Narkomanija ir terapinė kultūra

Su psichologu KĘSTUČIU DRAGŪNEVIČIUMI kalbasi Rugilė Kazlauskaitė

– Šešiolika metų dirbote narkomanų reabilitacijos bendruomenės psichologu. Papasakokite, kaip ir kodėl pasirinkote šią sritį?

– Reabilitacijos bendruomenėje pradėjau dirbti, kai buvau trečio kurso psichologijos studentas. Viena pažįstama pasiūlė naktinio budėtojo darbą AIDS centro narkomanų reabilitacijos bendruomenėje, dabartinėje „Nugalėtojų akademijoje“. Man visą laiką buvo įdomu tai, kas susiję su narkotikais ir svaiginimosi būdais. Skaičiau apie septintojo dešimtmečio psichodelinę kultūrą, hipius. Sutikau ten dirbti ir, didelei savo nuostabai, susidūriau ne su hipiais. Vienas iš dešimties būdavo alternatyvaus gyvenimo būdo atstovas. Visi kiti man pasirodė kaip patys paprasčiausi žmonės, kuriuos kasdien gali sutikti gatvėje. Vėliau supratau, kad truputį klydau. Iš pirmo žvilgsnio daugelis žmonių atrodo paprasti, bet naktį eidami tamsia gatve labai lengvai identifikuojame, kurie žmonės kelia pavojų. Tad devyni iš dešimties buvo tie, kurių išsigąstume sutikę naktį gatvėje, liaudiškai tariant, „marozai“. Tik bendruomenėje jie nebūdavo tokie agresyvūs.

– Kaip išmokote dirbti su šia socialine grupe?

– Ilgą laiką niekaip negalėdavau jų suprasti. Jie pasakodavo baisias istorijas apie tai, kaip vartojo narkotikus, ir atrodydavo, kad tikrai nori pagyti, bet staiga vėl pradėdavo vartoti. Psichoterapeutas Valius Sruoga vienintelis žinojo, kas yra narkomanai. Kai mes visi džiaugdavomės, kaip gražiai visi bendradarbiauja, jis sakydavo: „Neįsivaizduojat, ant kokios parako statinės sėdit. Bet kuriuo momentu viskas gali išlėkt į orą.“ Kartais tokių sprogimų įvykdavo, daugybė žmonių išeidavo arba masiškai pradėdavo vartoti. Pirmaisiais metais nepasiekdavome jokių rezultatų. Vėliau pradėjau dirbti psichologu. Man pačiam vis dar nebuvo aišku, kaip dirbti su narkomanais. Galų gale radau literatūros apie atkryčio prevenciją, motyvacijos stiprinimą ir ėmiau tai taikyti. Pradėjome dėlioti nuoseklesnę reabilitacijos sistemą. Stebuklas, kad net tada, kai dar nelabai žinojom, ką daryti, sistema ėmė duoti vaisių. Atsirado žmonių, kurie išbuvo bendruomenėje visus metus ir pradėjo gyventi savarankiškai. Dalis jų sėkmingai gyvena be narkotikų jau penkiolika metų. Vien dėl jų buvo verta stengtis.

– Į reabilitacijos įstaigas žmonės ateina tik savo noru. Vis dėlto paskui jie bando pažeisti taisykles, įsinešti narkotikų, kai kurie išeina iš bendruomenių. Kodėl tai vyksta?

– Jų noras gydytis yra labai sudėtingas dalykas. Jei tave visą laužo, o kažkas už lango siūlo narkotikų, noras labai greitai pasikeičia. Tad įvyksta paradoksas – didžioji dalis atėjusių gydytis bando rasti būdų, kaip vartoti. Atėjimas laisva valia taip pat yra gana sudėtingas reiškinys. Neretai istorija būna tokia: žmogus vartotų ir toliau, bet turi gauti vis daugiau pinigų savo įpročiui palaikyti. Aplinkinėse parduotuvėse jį jau pažįsta dėl dažnų vagysčių ir nebeįleidžia. Vagysčių erdvė siaurėja, pinigų gauti sunku, vis dažniau jis susiduria su policija. Galiausiai įkliūva ir gresia kalėjimas, jei neis gydytis nuo priklausomybės. Jei padeda tėvai ir gresia teistumas, jis nusprendžia, kad įpročius reikia keisti. Visgi jo požiūris svyruoja kaip svarstyklės: vienoj pusėj noras mesti, kitoj – sunkumai, susiję su bandymu atsisakyti narkotikų.

