Dievams aukojamos širdys

ANDRZEJ SZCZEKLIK

Kai Gilgamešas – drauge su savo neišskiriamu bičiuliu Enkidu – nukauna ugnimi spjaudantį jautį, jis paaukoja dievams siaubūno širdį. Atiduoda jiems tai, kas geriausia. Tas širdies ryšys su dangumi senovės Babilono epe įgauna gilesnių spalvų, kai pasakotojas klausia Kūrėjo: „Kodėl apdovanojai Gilgamešą neramia širdimi?“ Po tūkstantmečių klausimas apie cor inquietum vėl nuskambės šventojo Augustino lūpose, jis į tai atsakys: „Nes nerami yra mūsų širdis, kol nenurims Tavyje.“

Tais pačiais laikais, kai Gilgamešas, pusiau legendinis šumerų Uruko miesto valdovas, ieškojo nuotykių, netolimame Egipte širdis jau užėmė centrinę vietą. Joje slypi ne tik jausmai, bet ir mintys bei nepriklausoma valia. Liežuvis skelbia širdies pavedimus. (Ir tyli, drovi Kordelija, jauniausioji karaliaus Lyro dukra, po amžių pasakys: „Negaliu savęs įveikti, kad iškelčiau širdį į lūpų aukštį.“) Egiptiečiai po mirties vien balzamuotą mirusiojo širdį vėl paslėpdavo balzamuotame kūne. Visus kitus vidaus organus sudėdavo į specialius indus, o smegenis – kaip nereikšmingą organą – išmesdavo. Nes tiktai širdis pomirtiniame Ozyrio teisme keliavo ant svarstyklių lėkštės. Ir jeigu ji buvo tyra, svėrė mažiau už plunksnelę, paskutinis teismas mirusiajam būdavo palankus.

Nuo tada jau visados širdis sieja mus su sacrum. Pirmą biblinį priesaką perteikiame žodžiais: „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi.“ Naujasis Testamentas moko mus, kad širdyje gyvena „Dievo kibirkštis“. Taip pat niekur širdis nepasiekia tokių pozicijų kaip islame, ypač pas sufijus, kurie išplėtojo apie ją ištisą ezoterinį mokslą. Ir tik kartą per savo istoriją žmogus pagalvojo, kad, norint permaldauti Dangų, būtina paaukoti jam gyvą, plakančią žmogaus širdį. Toji mintis gimė Centrinėje ir Pietų Amerikoje ir savo apogėjų pasiekė pas actekus.

Jie buvo paskutinė prieš ispanų konkistą tauta, atklydusi iš šiaurės ir užvaldžiusi visas kitas plačias teritorijas, maždaug atitinkančias dabartinę centrinę ir pietinę Meksikos dalis. Ėjo ieškodami sau vietos žemėje, vedami legendos, kad ji laukianti jų ten, kur jie pamatys ant opuncijos tupintį erelį, ryjantį gyvatę. Tas vaizdas atsiskleidė prieš jų akis saloje ežero viduryje. Ir būtent ten XII amžiuje jie įkūrė sostinę – Tenočtitlaną – nepakartojamą miestą ant vandens, penkiatūkstantinių kalnų, ugnikalnių pavėsyje. Atvyko iš šiaurinės dykumos, legendinio Actlano krašto (užtat vadinami actekais); patys save vadino meksikos. Užslinko, nugulė sluoksniais, kaip ant palimpsesto, ant ankstesnių tautų ir valstybių, ant pirmtakų piramidžių iškėlė savąsias, klestėjo ir geso, palikdami stulbinančius statinius, kuriuos pasiglemžė smėlynai arba subtropinės džiunglės.

Sukūrė galingą imperiją, prieš kurią užsimojo saujelė ispanų. Kai 1519 metų vasario mėnesį Hernánas Cortésas paliko Kubą ir išsilaipino žemyne, jis vedė su savimi 508 karius, 100 jūrininkų ir 16 arklių. Po dvejų metų Actekų imperija virsta griuvėsiais, jų karalius ir vadai išžudyti, o Cortésas lieka vienvaldis valdovas. Dingo indėnų pasaulis su miestais, gražesniais negu Salamanka ar Venecija, dingo aukštos šventyklos – terasų apjuostos ir auksu žėrinčios piramidės, šventosios knygos ir pasakiški sodai. Dingo kaip vanduo didelio ežero, kurio išdžiūvusį, užpiltą dugną žymėjo jau tik sausi kukurūzų kuokštai. Ant actekų sostinės griuvėsių skubotai pradeda augti Naujosios Ispanijos sostinė – Meksiko miestas. Indėnų laukia skurdas, ligos ir nelaisvės kančios.

