vietomis būdavo gilus, bet vasarą beveik visai išdžiūdavo, likdavo tik sietuvos. Kai vanduo vasarą liob nuseks, vagoje likdavo kaip kokie prūdeliai, tai susiedai paimdavo patalų užvalkalą, du mietus, sumiešdavo vandenį ir griebdavo žuvį rankomis… Varydavo į tą užvalkalą. Gaus raudų, lydekų, ešerių, vėžių. Dėdavo į kibirus, kitos pačios subėgdavo į tą užvalkalą… Atmenu, kai eidavom maudytis, žuvys žolėse lyg dideli kirminai apie kojas raitės.

– Kam dabar ta giminės žemė priklauso?

– Žemę pardaviau. Pirma ją nuomodavosi toks nesugriuvęs prie darbo žmogus – eigulys Milius. Vėliau naudos iš jos nebeturėjau, o mokesčiai vis pareina, tai pasidalijom žemę po lygiai trys broliai Kniežai ir pardavėm. Tada pigiai tegavom – po 1500 litų už hektarą, bet tokios buvo kainos. O dabar tas eigulys, sako, tą žemę užsėjo sėkliniais javais ir gerai verčiasi, ūkininkauja.

– Gal girdėjote, kodėl Jūsų senelio gyvenvietę vadino Kniežų kaimu?

– Kodėl taip vadino – nežinau, bet kitaip žmonės niekada nevadino, tik Kniežų kaimas. Ten šaknis turėjo tėvo broliai. Vėliau jie gyveno Vaineikiuose, Kretingsodyje, o sesuo – Grūšlaukėje (buvo ištekėjusi už Peldžiaus).

– Susiraizgo žmonių keliai – iki šio ryto Jūsų nepažinojau, o va paminėjote ir mane „kliudančias“ svarbias giminės vietas: mano senelis Juozapas buvo kilęs nuo Grūšlaukės, atrodo, iš netoli nuo to bažnytkaimio esančio Peldžių kaimo. O Peldžiai kilę nuo „pelėdos“. Kai pirmą kartą naktį miško keliuku su draugais važiavome Grūšlaukės link, mus sustabdė dvi tamsoje žibančios beveik signalinės lempelės – apakintos pelėdos akys. Teko išjungti šviesas, ramiai tyloje palūkuriuoti, kol nakties medžiotoja oriai įsileido į savo valdas.

– O kai mano tėvas važiuodavo „į pamiliją“, ir aš stengiausi važiuoti kartu. Jei tik imdavo… Norėjau pats viską matyti ir žinoti. Tada turėdavom gerų kriaušių, liobdavom tada jas kitaip vadinti – dūliai. Tokie jie atrodė velniškai dideli… Kartą vėliau nuvažiavom – kai vėjas smarkiau papučia ir juos plūcina, jie krenta ant žemės ir pūkšt – išsiskleidžia… Tokie ištrešę dūliai. Giminėms patikdavo.

– Ar vėliau nenorėjote Vaineikių Medsėdžiuose likti gyventi?

– Kur nenorėsi, ten buvo gera vieta, bet kitaip išėjo… Kai parvažiavom iš Sibiro, norėjau ten apsistoti, bet kolchozo valdžia specialiai liepė nugriauti visa, kas buvo likę, kad tik ten neapsigyventume. Nors ten ir gimėme, augome… O 1948 m. mama, brolis, sesuo ir aš buvome išvežti į Sibirą. Tėvas anksčiau buvo šešiems metams patekęs į kalėjimą už samagono darymą, nes, kai tvėrė kolchozą, valdžia viską atėmė ir nebebuvo iš ko gyventi. Sakė, nebėra ką daryti, reikia samagoną virti, reikia juk imtis kažkokio pragyvenimo. Per tą kalėjimą jo kartu su mumis ir nebeišvežė. Rašėm vėliau jam laiškus, kad atvažiuotų pas mus, bet visi žmonės baidė: ar tau galvoj negerai, kur tu pats važiuosi į Sibirą, jei jau neišvežė, tai ir nekišk galvos į kilpą. O mes ten pravargom beveik dešimt metų. Vėliau jau ir ten buvom prasigyvenę, bėdos nebebuvo.