– Kodėl žmonės po reabilitacijos dažnai grįžta prie narkotikų? Ar reabilitacijos metu panaikinama priklausomybė?

– Yra dvi pagrindinės priežastys: viena susijusi su pačia priklausomybe, kita – su nepalankiai susiklosčiusia situacija. Net tada, kai iš organizmo pašalinamos priklausomybę sukeliančios medžiagos, vartojusiems žmonėms lieka poreikis, panašus į mūsų norą valgyti. Eksperimentų metu buvo įrodyta, kad kai narkomanas filme pamato žmones, vartojančius kokainą, tam tikra smegenų vieta staiga labai stipriai suaktyvėja – atsiranda stiprus troškimas vartoti. Net po detoksikacijos šie smegenų pokyčiai išlieka. Poreikis iškart nustojus vartoti yra stiprus ir skausmingas, žmogui labai sunku. Tai vadinama narkotikų badu. Laikui bėgant badas darosi vis silpnesnis, apima vis rečiau, trunka vis trumpiau, bet žmogus turi išmokti jį įveikti. Narkomanai kartais sako: „Išeini į miestą ir iškart pradedi ieškoti akimis „tarčiokų“ – kitų narkomanų – arba vietų, kur pardavinėjama.“ Paprasti žmonės to nemato, o jo akys automatiškai laksto ieškodamos. Atsispirti badui ypač sunku, kai kiti jį ragina vartoti arba jis mato, kaip kiti vartoja. Tokias situacijas vadiname provokuojančiomis arba pavojingomis situacijomis. Dar vienas tokios situacijos pavyzdys yra bloga psichologinė būsena. Kai buvęs narkomanas susinervina, supyksta, jį apima stiprus jausmas, kad reikėtų pavartoti. Pavojingų situacijų narkomano gyvenime yra daug – žmogus meta narkotikus, niekur negali išeiti, nes išėjęs susitinka su pažįstamais narkomanais, jis neturi kuo užsiimti. Po kurio laiko jį ima „spausti sienos“ ir vienintelė jam į galvą šaunanti išeitis – pavartoti.

– Papasakokite, kokie yra narkomanų reabilitacijos būdai Lietuvoje?

– Šiuo metu Lietuvoje yra trys pagrindiniai būdai, kaip padėti narkomanams: detoksikacija, psichosocialinis gydymas ir pakaitinis gydymas metadonu. Detoksikacija – tai medicininis gydymas, kai vaistais palengvinama žmogaus būsena, kad jam mažiau skaudėtų, kai jis nustoja vartoti narkotikus. Šiuolaikiniai metodai tai leidžia padaryti per keletą dienų ar netgi per parą.

Nors po detoksikacijos medžiagos pašalinamos iš organizmo, vis tiek lieka didelė tikimybė, kad žmogus vėl grįš prie narkotikų vartojimo. Dėl to teikiama psichosocialinė priežiūra. Kai kurie žmonės lankosi pas priklausomybių ligų konsultantą. Intensyvesnio gydymo atveju kasdien tam tikrą laiko dalį leidžia dienos centre. Intensyviausias metodas – kai žmogus kelis mėnesius arba metus gyvena ilgalaikėje terapinėje bendruomenėje.

Trečiasis būdas – metadono programa. Metadonas yra pakaitinis narkotikas, kurį žmogus vartoja, kad susilaikymas nuo heroino ar opijaus nebūtų toks sunkus. Šią programą galima įvairiai vertinti. Vienas aspektas yra žalos mažinimas. Jei narkomanas gauna metadono, jam heroino reikės mažiau. Vadinasi, jam reikės mažiau pinigų ir bus padaryta mažiau nusikaltimų. Kitas programos aspektas yra galimybė pamažu atpratinti žmogų nuo narkotikų – narkomanui duodama metadono po truputį mažinant dozę, taip pat jį konsultuoja psichologai, socialiniai darbuotojai.

– Vien tik detoksikacija nėra labai efektyvus gydymas. Kodėl taip yra?

– Jei žmogui atliekama tik detoksikacija ir nieko daugiau, 90–100 % tikimybė, kad jis vėl grįš prie narkotikų. Taip yra ir dėl mano minėto narkotikų bado, ir dėl kitos priežasties – apytikriai vienas iš dešimties detoksikuojamų žmonių nori rimto tolesnio gydymo. Detoksikaciją daugelis jų renkasi dėl ekonominių priežasčių. Kai dozė išauga iki 200 litų, jie eina į detoksikaciją ir susimažina dozę.