Kaip tai atsitiko? Kaip, patekęs į nežinomą kraštą, narsių avantiūristų būrys, kuris turėjo būti nušluotas per vieną dieną, sugebėjo parklupdyti ir paversti imperiją dulkėmis? Pamėginkime rasti atsakymą žvelgdami į du protagonistus. Taigi, Hernánas Cortésas. „Grėsmingas plėšrūnas“, – šitaip trumpai jį apibūdina J. M. G. Le Clézio¹. Greitas, apsukrus kavaleristas ir strategas, puikus fechtuotojas, azartiškas lošėjas, genamas ryžto laimėti ir formuoti pasaulį pagal savo mastelį. Bernalis Diazas, karys, perėjęs su juo visą dvejų metų kampaniją, žavisi jo šaltakraujiškumu ir įžūlumui prilygstančia narsa. Tai šitai atnešė jam didžiausių laimėjimų. Jis lyg režisierius suvokia vaizdo, simbolio jėgą. Miestuose, kuriuos užima, įsako negailestingai griauti šventoves ir versti indėnų dievus nuo aukštų altorių. Žino, kad drauge su jais griūva indėnų pasaulis. O kai viešėdamas pas Montesumą rūmuose nutaria jį klastingai įkalinti ir surakinti, pasiunčia atgabenti grandinę, kurią jis atvežęs tam tikslui ir palikęs laive, sustojusiame Verakruse. Ir toji inkų nešama grandinė keliauja sausuma šimtus kilometrų į Tenočtitlaną, kad atliktų savo paskirtį. Turi miklų liežuvį, moka, kai reikia, pakelti savo žmones į kovą. Ir randa kalbą su indėnais dėka Malinčės, donjos Marinos, jaunos didelio grožio indėnės belaisvės, kurią žygio pradžioje jam padovanoja pirmi užkariauti vietiniai karaliukai. Bernalis Diazas ją vadina „mūsų liežuviu“, nes ji suteikia Cortésui galimybę naudotis jo didžiausiu ginklu: žodžiu. Tai Malinčės dėka Cortésas gali regzti intrigų tinklą tarp užkariautų tautų, kurios priverstos mokėti Montesumai dideles duokles. Su makiaveliška klasta Cortésas sėja tarp jų nesantarvę, kursto vienus prieš kitus, o galiausiai visus prieš actekus. Ir indėnų gentys „moka duoklę naujajam Minotaurui, norėdami išsivaduoti iš senojo“. Atiduoda jam auksą, vergus, moteris ir karius, vildamiesi, kad sunaikinę Tenočtitlaną svetimi dievai sugrįš ten, iš kur atėję, už jūros. Kai Cortésas uždaro Tenočtitlano apsiausties žiedą, jis jau valdo 25 tūkstančius indėnų. Ir dar turi sau sąjungininką, kuris atėjo jam pagelbėti, – raupus. Per porą valandų jie pasiglemžia kas dešimtą sostinės gyventoją, pasiima Kuitlahuaką, po Montesumos mirties paskelbtą naujuoju Meksiko karaliumi. Ispanai kursto raupų plitimą, išmėtydami tarp priešų užkrėstus skudurus. Paskui raupai užbaigs griovimo darbus; anot istorikų, vien tik 1545 metais jie pasiglemžė aštuonis šimtus tūkstančių gyvybių.

O Montesuma? Jo gyslomis tekėjo karališkasis kraujas²; jo senelis Montesuma I savo valdymo metais padėjo actekų galybės pagrindus. Virš jo spindėjo antžmogio nimbas: jis buvo laikomas dievu arba dievų pasiuntiniu. Jis valgydavo vienas, priėjimas prie jo buvo apribotas. Jaguarų kailius arba brangius austinius demblius mesdavo jam po kojomis, kad apsaugotų jį nuo tiesioginio sąlyčio su žeme. Jį paliesti buvo laikoma šventvagyste, ir tabu pažeidė tiktai Cortésas, apkabinęs Montesumą per pirmąjį jų susitikimą, kai 1519 metų lapkritį atvyko į Tenočtitlaną. Jis turėjęs būti sumanus valdovas, jeigu išlaikydavo klusnius plačius užkariautus kraštus, negailestingai rinkdamas duokles. Valdė kariuomenę, kurią sudarė narsūs kovotojai, atsparūs karo vargams, puikiai pažįstantys vietoves. Ispanai žavėjosi jo lankininkų taiklumu.