– Tėviškės sodyboje, prie kurios, kaip sakėte, visai greta buvo miškai, turbūt matydavote visokių žvėrių, gyvių…

– Ten pamiškėse ir net netoli namų vaikščiojo daug stirnų… Briedžių nemačiau, nors, rodos, turėjo būti. O stirnos daugiausia pavasarį vaikščiodavo, kai miške dar būdavo sniego, o laukai jau nutirpę. Pamiškėje būdavo pasėti mūsų rugiai, veizėdavom, kada saulei leidžiantis ten pradės rodytis stirnos. Mums, vaikams, buvo taip įdomu, bėgsim arčiau paveizėti… Kai mus pamatydavo, baltus užpakalius tik švyst į viršų, uodegą tik pariečia ir bėga į mišką ar toliau kur į krūmalius.

– O gyvulius vaiku būnant ar daug teko ganyti?

– Kur tau neteks – daug metų gyvulius ganiau. Pirmiausia ir paukštelius pradėjau drožti ganydamas. Ir vuotegus nusivydavom iš linų. Juk tėvas sėjo linus. Ir rovė, ir mynė, ir mano mama iš jų audė ir verpė. Visų kelnės ir kiti drabužiai buvo lininiai, namų darbo. Taip ir išėjo, kad ganydamas pradėjau drožinėti. Ganai ganai, sėdi kur pakrūmėje ar ant kelmo ir nėra ką daryti. Peilį buvau pasirišęs apareliu, kad nepamesčiau. Paimsiu medį, daugiausia alksnį, jų buvo pilni krūmai aplinkui, ir drošiu. Drožiau paukštelius. Jie man tiko ir gerai išeidavo. To beveik nebūdavo, kad bedroždamas neįsipjaučiau piršto… Visi rankų pirštai buvo nuraižyti. Kai išdroždavau, paukštelį reikdavo būtinai nudažyti. Kad gražesnis būtų. Dar skylelę apačioje padarydavau, šakelę nupjaudavau, pamaudavau tą paukštelį ant jos ir patupdydavau prie tako. Jau prie tako mano paukšteliais būdavo apstatyta… Liobdavo vaikai juoktis radę. Buvo patenkinti ir kalbos turėjo. O man kas? Visi žinojo – prie tako sutupdyti Kniežos paukšteliai. Visaip ir visur juos tupdydavau – ir prie tako, ir prie kelalio.

– O kodėl taip darėte?

– Man taip buvo įdomu ir gražu. Išdrožiu ir pats džiaugiuosi. O namo retai tenešdavau, galvojau, kad tegu jie geriau lieka laukuose, prie kelalių, kur žmonės vaikšto ir mato. Išdrožiu paukštelį, įsmeigiu į išurbintą skylutę nupjautą šakelę ir įduriu į žemę… Numargindavau ir pats džiaugdavaus – koks puikus paukštelis! Matai, vienas paukštelis yra taip margas, o kitas – visai kitaip, tai ir dažiau kitaip, kad būtų skirtingi.

– Ar po daug jų ten sutupdydavote?

– Visaip. Ir po daug, ir mažiau, kaip išeidavo. Susmeigdavau į žemę ir palikdavau. Ir niekas jų nesaugodavo. Jei kam patikdavo, pasiimdavo, bet kaime visi žinojo, kieno tai darbas. Visaip būdavo – kiti ir į namus parsinešdavo, išdykę vaikai juos kartais išmėtydavo aplinkui, bet neėmiau į galvą, vėl droždavau. Ir mamai žmonės papasakodavo: ar žinai, kokius paukštelius Juonis išdrožė? Lyg būčiau iškart du darbus dirbęs…

– Kiek Jums tada buvo metų?

– Pradėjau ganyti, kai dar ir į mokyklą nereikėjo eiti. Pirmiausia pradėjau ganyti avis. Iš kūtės pavasarį, kai dar maža žolelė, jas išvarydavau ir ganydavau. Buvo toks aptvaras, ganiau tada dar mažas kelias avis su ėriukais. Kai buvau jau didesnis, ganiau ir didelius gyvulius – karves, arklius. O kaip baisu būdavo ganyti po miškus!

– Dėl ko baisu?