– O kiek žmonių pavyksta negrįžti prie narkotikų po gydymosi reabilitacijos bendruomenėje?

– Statistika rodo, kad jei 30 % bendruomenės gyventojų negrįžta prie narkotikų, bendruomenė veikia gerai. Valius Sruoga mums aiškindavo taip: trečdalis nevartos, trečdalis vartos negrįžtamai, o trečdalis bus „slidininkai“ – pasveiks, atkris ir vėl eis gydytis.

– Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti gydymo metadonu problemą, pastaruoju metu dažnai minimą Lietuvoje. Šio gydymo metu žmogui kasdien duodamas pakaitinis narkotikas. Kam reikia pratinti žmones prie naujo narkotiko, jei galima detoksikuoti per kelias paras?

– Galima skirti dvi priklausomybių gydymo strategijas, kurių atstovai nesutaria. Viena yra orientuota į abstinenciją – žmogus turi išmokti visiškai susilaikyti. Reikia teikti jam psichosocialinį gydymą, keisti nusikaltėlišką mąstyseną, stengtis, kad jis būtų pajėgus rasti darbą. Žinoma, tai padaryti labai sunku, nes daugelis narkomanų patys to nenori. Kita – žalos mažinimo strategija. Galutinis tikslas – žmogaus integracija į visuomenę. Tačiau kol to tikslo neįmanoma pasiekti, kopiama tarpiniais laipteliais – iš pradžių bent jau dalinami švirkštai, kad neužsikrėstų ŽIV, duodamas metadonas, kad vartotų mažiau narkotikų. Toks būdas yra gana efektyvus ekonominiu požiūriu – nors žmogaus neišgydome visiškai, sumažiname heroino poreikį. Jam reikia mažiau pinigų, todėl jis daro mažiau nusikaltimų.

– Kitas klausimas, į kurį sulaukiame prieštaringų atsakymų spaudoje: ar metadonas panaikina heroino poreikį, ar jį vartojantys žmonės papildomai perka ir narkotikus?

– Metadonas sumažina narkotikų poreikį. Vis dėlto narkomanai taip pat vartoja ir heroiną. Atsiranda tokios šalutinės problemos kaip prekiavimas metadonu. Juokaujant galima sakyti, kad narkomanai sugeba sugadinti bet kokią gražią idėją.

– Apytikriai kiek nuostolių visuomenei sukelia vienas narkomanas?

– Pateiksiu skaičiavimus, kuriuos atlikome prieš kelerius metus. Dabartinių kainų tiksliai nežinau, bet jos neturėtų būti labai pakitusios. Narkomanas, vartojantis opijų, turi gauti 40 litų minimaliai dienos dozei – kad palaikytų savo gyvastį ir smarkiai neskaudėtų. Bet jam norisi suvartoti daugiau, tad kai kurie suvartoja už 80–120 litų per dieną. Heroino dozė kainuoja brangiau – 100–200 litų. Šias reikalingas sumas jie paprastai pavagia. Tad vieno narkomano sukeliamas nuostolis – nuo keliasdešimt iki kelių šimtų litų per dieną.

– Minėjote, kad narkomanams būdinga tam tikra mąstysena, asmenybės bruožai, kurie trukdo integruotis į visuomenę. Kokia ta mąstysena?

– Istorijų būna įvairių, bet tam tikrą tendenciją galima įžvelgti. Paprastai tariant, jie yra vadinamosios antisocialios asmenybės. Tai vaikai, kurie jau mokykloje įsitraukia į nusikalstamą veiklą, laužo taisykles, kurių nelaužo dauguma jų bendraamžių. Paprastam vaikui smalsu ir įdomu, kaip veikia narkotikai, bet jis žino, kad negalima vartoti, ir susilaiko. Antisocialūs vaikai kur kas drąsiau laužo tą taisyklę. Mums baisu, jei žmogus įklimpo į narkotikus, atrodo, kad jis būtinai turi kapstytis. Šių vaikų požiūriu, tai yra menka bėda, kol negresia apčiuopiamas praradimas, pavyzdžiui, netekti laisvės. Kartais antisocialios asmenybės gali turėti kriminalinį identitetą. Tokius vaikus jau nuo mažens žavi kompanijos, kurios daro nusikaltimus, važinėja prabangiais automobiliais. Jie žino, kad siekiant tikslo gali tekti pasėdėti ir kalėjime. Todėl stengiasi išmokti tinkamo elgesio, žargono, kad ir kalėjime galėtų turėti gana aukštą statusą. Vartoti alkoholį ar rūkyti žolę, kartais pavartoti heroino ar amfetamino yra visiškai normalu. Jie tuo identitetu skiriasi nuo bendraamžių ir jiems dėl to lengviau tapti narkomanais. Vėliau reabilituojant tokia mąstysena būna didžiulė kliūtis. Jie mano, kad nustoti vartoti narkotikus gal ir būtų gerai, bet dirbti – ne. Anot jų, dirba tik kvailiai.