Istorija žiūrėjo į jį permainingu žvilgsniu. Alejo Carpentieras³ barokiniame paveiksle pamatė Montesumą kaip „pusiau romėną, pusiau acteką, tarsi kecalio plunksnomis pasipuošusį Cezarį [...], ant mišraus indėniškojo ir vyskupo stiliaus sosto, po baldakimu, laikomu ant dviejų alebardų [...]. Priešais jį Hernánas Cortésas įžūliai statė batą ant pirmos laiptelių, vedančių prie valdovo sosto, pakopos [...], o donja Marina (Malinčė) taikiu gestu išskėstomis rankomis atrodė lyg aiškinanti Tenočtitlano valdovui, ką sako ispanai. Šalia stovėjo Kuautemokas jaunojo Telemacho veidu ir šiek tiek azijietiškai įstrižomis akimis.“ Barokas jį laikė dekadentišku karaliumi, kuris valdė geležine ranka, vadovaudamasis savo įgeidžiais, kol buvo nugalėtas narsiųjų ispanų, atnešančių pagonims krikščionių tikėjimą. Romantizmas sušvelnino tuos negatyvius bruožus, suteikdamas jam dramatiškų savybių. Bet jau XIX amžiaus pabaigoje pradėjo įsigalėti jo seserėno Kuautemoko kultas ir oficialiu istorijos dekretu Montesuma užleido vietą jam kaip pirmajam nepriklausomos meksikiečių tautos didvyriui, pats pasitraukdamas į šešėlį.

Jam prikaišiojamas neryžtingumas, dvejojimas, negebėjimas priimti sprendimus. Turėdamas galingesnę jėgą jis laukė. Vengė ginkluoto sprendimo. Atrodė tikįs gražiais, klastingais Cortéso žodžiais. Siuntė savo atstovus su brangiomis dovanomis ir žiūrėjo, kaip grėsmingas, jėgų įgaunantis priešas artėja prie sostinės. Kas jį stabdė? Kalino? Mitai, jo tautos tikėjimai, buvę ir jo tikėjimais. Tarp tų mitų buvo vienas, apie kurį ispanai išgirdo pirmo, žvalgybinio, išsilaipinimo prie Jukatano pakrančių metu ir jau niekada jo nepamiršo. Tas mitas buvo žinomas visoje Centrinėje ir Pietų Amerikoje, o actekams tapo jų gyvenimo dominante. Jis pranašavo dievų sugrįžimą ir galutinį kataklizmą, šalies žlugimą. Nuo „saulės patekėjimo pusės“, nuo kito vandenyno krašto turėjo ateiti barzdoti žmonės, kad juos užvaldytų. Juos vedė karys – šamanas, Plunksnuotasis Žaltys, Kecalkoatlis, tas pats, kuris – žilų žiloje senovėje – išplaukė žalčių plaustu, kad kada nors sugrįžtų kataklizmą atnešančių dievų priešakyje. Tas mitas, kartojamas karta iš kartos, primenamas ritualinėse apeigose kasdien, bylojo apie likimo neišvengiamumą, pranašavo sunaikinimą. Barzdoti ispanai su geležiniais šalmais, su ietimis ant žirgų, kuriuos indėnai laikė pasakiškais elniais iš savo mitų, nuo pat pradžių apsireiškė kaip teules – dievai. Darė viską, kad jais išliktų. Nedelsiant šalindavo iš mūšių laukų savo nukautus bendražygius, net ir arklius, kad išsaugotų nemirtingumo nimbą. Jų niekados nepasotintas aukso troškulys – o troško jo visur ir visada – nugramzdino indėnus į visišką nerimą, nes auksas jiems buvo dievų atributas. Ilgalaikis actekų pasitikėjimas – kartais beveik vaikiškas – galutinai išsisklaidė po kruvinos naktinės pirties, jiems surengtos Tenočtitlane ispanų, kuriuos sostinėje svetingai buvo priėmę. Tada jie puolė į negailestingą, žūtbūtinę kovą. Bet buvo jau per vėlu. Ir šitaip indėnų mintyje glūdėjo savo galo pranašystė. Tai ji pančiojo neapsakomu nerimu puikių actekų karių būrius, tai ji paralyžiavo sąstingiu jų galingąjį karalių Montesumą pasakiškoje sostinėje su daugiau kaip milijonu gyventojų.