– Kartais ir paklysdavau beganydamas. Paklysti ir nebežinai, į kurią pusę gyvulius bevaryti. Ypač klaidu būdavo, kai nebūdavo saulės. Kai visai nebežinodavau, ką daryti, paleisdavau gyvulius likimo valiai. Jie žinodavo laiką, kada juos varydavau namo, ir patys patraukdavo link namų, o aš paskui juos… Gyvuliai išveda. Randa namus. O kartais išsivarydavau per mišką į visai kitą pusę, Kretingos link. Tik išlindęs iš miško suprasdavau, kur atsidūriau ir kiek nutolau nuo namų. Kartais išlįsdavau net ties Rugių kaimu (ten buvo ir mokykla). Kai į tuos laukus išsivarydavau, nors ir toli, bet bent jau lengviau atsipažindavau.

– O dėl žvėrių ar kokių gyvačių nebuvo baugu?

– Žvėrių nebijojau; tada vilkų jau nebuvo girdėti, prabėgs tik koks zuikis, lapė. Įdomu buvo pamatyti, norėdavom tykiai prie jų prieiti ir iš arčiau pamatyti. Aišku, ir sugrobti… Kur tau! Tik daugiau sušlamėsi, jie ir nubėga, tiek ir tematysi. Tik luzgančias ausis ir uodegas.

– O kodėl vaikystėje nedrožėte žvėrelių ir kitokių gyvių, tik avis ganydamas – paukštelius?

– Tada lengva buvo ganyti, niekas per daug nerūpėjo, be to, turėjau ūpo drožti paukštelius, nes gerai išeidavo, o varantis gyvulius per miškus retai kada pavyksta ramiau atsisėsti.

– O jau į senatvę kaip vėl ėmėte drožti? Atminėte vaikystę?

– Kai mirė žmona, pasidarė taip skaudu gyventi, taip vieniša… Gyvenu dabar pas dukterį Laimą Vydmantuose, lyg ir įsikibęs į jos gyvenimą. Visi užsiėmę, išeina į darbą, į mokyklą, o aš nebeturėjau kuo užsiimti, ašaros tik bėga nuo prisiminimų, o gyventi nieko neveikdamas nemoku.

Susirgo kartą proanūkis, pakilo temperatūra, dar kas ten jam nutiko – nebėjo į darželį. Paprašė manęs, kad jį priveizėčiau. Piešdavom su juo, rašydavom raides, vienu tarpu jis pamatė pro langą lekiant paukštelį. Jis mane vadina tėveliu (ir anūkai, ir vaikai mane taip vadina), tai ir sako: „Tėveli, nupiešk man tą paukštelį.“ Ėmiau ir nupiešiau jam paprastą paukštelį. Vėliau piešėm ir karpėm abu kartu, bet pieštas ir lieka pieštas, toks plokščias kaip blynas, o dar ant lapo… Įsinešiau paskui malkų kurti pečių, tai jis ir sugalvojo – tu man išdrožk paukštelį iš medžio. Pasijaučiau nei šiaip, nei taip… Pasiėmiau peilį ir iškart išdrožiau. Išėjo toks lyg žąsinėlis… O žąsinas kartais būna piktas, nori pribėgti ir įgnybti. Vaiką gąsdina. Padirbau kitą – mažą kaip pirštelis žąsinėlį. Taip ir pradėjau drožti, nes sergantis vaikas vis pageidavo – išdrožk tą arba kitą. Ir višteles, ir žąseles, ir kitokius paukštelius. Paskiau pradėjau drožti ir žvėrelius, pirmą, atrodo, išdrožiau zuikį. Kuo toliau, tuo daugiau…

Sūnus dirbo prie medžio apdirbimo. Paimdavau kokią pliauską, bet kartais sunku būdavo drožti kietą medį – beržą ar kitą kokį, tai sūnus atvežė man liepos medienos, likusios dirbant baldus. Liepa – žymiai minkštesnė drožti. Nepalyginsi, ar zuikelius išdrožti iš beržo, ar iš liepos. Va, du ožiai ant liepto surėmė ragus. Juos išdrožiau iš pušies, nes tuo metu po ranka neturėjau geresnės medienos. Pušis – geltonas, kietas medis, nesu įpratęs iš jo drožti, tai sunkiai ėjosi, bet vis tiek išdrožiau.