– Ar šie žmonės paprastai būna kilę iš tam tikro socialinio sluoksnio?

– Mokyklose darytos narkotikų vartojimo analizės rodo, kad didesnis procentas vartojančių yra tarp tų vaikų, kurių šeimos yra šiek tiek turtingesnės nei vidutinės. Bendruomenėse taip pat matome panašią tendenciją – dauguma žmonių ateina iš šeimų, kurios nėra asocialios ir ekonomiškai gyvena neblogai. Bet to priežastis gali būti ta, kad geresnė šeima labiau stengiasi ištraukti savo artimąjį iš nelaimės ir jį paremti. Gal dėl to žmonės iš problemiškų šeimų net neateina į bendruomenes.

– Papasakokite, kas vyksta reabilitacijos bendruomenėse? Kokiu būdu keičiate probleminę šių žmonių mąstyseną?

– Visų pirma bendruomenės taiko tokį triuką – klausia: „Ar tikrai nori pas mus gydytis? Gal tu mums esi netinkamas, gal tau tiktų kitas metodas?“ Žmogus turi papasakoti, kodėl norėtų gydytis, ir pasakodamas pats atranda motyvų, kurie stiprina jo norą likti bendruomenėje. Taip pat bendruomenėse kuriamas griežtas režimas, taisyklės ir tvarka. Naujas narys mažiausiai tris mėnesius negali išeiti už tvoros, matytis su artimaisiais, draugais, net kalbėti telefonu. Tai daroma tam, kad draugai ir šeima neatneštų narkotikų arba pinigų. Be to, jis turi laikytis dienotvarkės. Antisocialios orientacijos žmonės įsivaizduoja, kad dirba tik nevykėliai. Čia jis gauna dirbti visus juodus darbus – valyti tualetus, tvarkyti aplinką, gaminti valgį. Taip pat duodamos terapinės užduotys. Pavyzdžiui, žmogus turi aprašyti savo narkotikų vartojimo istoriją. Žmogaus protas turi savybę išstumti bloguosius atsiminimus ir galvoti tik apie tai, kaip buvo gera vartoti. Kai tenka aprašyti savo istoriją, jis atsimena ne tik kad buvo gera ir smagu, bet ir daugybę problemų. Kai sunkumai atsimenami, atsiranda motyvų kovoti. Pamažu žmogus darosi vis brandesnis, sustiprėja jo noras nevartoti. Jis pakyla į aukštesnę gydymosi pakopą. Tada gauna daugiau privilegijų – gali skambinti namo, susitikti su namiškiais, netgi dalyvauti išvykose į miestą. Kartu daugėja ir atsakomybės. Jis turi būti atsakingas už specifinį darbą, gali būti naujoko globėju. Po pusės metų ar aštuonių mėnesių jis pakyla į trečią reabilitacijos etapą: gali išeiti į miestą, grįžti savaitgaliams namo. Bet turi dar daugiau atsakomybės – jam tenka lydėti kitus į miestą, prižiūrėti tvarką bendruomenėje. Paskutinis etapas – atsiskyrimas nuo bendruomenės – vyksta apytikriai po metų. Žmogus jau bando susirasti darbą ar užsiėmimą mieste, bet grįžta į bendruomenę gyventi.

– Kokios teigiamos bendruomenės savybės skatina žmogų joje likti?