Konkistos istorija yra dviejų sapnų susitikimas. Iš vienos pusės – ispanų sapnas apie auksą, absoliutus sapnas, „lyg jiems ne tiek rūpėtų turtai ir galia, kiek atgimimas su krauju ir prievarta, pasiekimas mitinio Eldorado, kur visa privalo būti amžinai nauja“⁴. Iš kitos pusės – sapnas apie tragišką galą, apie visišką civilizacijos sunaikinimą – besiremiantis magija, nukreiptas į dievus. Pasitikti nesulaikomai artėjančių ispanų, pavergiančių actekams priklausančias tautas, Montesuma siunčia ambasadorius su dovanomis. Savuoju porte parole pasirenka kunigaikštį Kintalborą, nes šis, kaip rašo Bernalis Diazas, „veido bruožais ir figūra buvo nepaprastai panašus į kapitoną Cortésą“⁵. Pasirinkti antrininką dievo (ir priešo), kad atsistotų prieš jį kaip mūsų ambasadorius, tai bent sumanymas! Niekas geriau neatspindi magiško mąstymo. To mąstymo, kuris pagrįstas dviem taisyklėmis⁶. Pirma – kad panašumas sukelia panašumus, ir antra – kad dalykai, kurie kitados buvo susilietę, ir toliau daro poveikį vienas kitam, net kai fizinio kontakto nelieka. Tas mąstymas paliko savo pėdsaką europietiškoje medicinoje tuo jos istorijos laikotarpiu, kai buvo tikima, kad similia similibus curantur. Tuomet buvo manoma, kad gamta pati nurodo mums vaistus nuo įvairių organų ligų – per ženklus, kurie padeda juos gamtoje surasti. Ir burtininko šlove apgaubtas gydytojas stebukladaris Paracelsas – išgydęs aštuoniolika karalių ir kunigaikščių, kai visi gydytojai nuo jų nusigręžė, – rekomendavo širdies ligas gydyti širdies formos lapais, tulžies dieglius – geltonos spalvos žiedais, o kraujo ligas – purpurinės spalvos brangakmeniais. O actekų curandero, žiniuonis, akių ligas gydė lapės akimis, liūdesį – vėžliena, kraujavimą iš nosies – karmino spalvos mineralu eztetl⁷.

Tai dėl magijos actekų gyvenimas buvo visiškai nukreiptas į antgamtines jėgas. Kiekviena dienos ir nakties akimirka buvo skirta dievams ir nežemiškoms galioms. Pasaulietiškas veiksmas įgaudavo prasmę tik tuomet, kai būdavo susiejamas su kuo iš transcendentinės, amžinos, šventos tikrovės⁸. Mums, gyvenantiems pasaulietiškais laikais, sunku įsivaizduoti tą religinį fanatizmą, tą actekų susisaistymą su dievais – begalinio tikėjimo jėga. Jų kruvini ir žiaurūs ritualai keitė, mainė juos, perkeldavo į dievų karalystę. Jie buvo įsitikinę gyveną penktos saulės epochoje. Keturios iki to buvusios epochos baigėsi hekatombomis, visuotinėmis katastrofomis. Užgesdavo saulė ir apgaubdavo tamsa. Tuomet dievai puldavo į ugnį. Ir saulė atgimdavo virš horizonto. Tose praėjusiose epochose dievai paaukojo save ir išpirko gyvenimą žmonėms. O nuo tada jau žmonės privalėjo teikti gyvybę nešančio kraujo ir saulei, ir dievams. Ir sruvo kraujas upeliais. Peilio ašmenų galiuku persmeigdavo sau liežuvį, o per kiaurymę perverdavo šiaudelį, kad nesiliautų kraujavimas. Perdurdavo ausų spenelius ir srūvančiu krauju išpiešdavo veidus – skirtingais raštais moterims ir vyrams. Elgdavosi šitaip visada penkias dienas iki švenčių, tai yra beveik kasdien. Agavos spygliais pribadydavo blauzdas, srūvančiu krauju prisodrindavo žalių vytelių pumpurus ir naktį nuogi keliaudavo per kalnus sudėti juos kulto vietose, ant rožių žiedų altoriaus. Tad kai mes Europoje gydymo tikslais nuleidinėjome kraują, pasinaudodami lancetais arba dėlėmis, jie nuleidinėjo kraują, kad patenkintų dievų troškulį. Darė tai karta iš kartos, kad išsaugotų kosmoso pusiausvyrą, kad kasdien kiltų saulė, tekėtų upės ir žemė augintų kukurūzus. Jų pasiaukojimas dievams, susijungimas su jais per kraują pasiekė viršūnę per mirtinas aukas.