– Papasakokite, kaip pradedate drožti?

– Iškart popieriuje nusipiešiu, ką noriu išdrožti. Kartais dar ir vėliau papiešiu, kad būtų aiškiau ir lengviau drožti. Lyg pasidemonstruoju sau, ką noriu padaryti. Va nusipiešiau du ožius iš pasakos, kurie surėmė ragus ant liepto ir neduoda vienas kitam praeiti. Paėmiau lentą, kiek ten buvo platumo – įtalpinau ir tuos ožius. Be piešinio būtų sunku nutaikyti, neužmiršti kokių dalių, pagražinimų. Droži, urbini, dailini ir maždaug padarai, kaip nori. Kai nori ką nors iš didesnių žvėrių išdrožti, reikia gerą pagalį turėti. O mažiems gyviams drožti gerai tinka liepos šakaliai. Praeitais metais turėjom žiemai liepinės malkos, susiskaldžiau ir turėjau iš ko drožti. Dariau iš jos zuikelius, šunelius… Ir va tas baltas kengūras. O šiemet drožiu iš juodalksnio, prisiruošiau atsargų, nors kartais ir pagalvoju – o rast’ (gal) nebgyvensiu… Bet vis tiek kaupiu medieną ir drožiu. Drožiu ir drožiu.

– Ką iš žvėrių ir naminių gyvūnų labiausiai mėgstate drožti?

– Gaila, kad nematai, kiek tų gyvių šiame kambaryje anksčiau buvo. Vienus išsivežė į Vilnių, į muziejų, kitus išdovanojau. Ko tik čia buvo – arklių, jaučių, stumbrų, briedžių, žirafų, kupranugarių, dramblių… Va čia – kengūros, ir visos su vaikais sterblėse, atrodo, kad tarp rietų (blauzdų) laiko suspaudusios… O va čia – lyg vilkas kauktų miške. Pritaikiau papuvusį medį. Kai iškrito šaka – vėl įstačiau ir pritaisiau, kad būtų ta pati. Nenorėjau išmesti. Zuikelis nusiminęs stovi. Šalia – krokodilas ir drakonas trimis galvomis. Visi sutelpa.

– O kitoje lentynoje kas ten, sukišę nosis?..

– Katinas, arklys, dramblys… Sudėjau juos bet kaip, netaikydamas. Yra ir raganosis. O kaip be kiaulių? Vienos iš jų kuproje įtaisiau skylutę – išėjo taupyklė. Buvau pridirbęs daug jaučių, stumbrų, raganosių… Išsivežė į muziejų žmonėms parodyti. Ir gerai, tegu paveizi.

O dideli ožiai kartais badosi lyg jaučiai, juk ožys šoka iš viršaus ir duria su didele jėga. O jaučiai stumia atsirėmę… Dirbau ožių ragus taip, kad jiems išeitų gerai susiremti… Išėjo tokie lyg susiraukšlėję, bet kitaip iš pušies nepadarysi.

– Kokius Jūsų drožinius muziejininkės išsivežė į Lietuvos nacionaliniame muziejuje surengtą parodą?

– Paliko man popierių, ką paėmė, kai baigsis paroda, žadėjo grąžinti. Tris, sakė, norės pasilikti. Išsivežė boružės dėžutę, vėžlių, gandrų, šunų, žiurkių, šernų, avinų, stumbrų, jaučių, kiaulių, briedžių, katinų, pelėdų ir dar visokių kitokių.

– Vienus drožinius padažote, o kitų – ne. Kaip čia išeina, kodėl tokia „nelygybė“?

– Kaip įeina į galvą, taip ir padarau. Kartais, jei turiu dažų, padažau, o kartais ir ne. Ir tie iš Vilniaus atvažiavę mane kamantinėjo, kodėl dažau… Ką aš žinau kodėl. Vieniems reikia dažo, o kitiems ne. Jei dažau, pasirenku spalvą, kokia man tinka.