– Bendruomenėje žmogus randa palaikančią grupę – šalia yra tokie kaip jis ir stengiasi padėti. Per užsiėmimus su psichologu jam aiškinama, kaip kovoti su problemomis. Taip pat jam padeda bendruomenės tikėjimas. Bendruomenės turi turėti savo ideologiją, kuri padeda buvusiems narkomanams neprarasti vilties. Ta ideologija dažnai ateina iš religijos arba iš anoniminių narkomanų judėjimo. Iš esmės tai tikėjimas, kad pakeisti sunkią dabartinę situaciją yra įmanoma – egzistuoja aukštesnė jėga, kuri tau padės, tik svarbu padaryti tai, kas nuo tavęs priklauso. Jei žmogus atsiveria tokiam tikėjimui, tai jam labai padeda.

– Su kokiais iššūkiais susiduria psichologai, socialiniai darbuotojai kurdami bendruomenės gyvenimą?

– Narkomanų antisociali orientacija nukreipta į tai, kad valdžios atstovai yra priešai. Tai padeda suprasti kalėjimo tradicijos. Kai žmogus atsiduria kalėjime, prižiūrėtojai apriboja daugelį jo poreikių ir norų. Administraciją reikia apgaudinėti, kad pavyktų patenkinti įvairius savo troškimus, pavyzdžiui, gauti alkoholio. Tie, kurie bendradarbiauja su administracija, irgi yra priešai. Dėl to į bendruomenes narkomanai dažnai ateina turėdami panašų požiūrį. Jie priešiškai žiūri į personalą, psichologus, socialinius darbuotojus, nes šie žmonės irgi yra administracijos atstovai. Toks nenoras bendradarbiauti prieštarauja pagrindiniam psichologinės terapijos principui. Vienas efektyviausių būdų nuvyti blogą savijautą yra kalbėti, papasakoti, kaip jautiesi šiuo momentu. O narkomanų pasaulyje pasakoti apie save yra blogai, nes negali pasirodyti silpnas. Jei kalėjime pasirodysi silpnas, tavo statusas sumažės ir tave pradės reketuoti, skriausti. Bendruomenės iššūkis yra pakeisti tokią mąstyseną ir suformuoti terapinę atmosferą. Bandydami sukurti terapinę kultūrą visų pirma dedame daug jėgų aiškindami, kas ir kodėl vyksta. Taip pat terapinę kultūrą padeda išlaikyti patys nariai, ilgiau esantys bendruomenėje. Žmonės, kurie gydosi ilgesnį laiką, sudaro bendruomenės stuburą. Jei naujai atėjęs bendruomenės narys mato, kad dauguma nesielgia priešiškai, tai ir pats bando elgtis kaip kiti. Vėliau jis pats taps stuburu ir galės pamokyti naujoką.

– Ar sunku psichologui dirbti šį darbą? Kaip manote, reikalingi psichologo įgūdžiai yra įgimti ar išmokstami?

– Bendruomenės nariai dažnai įvairiais būdais išbando naujus darbuotojus, kad patikrintų, su kuo turi reikalą. Pavyzdžiui, jie paerzina naują psichologą – numeta bjaurią pastabą ir žiūri, kaip jis reaguos. Jei psichologas labai įsižeidžia, nariai pamato, kad šį žmogų galima erzinti. Tokiais atvejais būtų galima pasiekti tam tikrą statusą, jei duotum jiems suprantamą atsakymą – gana stipriai trenktum galvon. Bet psichologas negali trenkti galvon, tad jis turi išmokti tinkamai reaguoti į tokias priekabes. Reikia mokėti pajuokauti, išsisukti iš tos situacijos, tada jie supranta, kad su šiuo žmogumi galima kalbėtis. Įmanoma išmokti tokių dalykų, nors kai kurie tai atranda intuityviai. Taip pat paprastai tokius „testus“ moka išlaikyti buvę narkomanai, nes jie žino, kaip su tokiais žmonėmis elgtis.

Kitas sunkumas yra jų polinkis ginčytis. Jei psichologas ima aiškinti, kodėl narkomanui nereikėtų vartoti, žmogus automatiškai pradeda priešintis, aiškinti, kodėl smagu vartoti. Dėl to daugelio profesionalų pastangos baigiasi konfliktu – pradedi ginčytis su klientu, ką jam reikėtų daryti. Dėl to darbas su narkomanais, nusikaltėliais tampa bjaurus ir nemalonus. Reikia išmokti metodų, kaip paskatinti žmogų patį rasti argumentų prieš vartojimą. Ne aš turiu aiškinti jam, jis turi aiškinti man. Dar sunkoka juos priversti laikytis taisyklių. Vis dėlto turint specifinį pasirengimą to išmokstama.