Aukodavo vergus, belaisvius ir save pačius. Daugiausia vyrus, bet per kai kurias šventes taip pat moteris ir mažus vaikus. Švenčių vyksmas, jų eiga, ritualiniai veiksmai būdavo smulkmeniškai apibrėžti, įskaitant net smulkiausias aprangos ar piešinio ant šokėjo kūno detales. Švenčių iškilmės trukdavo daug valandų, neretai kelias dienas. Žinome apie jas iš pranciškono Bernardino de Sahagúno plunksna parašytos Historia general de las cosas de la Nueva España⁹. Šis milžiniškas veikalas (nežymiai pakitęs žinomas kaip Florencijos kodeksas), parašytas kastilų ir actekų (náhuatl) kalba, gausiai iliustruotas, atsirado praėjus keliolikai metų po konkistos pabaigos. Sahagúnas norėjo savo knyga pagelbėti broliams vienuoliams skelbiant Evangeliją. Bet ilgainiui, kai kaupė medžiagą, augo jo susižavėjimas grožiu ir didybe civilizacijos, kuri negrįžtamai pražuvo. Jį pagavo magija – toji tautos paslaptis, vienijusi ją su dievais. Pasibaisėjimas actekų žiaurumu maišėsi su susižavėjimu ir užuojauta. Jo pašnekovai, pražudytos tautos atstovai, žino, kad kalba paskutinį kartą, ir perteikia tiesą apie savo gyvenimą, savo darbus, dievus ir papročius.

Pagal actekų kalendorių Sahagúnas aprašo šventę po šventės, savaitę po savaitės, mėnesį po mėnesio. Jų skaičius stulbina. Bet juk milijoniniame Tenočtitlane veikė 78 šventovės. Kiekviena metų diena turėjo savo dievą – nuo kuriant pasaulį dalyvavusių milžinų net iki tikrovės užkaboriuose slypinčių dievukų, kaip kalnų, medžių, ežerų ir debesų sielų, kurie kartu sudarė magišką realaus pasaulio antrininką. Apeigos buvo smulkiai suplanuotos ir kiekvienos skyrėsi savo specifika.

Jos nebuvo tik maldavimo pamaldos, bet atspindėdavo nežemiškos tikrovės scenas. Tai jose dievai nusileisdavo pas žmones. Daug valandų trunkančiose iškilmėse į akis krisdavo judėjimas, spalvos ir aistra. Aidėjo muzika, žygiavo procesijos, mirgėjo šokėjų rateliai. Švenčiančiųjų kūnai ir veidai buvo nudažyti raiškiomis spalvomis, jie nešiojo daug ryškių papūgų plunksnų papuošalų. Tam tikromis dienomis matėsi šikšnosparniais persirengusių žmonių. Erelių plunksnos ir strėlės puošė saulės ritualo šokėjus, o jų kūnai buvo nudažyti ugnies spalva. Iš aukštos šventovės viršūnės į juos žvelgdavo dievas arba deivė, prabangiai išpuošti tai savo dienai. Tai prie jų traukė visa šventė, tai po jų kojomis pasiekdavo kulminaciją.