– Vienur viena spalva padažote, kitur keliomis pamarginate…

– Kitus reikia pamarginti – va čia gyvis, panašus į katiną, išėjo, bet iš tikrųjų tai – tigras. Pamarginau jo kailį, kitaip nesuprasi, ką norėjau išdrožti. Ir proanūkis padėjo dažyti.

– O kaip darėte šitas dvi beveik tikro didumo briedžio galvas?

– Išdrožiau, kaip mokėjau; jų ragai yra dėtiniai. Juos išsidrožiau atskirai ir vėliau pritaisiau prie briedžių galvų. Vėliau jas pridėjau prie kambario durų staktų. Tegu saugo…

– Pastebėjau, kad ant kai kurių drožinių dedate tokius lyg meistro ženklus?

– Taip sugalvojau, kad būtų lengviau atskirti. Ant vienų drožinių dedu tokį antspaudą su metais, ant kitų nededu. Ne visus teštampuoju…

– Matau žvejį su žuvim, už save didesne…

– Ką darys žmogus – jei gaudyti, tai gaudyti! Sugavo tokią drūktą, maktingą žuvį, tokius juodu ir reikėjo išdrožti. Užsimetė ant kupros ir nešasi.

– O kaip paprastai drožiate – iš vieno medžio gabalo ar iš kelių ir paskui sumontuojate?

– Galima sakyti, kad visi mano drožiniai yra iš vieno medžio, tik retkarčiais pridedu kokius ragelius ar dar ką. Aišku, paukštelius sustatau ant šakų – jų ir šakų iš vieno medžio neišdroši. Va ten zuikiai prie tvoros rauna morkas, nori graužti, išalkę, o varna į juos nuo tvoros veizi. Visi kartu gyvena.

– Padarėte lyg paveikslą iš kelių zuikių, varnos, tvoros, morkų lauko…

– Norėjau, kad daugiau jų vienoje vietoje būtų, norėjau skirtingai juos išdrožti. O va čia jau višta su vištyčiais, o gaidys gieda… Ten – parlekia žąsinai. Dar išdrožiau lekiančią žuvėdrą, jos sparnai kumpi. Iš to galima atskirti.

– Matau visur Jūsų išdrožtų dėžučių. Kam jos skirtos?

– Pridrožiau visokių dėželių. Galima sudėti smulkius dalykėlius. Bet ne visos dėželes yra mano drožtos. Pačias mažiausias išdrožė proanūkis Ignas, aš tik padėjau skyleles išgręžti. Išsipiliavojo kaip mokėjo, labai stengėsi vaikas. Seniau esu daręs širdelės formos dėželes, moterims tokios patinka auskarams ar žiedams susidėti. Dar esu padaręs gulbės formos dėželių – sparnus nutrauki ir pasidaro dėželė, kai nebereikia – vėl sparnais uždarai.

– O čia retesnės tarp Jūsų žvėrių meškos…

– Viena meška nešasi medų, o kita meška pamatė, bet jai neduoda užvalgyti, tai mietą išsitraukusi tą gobšę genasi… Tokia lyg pasaka.

O čia išdrožiau velnią – tokį kaip žvakidę. Žmonės juokėsi – velnias žvakės tikrai neneš… O tas velnias sėdi ir ant kojų, ir ant uodegos, ant trijų atramų – kitaip pastatyta žvakidė nesilaikys, nuvirs ant šono.

– Ant šitos lentynos – šventieji, angelai…

– Kaip matai – kiti meldžiasi rankas sudėję, kiti – angelai su sparnais. Visokių yra – mažų ir didesnių, dažytų ir nedažytų. Vieną angelą dar 2002 m. padariau užsidengusį rankomis veidą – anūkui, dėl kažko prasižengusiam, sakiau, kad jis nė nenori tavęs matyti, kai toks negeras esi. Vaikas net kriokti (verkti) pradėjo – tegu angelas veizi, tegu veizi į mane… Sakau – nieko negaliu padaryti, jau taip išdrožiau, stovi jis sparnais užsidengęs akis.

– Ar dažnai drožiate ir kodėl Jums to reikia?