– Kaip reikėtų sukurti tinkamą narkotikų prevenciją?

– Prevenciją galima dalinti į dvi dalis. Viena dalis skirta visiems vaikams. Mokyklose mokiniams turėtų būti aiškinama, kad narkotikus vartoti yra pavojinga ir žalinga. Kita prevencijos dalis turėtų būti skirta specifinei rizikos grupei. Psichologai, socialiniai darbuotojai turėtų dirbti su tais vaikais – bandyti juos įstatyti į rėmus ir susilpninti jų polinkį į antisocialią elgseną. Vienas tikslų – supažindinti juos su tokia veikla, kuria užsiimdami jie mažiau bendrautų su nusikalstamų polinkių turinčiais bendraamžiais. Dar reikia daug dirbti su jų šeimomis, kad joms būtų lengviau susitvarkyti su problemų keliančiais vaikais. Būtent tokiems jaunuoliams yra sukurtas mokymas apie narkotikus, kad jie geriau suprastų, kokie pavojai slypi narkomanijoje. Bet ta specialioji narkotikų prevencija turi būti teikiama kartu su antisocialaus elgesio mažinimu.

– Kokie narkotikai labiausiai paplitę Lietuvoje?

– Yra dvejopas paplitimas. Daugiausia žmonės vartoja kanapes. Apie 14 procentų 15–24 metų jaunuolių vartojo kanapių per 2008 metus. Dar yra klubiniai vartotojai, kurie vartoja amfetaminą, ekstazį. Tarp tų, kurių vartojimas virsta probleminiu, daugiausia yra heroino ir opijaus vartotojų. Silpnesni narkotikai yra kaip laiptas link sunkesnių. Dalis žolės vartotojų pereina prie amfetamino. Dalis amfetamino vartotojų – prie heroino.

– Kas apskritai yra priklausomybė? Ar gali egzistuoti toks dalykas kaip priklausomybė nuo kavos ar mėgstamos veiklos?

– Narkotikai, alkoholis, tabakas, kava turi tam tikrų veikliųjų medžiagų, kurios sukelia priklausomybę. Kaip minėjau, šios medžiagos paveikia žmogaus smegenų centrus ir sukelia didesnį jautrumą vartojamai medžiagai. Taip pat egzistuoja priklausomybė nuo tam tikrų malonumą teikiančių veiksmų, pavyzdžiui, sekso ar azartinių lošimų. Šiuo metu atliekama daug tyrimų, kurių metu stebimos žmogaus smegenys, kai jis atlieka stereotipinius veiksmus. Keliama hipotezė, kad tam tikri veiksmai, kuriuos nuolat darome, pavyzdžiui, kai kurių žmonių polinkis kramtyti nagus, irgi suformuoja panašų mechanizmą kaip narkotikai. Tokio žmogaus viena smegenų sritis „užkrėsta“ noru kartoti tą patį veiksmą, kuris jam padeda sumažinti nerimą. Priklausomybę atpažinti galima paprastu būdu. Jei atsikeli iš ryto ir svarstai, ar išgerti alaus, ar eiti į kiną, tada tai dar ne priklausomybė. Jei jau nebesvarstai, būtinai turi išgerti alaus, vadinasi, jau turi problemą.

– Jei turi kaimyną ar šeimos narį, kuris vartoja narkotikus, į ką reikėtų kreiptis?

– Jei turi kaimyną, vartojantį narkotikus, ir dėl to kyla problemų, ko gero, geriausia kreiptis į policiją. Kad galėtum paveikti narkotikus vartojantį žmogų, turi jam būti artimas. Tad kaimynas, ko gero, negali padaryti didelės įtakos siekdamas padėti žmogui mesti, nors pasiūlyti pagalbą, žinoma, galima. Šeimos nariai gali bandyti pasitaikius palankesniam metui įtraukti narkomaną į kurią nors gydymo programą. Pagrindinė užduotis šiems žmonėms – sudaryti sąlygas, kad narkomanui būtų sunku vartoti, ir pastūmėti jį gydytis. Gyvenantiems su narkomanu reikia kreiptis į konsultantus ir jie pasakys, kaip padėti nuo narkotikų kenčiančiam žmogui. Konsultantų reikia ieškoti psichikos sveikatos centruose, priklausomybių ligų centruose, socialinės pagalbos tarnybose.