EMILIS MILKEVIČIUS. Eilės
Mėnulio vaikiui
Rūkas apipynė mano langąkaip vakarinis draugas,
jaukus ir šiltas,
neleidžia man pamatyti stogų,
tamsiai mėlyno skliauto,
švyturio,
bokštelių su princesėmis viduje.
Kambaryje pakvipo šiluma,
alaus gaiviu juokesiu,
tabako dūmai apgaubė lovą,
ant mano žalių sienų
puikuojasi migdolų spalvos augalai,
ką tik nutapyti ir neišdžiūvę.
Šalia guli šuo,
drovus ir turtingas,
jo akys kaip didelės atviros durys
į jo maginį pasaulį,
kur atsiras gal kampelis ir man.
Aplink mėnulį
susirinko jonvabalių gauja,
jie švenčia trečiadienį,
o keliukai miške
dabar turbūt tokie paslaptingi,
tokie labai labai pinklėti,
norėtųsi vaikščioti jais su tavimi
susikibus už rankų
ir apglėbtiems tamsos
skaičiuoti sodriausias žemuoges.
Norėtųsi su tavim pabėgti nuo žmonių,
nuo benzino,
kompiuterių,
dailių stalų,
užuolaidų,
ratų,
namų,
sėdėti žemės pakrašty
ir skaičiuoti saulėlydžius,
užtaškančius horizontą ir dangų
savo kraupiu raudoniu,
gliaudant žemės riešutus
ir – štai
besijuokiant iš kažko mažo,
aš nukrisčiau nuo kėdės,
o tu iš viršaus žiūri į mane
ir kad šypsais, kad šypsais tu.
Tavo šypsena –
ne žmogaus šypsena.
Ji kaip stebuklas sapne,
kuris niekada nesibaigia,
bet kurio norisi vėl ir vėl,
ir vėl.
Kaip puikūs vaniliniai ledai,
kaip braškių kompotas,
lyjant vasaros lietui,
kaip paukščių čiulbėjimas
pirmąjį pavasario rytą,
kaip avokado kauliukas,
kurį noriu laikyti rankoje,
sukinėti,
tokį apvalų ir šiltą.
Norėtųsi sėdėti pievoje
ir skinti žydinčias pienes,
susiteplioti jų nenuplaunamomis sultimis,
kad jos amžiams liktų ant tavo rankų,
mano rankų,
tavo raštuotų suplyšusių suknelių,
mano kelnių,
kad sutepliotų viską aplink,
kaip kokia meilė. Rinkti su tavimi juodųjų serbentų uogas,
daryti arbatas,
gerti jas iki haliucinacijų,
noriu pavirsti rugsėju,
kartu su tavimi atsibusti audra,
ilgesiu,
romiu kaštono medžiu,
obuolio sėklytėm,
jaukiai įsitaisiusiom vaisiaus minkštime.
Noriu, kad ištirptum manyje,
kaip jūros druska ištirpsta ant įdegusio kūno,
kaip jūros smėlis įsigeria į šlapius plaukus,
noriu,
kad būtum manyje,
mano dalimi,
ir tada mes
lyg Afrikos vėjas,
susimaišęs su pilnatimi,
vestume rimtus žmones iš proto,
noriu, kad paskęstum manyje,
noriu, kad pasiliktum manyje,
noriu, kad mylėtum mane taip stipriai
ir taip nežemiškai,
kad jausčiau skausmą,
fizinį skausmą
nuo tos spazmiškos laimės,
noriu pamiršti viską, iš kur aš ir iš kur tu,
noriu, kad liktume tik mes ir kylanti
deginančiai raudona saulė,
noriu sušlapti lietuje
ir susilieti su juo,
aš noriu, kad niekada nebūtų nieko,
tik mes, aš ir tu,
kaip du susipynę mangų medžiai,
kaip pilnatis,
kaip Grįžulo Ratai,
noriu būti tavyje
ir tavęs manyje,
aš žiūriu į veidrodį
ir savo akyse
matau, kaip tu jose pasilikai.
Ir ką man daryt?
Raimundas Sližys. Dirigentas. 2007
Širdis voke
Ir jeigu vienąsyk ryte
aš pabusiu,
o mano spalvota širdis
gulės šalia
ant žurnalų staliuko,
aš įvyniosiu ją į servetėlę,
apraizgysiu ryškiom raštuotom juostelėm
ir atsiųsiu tau
dar vos pulsuojančią
voke.
Atplėšęs voką, tu
iškart nubėgsi prie lango,
žiūrėsi į medžius,
ištuštėjusius ir belapius,
paleisi į laisvę vieną ašarą,
tokią gražią ir saldžią,
ant mano dar tebešiltos širdies
ir pagalvosi:
gaila, kad jo jau nebėra.
Bet vėliau
atsigersi arbatos,
pažvelgsi į bejausmes snaiges už lango
ir toliau įniksi į savo rimtus reikalus,
atidėjęs atšalusią širdį
(kuri viduje amžinai bus įkaitus)
į tolimiausią lentyną,
kad dulkėtų
iki geresnių,
neateisiančių laikų.
Pragaro rojus
Tu esi mano gyvenimas,
širdis ir beširdystė,
mano ilgesys ir mano laisvė,
mano mirtis ir mano nemirtingumas,
mano pietūs ir mano šiaurė,
mano vakuumas ir mano galaktika,
mano tuštuma ir mano pilnatvė,
mano orgazmas ir impotencija,
mano skrydis ir mano dūžis,
mano laikinumas ir amžinybė,
mano pavasario spindėjimas
ir mano rudenio liūdesys,
mano žiemos kančia
ir mano vasaros karštis.
Tu esi mano pagiringas pirmadienis
ir mano girtas penktadienis.
Tu esi mano narkotikas
ir mano vaistas.
Mano skurdas
ir mano prabanga,
mano alkoholis
ir mano abstinencija,
mano hard-core
ir mano easy-folk,
mano svaja
ir košmaras,
mano amrita
ir mano nuodas,
mano nešdinkis,
ir mano ateik,
mano myliu
ir mano nekenčiu.
Tu esi mano rojus,
kurio debesys dega pragaro ugnimi.
Komentarai / 2
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Labai,labai gražios eilės ypač patiko “Mėnulio vaikui”
Šios eilės ne mano.