Kai išmušdavo jų valanda, žynių ir jų pagalbininkų lydimos aukos būdavo nuvedamos ant viršutinės piramidės pakylos. Belaisvius vilkdavo už plaukų šventyklos laiptais, o dievams aukojamas actekų moteris nešdavo išpuoštas gėlėmis padabintais neštuvais. Žūdavo įvairia mirtimi: įmesti gyvi į didžiulę ant altoriaus liepsnojančią ugnį, nukirtus galvą, kartais pasmaugiami. Bet dažniausi buvo širdžių aukojimai. Būgnai netilo nė akimirkos, kai pasiekdavo viršų, aukojimo akmenį. Ant ovalaus vieno metro aukščio ir pusės metro pločio obelisko aukojamasis būdavo paguldomas aukštielninkas. Penki jaunuoliai stverdavo jam už nukarusių rankų, kojų pėdų ir galvos, ištempdavo kūną. Aukų veidus iš anksto įtrindavo milteliais, turinčiais augalinių kvaišinamųjų ir skausmą malšinančių savybių. Prieidavo žynys ir obsidiano peiliu atverdavo krūtinę, išplėšdavo širdį ir aukodavo ją dievui, įmesdamas į specialų indą. Saulei – makrokosmo centrui – atiduodavo širdį – mikrokosmo centrą. Mano paklausti kardiochirurgai kalbėjo apie du labai greito širdies pasiekimo būdus: prapjaunant išilgai šonkaulių kremzles ties tilteliu arba per platų skersinį pjūvį tarp krūtų spenelių, taip krūtinės ląsta atveriama kaip kriauklė. Sahagúnas teigia, kad actekai žinojo abu tuos būdus. Vis grįžta aprašymas: „Tuomet prie belaisvio prieidavo žynys, abiem rankomis suimdavo ieties ašmenų formos obsidiano ar titnago akmenį ir smogdavo juo aukai į krūtinę. Į atsivėrusią kiaurymę, iš kurios trykšdavo kraujas, įkišdavo ranką ir išplėšdavo dar plakančią širdį, aukodavo ją Saulei.“ Kūną numesdavo laiptais žemyn, dažnai ketvirčiuodavo ir valgydavo.

Būdavo dienų, kai buvo paaukojama dešimtys belaisvių (o naujos šventovės atidarymo šalies sostinėje proga aukos stovėjusios keturiomis gretomis, kiekviena 4 km ilgio). Bet taip pat buvo, ir neretai, specialių aukų. Perrengiami dievų apdarais ir jų insignijomis tapdavo jų atvaizdais. Su mintimi apie dievų dievą Titlakauaną prieš metus būdavo parenkamas dailus jaunuolis, kurio oda buvo be ydų¹⁰. Jis turėjo mokėti groti instrumentais ir gražiai kalbėti. Dvylika mėnesių jis naudodavosi malonumais, puotaudavo su aukštais pareigūnais, vaikštinėdavo po miestą su gėlėmis rankose, o žmonės puldinėjo prieš jį ant kelių, nes jis įasmenindavo dievą. Dvylika dienų prieš šventę gaudavo draugijon keturias dailias merginas deivių vardais. Pati šventė trukdavo penkias tóxcatl mėnesio dienas. Jos pabaigoje jaunuolis eidavo į šventyklą. Užlipdavo ant piramidės viršūnės savarankiškai, į kiekvieną laiptų pakopą sudaužydamas po fleitą, kuriomis grojo ištisus metus, paskui atiduodavo savo širdį po aukojimo peiliu. Mėnesių intervalais panašiai mirdavo ir jo draugės – deivės.

Apie tą jaunuolį mąstau, kai subtropinėse džiunglėse lankausi baltajame majų mieste Čičen Icoje, kuris laikomas vienu iš septynių naujųjų laikų pasaulio stebuklų. Žiūriu į aikštę žaidimui su kamuoliu (pelotui), sunkiam žaidimui, populiariam visoje Centrinėje Amerikoje. Čia jis buvo ypač mėgstamas. Įsivaizduoju tai kaip Europos pirmenybių finalą, nors vienas prieš kitą stodavo ne dvi komandos, bet du geriausi priešininkai, perėję daug atrankos pakopų. Nugalėtojas būdavo garbinamas tris dienas, jam rengiamos pramogos. O paskui… jo širdį paaukodavo dievui. „Nugalėtojo? – klausiu. – Ne pralaimėjusiojo?“ Į tai mano palydovas, grynakraujis majų palikuonis, įdėmiai žvelgdamas man į akis, atsako: „O ar dievui nepriklauso tai, kas geriausia?“

Actekai, kaip dauguma Centrinės Amerikos tautų, turėjo du kalendorius. Pirmasis – ritualinis ir burtų – turėjo 260 dienų, antras, saulės kalendorius – 365 dienas¹¹. Tas pirmasis, eksponuojamas Meksiko antropologijos muziejuje, tapo actekų kultūros simboliu. Tai milžiniškas beveik penkių metrų skersmens dvidešimt penkių tonų akmens ratas. Iš centro į mus žvelgia penktasis Saulės dievas Tonatiuhas su aukojimo peiliu. Keturis jį juosiančius kvadratinius laukus užima ankstesnių keturių epochų Saulės dievai. Nuo vidurio sklinda koncentriniai apskritimai, iliustruojantys į kalendorių įrašytas šventes. Du ugningi žalčiai šliaužia akmens pakraščiais, jų uodegos susiliečia sukūrimo dieną.

