Niujorko isterijos
MARIUS PLEČKAITIS
Woody Allen. Trys vienaveiksmės pjesės. Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas. V.: Knygius, 2011. 240 p.
Norite gerai pakvatoti? Galbūt trokštate perskaityti tai, apie ką pats tyliai svajojate, bet bijote net prasižioti? Esate nykus intravertas, todėl norite pakikenti bent skaitydamas knygą, išgalvotą, saugią, bet kartu saldžiai demaskuojančią? Tuomet Woody Alleno „Trys vienaveiksmės pjesės“ yra knyga kaip tik jums.
Iš karto pradėsiu nuo, mano galva, puikaus „Vario burnų“, arba Tomo S. Butkaus, dizaino: amerikietiškai tragiško ir minkšto. Žaluma jam suteikia gyvybės, o kamuoliuką mušti nusitaikęs tenisininkas simbolizuoja savotišką pabaigą / pradžią. Tekstai versti vieno iš Lietuvos W. Alleno maniakų (labai gerai, kad tokių apskritai yra) – Gedimino Puloko. Jis dar įstrigęs mintyse kaip Charleso Bukowskio vertėjas. Su abiem rašto ir fantazijų žmonėmis bei jų tekstais G. Pulokas susitvarkė sėkmingai.
Knygoje išspausdintos trys juodojo humoro pjesės: „Riversaido kelias“, „Senasis Seibrukas“ ir „Centrinio parko vakarų gatvė“. Iš karto rekomenduočiau antrąją. Jei ji ir ne stipriausia, tai tikrai juokingiausia. Išdavystės ir atviros kalbos apie jas, matyt, mus atpalaiduoja ir sukuria vidinį pasitikėjimo savimi komfortą. Įprasti meilės trikampiai yra 180°, o W. Alleno knygos veikėjų – mažiausiai 360°. Nors nesu didelis W. Alleno filmų gerbėjas, pjesės man atrodė mažų mažiausiai puikios. Ne be reikalo autorius tvirtina, kad galėtų apsieiti be kino kūrimo, bet be rašomojo stalo – niekaip.
Kas nauja šiose 2003 metais išleistose pjesėse? Čia nėra W. Alleno taip mėgstamo mamos ir sūnaus konflikto ar bent jau jis nėra vyraujantis. Užtenka prisiminti „Niujorko istorijas“ ar kitą režisieriaus filmą, kad suprastum, koks svarbus jam šis kurpalis.
Lyginant šią W. Alleno knygą su prieš gerus metus išleistu prozos rinkiniu „Diagnozė: nepakaltinamas“, sunku nepastebėti gaivališkumo ir laisvumo, kuriais išsiskiria naujasis skaitalas. Iš esmės tai galėjo lemti skirtingi knygų žanrai. Miniatiūroms ir novelėms sunku atsilaikyti prieš komedines pjeses, kurias norėdami atsikvėpti kuria daugelis pasaulio rašytojų.
Lieka viltis, kad „Knygius“ ir toliau nemiegos bei pateiks daugiau gyvųjų klasikų raštų.
HALAS
Ji rado jūsų dienoraštį. Prasti popieriai.
NORMANAS
Mano ką tokį? Jūs turbūt juokaujat.
ŠEILA
Čia tavo vardas.
NORMANAS
Jetau, Šeila, telefonų knygoje yra koks šimtas Normanų Polakų.
ŠEILA
Tai tavo rašysena.
NORMANAS
Daugybė žmonių vietoj „i“ taškelio rašo rutuliuką.
ŠEILA
Čia įdėta ir nuotrauka, kurioj laikai pastvėręs Dženi už krūtinės.
NORMANAS
Kol kas tai vienintelis rimtas įkaltis.
ŠEILA
(skaito dienoraštį)
„Daugiau nebegaliu numaldyti aistros, kurią jaučiu Šeilos seseriai. Mylėdamasis su Dženi patiriu tokią ekstazę, kokios anksčiau nė neįtariau esant.“
(p. 99–100)
Argi ne žavingi momentai?
_
Nemirštantis slavas
Michail Bulgakov. Šuns širdis. Iš rusų k. vertė Jurgis Gimberis. K.: Jotema, 2011. 208 p.
Leidykla „Jotema“, be įprasto Noros Roberts tipo popso, kartkartėmis perleidžia puikių klasikinių veikalų, tokių kaip Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo „Aukso veršis“ ar šios recenzijos kaltininkė Michailo Bulgakovo „Šuns širdis“. Smagu, kad nereikia kuistis po mirštančias bibliotekas (kartu jų ir gaila), o dar smagiau būtų, jei perleista moderni ar paprastoji klasika nepaskęstų daugiatiražiame šlamšte, dominuojančiame knygynuose.
Kuo šis knygos leidimas skiriasi nuo ankstesnių, kurių buvo bent trys? Šis, jau antrasis, „Jotemos“ leidyklos „Šuns širdies“ variantas papildytas dviem kūriniais: apysaka „Lemtingi kiaušiniai“ ir trumpesniu veikalu „Purpurinė sala“. Vertėjas – Jurgis Gimberis, taigi tas pats kaip ir „Lietuvos ryto“ kolekcijoje, tačiau įdomu vertimą lyginti su senesniu Felikso Vaitiekūno (leidykla „Ad se ipsum“).
Pavargau skirstyti rašytojus pagal politines pažiūras ar moralinius įsitikinimus. Dažnai tai atlikdami gausime ne ką geresnius rezultatus nei porą valandą saulėkaitoje palikę salotas, sumaišytas su grietine. Todėl, nesigilindami į M. Bulgakovo politines pažiūras (galima paminėti tiek, kad karinis komunizmas burnoje jam malonaus skonio nekeldavo), aptarkime meninę jo kūrinių vertę.
M. Bulgakovo tekstai, viena vertus, atstovauja klasikinei rusų literatūrai – autorius gausiai vartoja tėvavardžius, vietovardžius, remiasi istorine patirtimi, kita vertus, jie modernesni, iš dalies panašūs į anglų autorių kūrinius, stilius kartais primena net balardiškąjį – sodriai sudėtingas, nebijantis apkraučių. M. Bulgakovas progresavo stebėtinai greitai, tarsi žinodamas, kad į aną, geresnį, pasaulį reikės išeiti vos 48-erių. Nereikia net priminti romano „Meistras ir Margarita“, kurį vienaip ar kitaip interpretavo nemaža dalis pasaulio menininkų, o „Šuns širdis“ iki šiol išlieka vienas ironiškiausių ir ambicingiausių rusų literatūros kūrinių. Kažkodėl imu regėti M. Bulgakovą kaip George’o Orwello dvynį Rusijoje. Sutampa ne tik fizinės kūrėjų charakteristikos, bet ir neprisitaikėliškumas, kūrinių sėkmė („Meistras ir Margarita“ ir „1984-ieji“, „Šuns širdis“ ir „Gyvulių ūkis“), panašūs net jų rašymo stiliai. Padaręs šią gal ir visai nereikalingą sąsają, įvedžiau miglotą palyginamumo principą, kuris taikytinas tos pačios epochos skirtingų valstybių ar net kontinentų asmenims ir kuriuo remiantis galima ramiai analizuoti moderniosios kultūros plitimo trajektorijas. Pakartotas lietuviškas „Šuns širdies“ leidimas prisideda prie multilinijinės meno produktų plėtros, kas neabejotinai veda į galutinės informacijos gavimą, sudievėjimą, pasaulį be pabaigos ir be laiko.