– Kai troboje vienas sėdžiu, visko prisigalvoju, negera ant širdies pasidaro, noriu ko nors imtis dirbti. Kai sėdi be darbo, tada ir galvą nuolat skauda, ir taip blogai viskas atrodo… Išeinu tada į malkinyčią. Pradedu drožti ir visi blogumai praeina, galva nebeskauda, taip lengva ant širdies pasidaro. Nebėra laiko galvoti ko nereikia – tik galvoji, kaip čia geriau padaryti.

– Ne kiekvienas taip gali – esate nagingas žmogus, ko imatės, tą ir padarote.

– Negaliu skųstis. Daug metų gyvendamas Mosėdyje (Skuodo r.) buvau pasidaręs traktorių, nes arklio laikyti tada kolchozas neleido. Kiti sako – nežinočiau, nuo ko reiktų pradėti ir kaip drožti. Aš prieš pradėdamas apgalvoju, ką ir kaip darysiu. Prieš droždamas zuikius išsipiešiu popieriuje ir pagal tai žinau, kaip drožti. Kai esi toks bemokslis, reikia mokėti pasitobulinti… Turi medį ir prašo manęs – padaryk arklelį. Jei droši neapgalvojęs, kojelės bus tęvos ir greit nutrūkinės, todėl reikia sugalvoti, kaip padaryti, kad jie gerai laikytųsi. Be to, reikia saugotis, kad medis neskiltų, nesueižėtų. Kai darau didelius žvėris ar gyvius (žirafas ilgais kaklais, didelius katinus), tai ir medienos reikia nemenkos. Įsiverži į varstoto spaustuvą, pirma apsibraižęs pieštuku, ir pradedi kapoti, nuiminėti, ko nereikia, o paskui jau iš lėto dailiau pjauni, droži, urbini, grauži…

– Nematau nė vienos Užgavėnių kaukės… Kodėl nedarote?

– Dėl anūko. Jis taip bijo tų kaukių, kad šiemet net mokytojai pasakė į ausį, jog rytoj per Užgavėnes neateis į mokyklą. Ta klausia: „Kodėl?“ Sako: „Bijau „žydų“.“ Ir namo parėjęs pasakė, kad rytoj neis į mokyklą, nes jau ir mokytojai pasakęs, jai buvo netikėtumas ir ji nieko nebepasakė… Kiek kartų esu jam rodęs, kaip iš laikraščio iškirpus akis, nosį, burną galima padaryti paprasčiausią kaukę, rodžiau – juk už jos esu aš, bet jam vis tiek baisu tos kaukės. Vis tiek savo varo: „Nenoriu tos ličynos!“ Kai per Vydmantų kaimą eina žmonės su kaukėmis, sėdi užsirakinęs antrame aukšte.

– Matyt, kažkas dar mažą jį išgąsdino. O Jūs jaunas ar eidavote „žydais“?

– Seniau dar kaip ėjom per Užgavėnes per kaimus! Paimi, liob, avies kailio, išsikerpi ličyną, plaukus apkarpai, kad būtų panašus į žydą. Oi kiek privaikščiojom! Tik, būdami vaikai, bijodavom vyresniųjų – tie pagavę nuimdavo ličyną ir primetę prie žemės prikišdavo kelnes sniego. Jiems kad tik pasišaipyti iš mažųjų būrelio, ir dar norėjo, kad nebūtų konkurentų, kad daugiau prisirinktų. Vis tiek kiekvienais metais sudarydavom savo būrį ir eidavom per kaimo kiemus. Aš eidamas pasiimdavau butelkėlę, ją prisirišdavau po švarku kiek žemiau ir įtaisydavau žarnelę, kad kai geri samagoną, jis nutekėtų į tą butelį. Man šnapšė netiko nuo pat mažens, todėl ir sugalvojau, kaip ją per Užgavėnes nutekinti į atsarginį butelį. Tėvas, kai virdavo samagoną, liepdavo man prinešti sausų medžių – eigulys pykdavo, jei kas žalius nupjaudavo. Tėvas vėliau duodavo man butelį ar guminę pūslelę degtinės kaip vaikiui, kuris eidavo į šokius. Pats šokiuose jos negerdavau, kartais parduodavau tiems vyresniesiems, kurie trūks plyš jos užsinorėdavo. Nubėgu į tamsą, įpilu iš tos guminės pūslės, kuri įtaisyta mano antyje, ir visi būdavo patenkinti, dar ir man įpildavo pakaštavoti (paragauti). Ir tėvas manim likdavo patenkintas, sakydavo: Juonis yra protingas vaikis, išeina į šokius, bet ne tik grįžta negirtas, dar ir su pinigais pareina. Aš ir dabar degtinės neieškau – išgeriu tik per šventes ar kai reikia pakalbėti su žmogumi, kad liežuvis atsirištų.