Kas 52 saulės metai abu kalendoriai sutapdavo. Išaušdavo didžiosios šventės, atskleidžiančios tragišką istorijos prasmę, diena. Pasaulio likimai būdavo lemiami per penkias bevardes dienas, „tuščias dienas“. Žvaigždės užbaigdavo savo bėgimą dangumi, visata laukdavo, kad pradėtų naują ratą. Žmones apimdavo neįsivaizduojamas nerimas. Paskutinę naktį būdavo užgesinamos visos ugnys ir didžioji procesija pajudėdavo iš Tenočtitlano šventyklos prie altoriaus ant kalno viršūnės. Ten atvykę, su didžiausiu nerimu žiūrėdavo į dangų, laukdami Plejadžių pasirodymo. Kai jos pasirodydavo, kai priartėdavo prie zenito, kai nukeliaudavo per pusę dangaus, būdavo atsikvepiama su palengvėjimu. Pasaulio pabaiga nusikeldavo. Žmonių laukdavo nauji 52 gyvenimo metai nesibaiminant, kad laikas sustos. Būdavo sudedama auka. Žynys pridėdavo pagaikštį prie narsiausiojo kario krūtinės. Sukdavo jį tarp delnų, kol išskeldavo kibirkštį, uždegdavo ugnį. Tada atverdavo jo krūtinės ląstą, išplėšdavo širdį ir sviesdavo ją į liepsną. Išvydę tą signalą jo laukiantys nerimaujantys žmonės tučtuojau įsipjaudavo sau ausis, rinkdavo kraują ir mesdavo į tą pusę, iš kur pasirodė šviesa. Tuomet bėgikai su deglais išnešiodavo ugnį į nuošaliausius būstus ir naktis imdavo švisti kaip diena.

Nors jokia tauta net nebuvo priartėjusi prie actekų pasaulio pabaigos laukimo požiūriu, mintis apie paskutinę kosmoso katastrofą atsirado mažiausia keturis tūkstančius metų anksčiau, iranėnų mituose. Kataklizmas galėjęs įvykti apledėjimo arba tvano pavidalu, bet dažniausiai buvo galvojama apie visuotinį gaisrą, apie apokatastasis:

Vieni teigia, kad mūsų pasaulis žus ugnies jūroje.

Kiti – kad po lediniu kiautu.

Troškimo temperatūra yra ne per švelni,

Žinau apie tai šį tą, tad pritariu ugnies pranašams.¹²

Šis mitas, kaip ir kiekvienas, evoliucionavo, teikė variantų. Ir žemėje, kuria žengė Gilgamešo kojos, iš jo – kaip mano Mircea Eliade¹³ – atsirado amžinojo sugrįžimo mito pamatai. Tai buvo „chaldėjų Didžiųjų metų doktrina“, išaugusi iš babiloniečių domėjimosi astronomija. Nes net ir mėnulis galėjo liudyti „amžinąjį sugrįžimą“. Jo fazės, kurias pereina – jaunatis, priešpilnis, pilnatis, delčia, – dingimas ir po trijų dienų tamsos vėl pasirodymas primesdavo ciklišką koncepciją. Archajiškos bendruomenės jautė periodinio atsinaujinimo, naujo sukūrimo, kosmogoninio akto pasikartojimo poreikį. Juk kiekviena forma vien per egzistavimo faktą silpnėja, dėvisi ir, kad įgautų energijos, privalo būti naujai pasisavinta to, kas neturi pavidalo, pirmykštės vienybės, privalo sugrįžti į chaosą – iš kurio vėl išnirs. Istorija – kartu – panaikinama. Joks įvykis nėra neišvengiamas, joks pasikeitimas nėra galutinis. Visa yra tik pasikartojimas tų pačių, pirmykščių archetipų, uždarytų absoliučioje tikrovėje, besipriešinančioje pasaulietiškam pasauliui: „Kitą kartą bus taip, kitą kartą taip atrodys daiktai, kitu laiku, kitoje vietoje. Kas kažkada egzistavo, egzistuos kitą kartą, kitą kartą bus taip, kaip buvo tolimais laikais. Tie, kurie gyvena šiandien, kitą kartą gyvens, kitą kartą bus.“¹⁴

Tuos sakinius J. M. G. Le Clézio vadina „žavinga suma, palikta mums testamentu priešispaniškosios Meksikos tautų“. Prancūzų Nobelio premijos laureatas neslepia susižavėjimo ta negrįžtamai prarasta civilizacija. Ir vardydamas jos originalius pasiekimus, neretai pranokstančius europietiškuosius, kuria nostalgišką viziją indėnų pasaulio, jo šamanizmo, kuris – jeigu ispanų raganų medžiotojų nebūtų paverstas nebūtimi – galėtų suteikti ekstazės kasdieniam gyvenimui, sujungti jį išvien, susieti su harmonija.

Actekų religija buvo ekstazės religija¹⁵. Tai per ją jie stengėsi išeiti už to, kas akivaizdu ir prieinama, įsiskverbti į tai, kas uždara, nuplėšti uždangą, už kurios slypi tai, kas esmingiausia. Kaip Plotinas, pasitelkdavo ekstazę – aukščiausią žavėjimąsi, nušvitimą – vienintelį susijungimo su absoliutu kelią.

Mums tikrovė atsiveria kitokia. Pasaulis neteko „kerų“. Plačiose mąstymo ir veikimo erdvėse įsiviešpatavo racionalizmas. Iš mūsų gyvenimo išgaravo paslapties pojūtis. Ir nors, kaip sako poetas¹⁶, tai suteikė daug naudos materialiai sferai ir visuomenių funkcionavimo būdui, deja, taip pat ir „proziško ir materialistinio beveidiškumo, kuriame vyrauja besieliai specialistai ir beširdžiai sensualistai“. Mūsų protėviai, kaip actekai, norėjo išsaugoti savo tapatumą, paklusdami paveldėtai tvarkai ir vengdami pokyčių. Mes, atvirkščiai, trokštame individualios kūrybos ir net sukurti save pačius. Pas juos nusileisdavo iš dangaus dievai. Jie – per transą ir ekstazę – persikeldavo į dievų pasaulį. Ir už visa tai, už tai, kad tęstųsi gyvenimas, aukodavo tai, kas geriausia – žmonių širdis.

„Zeszyty Literackie“, 2010, Nr. 4 (112)

Vertė Kazys Uscila

_

¹ J. M. G. Le Clézio, Meksykański sen albo przerwana myśl indiańskiej Ameryki, tłum. Zofia Kozimor, Warszawa: PIW, 2010, p. 11.
² Moctezuma: Aztec Ruler, red. C. McEwan, L. López Luján, London: The British Museum Press, 2009.
³ Alejo Carpentier, Koncert barokowy, tłum. Kalina Wojciechowska, Warszawa: Czytelnik, 1977, p. 11.
⁴ J. M. G. Le Clézio, cit. veik., p. 5.
⁵ J. M. G. Le Clézio, cit. veik., p. 6.
⁶ J. G. Frazer, Magia i religia knygoje Złota gałąź, t. I, tłum. H. Krzeczkowski, Warszawa: PIW, 1971, p. 91.
⁷ Zdzisław Jan Ryn, Medycyna indiańska, Kraków: WL, 2009, p. 268.
⁸ Karol Berger, Bach’s Cycle, Mozart’s Arrow, Berkley–Los Angeles–London: University of California Press, 2007.
⁹ Bernardino de Sahagún, Rzecz z dziejów Nowej Hiszpanii, księgi  I–III, tłum. K. Baraniecka, M. Leszczyńska, Kęty: wyd. Marek Derewiecki, 2007.

¹⁰ B. Sahagún, cit. veik., p. 94.
¹¹ R. Storm, Aztec, London: Flame Tree Publ., 2006, p. 364.
¹² Robert Frost, 55 wierszy, tłum. S. Barańczak, Kraków: Arka, 1992, p. 115.
¹³ Mircea Eliade, Mit wiecznego powrotu, tłum. Kryspin Kocjan, Warszawa: KR, 1998.
¹⁴ Le Clézio cituojamas Codex Florentinus, cit. veik., p. 167.
¹⁵ Mircea Eliade, Le chamanisme et le techiques archaïques de l’extase, Paris: Édition Payot et Rivages, 2009.
¹⁶ A. Zagajewski, „Natchnienie i przeszkoda“, Zeszyty Literackie, 2010, Nr. 3, p. 59–60.