– Kokiais įrankiais drožiate? Gal turite įsigijęs gerų kaltų, peilių?

– Visi mano įrankiai – paties darbo. Peilius esu pasidaręs iš pjūklo, iš stalinių peilių pasidirbau kaltelį ir skaptelį. Žmona buvo pripirkusi daug stotkų ir stalo įrankių, tai aš dabar naudoju. Ant dujinės pakaitinu, sulankstau ir pasidarau, ko man reikia. Mano instrumentai tokie – namų darbo. Priprasti. Kažkur mėtosi ir fabričnų, bet jie nelimpa prie rankos. Turiu gudelę – jei reikia, perbraukiu, turiu diskelį – pridedu akuoto, pazulinu, kad aštrūs būtų.

– Ar drožiate parduoti?

– Nepardavinėju savo drožinių. Daugiau dovanoju. Kiek visko esu pridrožęs! Anksčiau angelų daug droždavau, daug kas jų prašė. Gal mada buvo užėjusi? Ir zuikelių, gandrelių kiek pridovanojau. Gandrus laikiau ir šio savo namelio Vydmantuose priemenėje, bet tiek jie buvo galvas nunarinę, vis veizėjo į savo kojas… O koją apkabinusi buvo varlė. Klausdavo manęs: kaip čia išeina? Varlė prašosi gandro, kad daugiau mūsų neknapotumėte…

– Ar teko anksčiau matyti meniškų kitų drožėjų darbų? Ne šaukštų ir pjaustymo lentelių amatininkų.

– Ne, tokių pas mus nebuvo. Teko matyti tik meistrus, kurie darė kubilus, tekinius. Nemačiau, kad kas žaimotųsi, drožtų dėl savęs. O aš kai pamatau per televizorių kengūrą ar žirafą, greit jas nusipiešiu ir išdrožiu, jei noriu. Sakai, šaukštai… Ir gerą šaukštą kruopynei pasrėbti ne taip lengva išskobti…

Kartais pagalvoju, kad norėčiau kieme pastatyti briedį visu ūgiu, su dideliais ragais, tvirtai stovintį. Bet kažin ar darysiu – didelis darbas, ir medienos geros reiktų ieškotis.

– Kaip galvojate, kokie turi būti vykę medžio drožiniai?

– Jie turi būti tikri, kad visi atpažintų, ką norėjau išdrožti. Bet kokie išeina, tokie ir geri. Pavyzdžiui, mano zuikiai tokie, kokius žemaičiai mėgsta – trumpi, drūkti.

– Žemaičiai ir apie stiprius, tarsi liemeniu, krūtine ir pečiais išvien suaugusius žmones sako – tikras durtinis. Lyg iš nekrentančių į akis raumenų sudurtas. Tokie durtiniai man atrodo ir kai kurie Jūsų išdrožti žvėrys ir gyvūnai… O ką dabar drožiate?

– Visą laiką ką nors drožiu, kai užeina noras ir neturiu ką veikti. Dar ir malkas susiskaldau, nors esu gimęs 1929 m. Skambina vaikai, teiraujasi: „Tėvai, kas tau šiemet malką suskaldys, pats nebevark.“ Kas? Sakau, praeitais metais susiskaldžiau, tai ir šiemet pabandysiu. Per savaitę ir supėriau.

Neseniai pažiūrėti drožinių buvo atėję vaikai su mokytoja. Parodžiau jiems, ką esu išdrožęs. Sugalvojau seniau išdrožti ir mūsų šeimą. Išdrožiau žmoną, save, penkis vaikus ir visus sukėliau ant atskirų medžio šakų, tik mes su žmona kartu… Mokytoja aiškindama vaikams pasakė: „Šeima paliko paukšteliais.“

„Liaudies kultūra“, 2011, Nr. 3 (138)