…bet liko, kas buvo gyventa

In memoriam

VLADAS BRAZIŪNAS

Regiu liesą valiūgą – patrakusį valios vaiką, beveik paauglį iš provincijos, ką tik išleidusį pirmąjį eilėraščių rinkinį „Augimo nerimas“. Mudviejų pirmasis poezijos vakaras Menininkų rūmuose (dabar Prezidentūra). Bene 1978-ieji. Iš salės kažkas paklausia, kaip čia yra, kad vienas (aš) iš žurnalistikos studijų pabėgo į lituanistiką, o kitas (Valdas Kukulas) – žurnalistikos studentas. „Ir jis pabėgs“, – pašmaikštauju. „Ne, – netikėtai rimtai pataiso Valdas, – man reikia diplomo.“ Jį vėliau laiku ir pasiima. Tikrasis išsilavinimas – saviugda, pirmiausia savarankiška skaityba. Vėliau ji užvaldo kone visą Valdo laiką, bet pati – jo tvirtai valdoma.

Jaučiu jo valią, lyg kokią vidinę jėgą – išganingai kreipiančią, diktuojančią lemiamas nuostatas. Iš pat vaiko, iš paauglio dienų grūdintas, pats grūdinęsis savarankiškam gyvenimui, pirmiausia – sąmoningam poezijos, literatūros gyvenimui. Ką tik, regis, šiaip paikiojęs, apie literatūrą ūmai sududena – tvirtu profesoriaus tonu. Kažkokia esybė, už jį senesnė ir išmintingesnė, ūmai jį perkeičia. Kuo toliau, tuo aiškiau matai žmogų, už save senesnį. Jis turi savo nuomonę ir moka ją ginti, moka nagrinėti, čiuopti esmę, formuluoti ir įrodinėti. Ar tai būtų literatūros, ypač poezijos, klausimai, ar ir kiek bendresni.

Tik jaunatviška ilgesinga lyrika šitam senam išminčiui dar ilgai nepasiduoda. Net geba palenkti jį savo pusėn. Išlipę iš autobuso Jeruzalėj, pėdinam mūsų šeimyninian Santariškių bendrabutin, Valdas aistringai aiškina apie lyrinę, ne kitokią, tikros poezijos prigimtį. Dainuojam, čia ir daug kur – dainuojam.

„O, kad mum dabar anuos laikus, kad ir Santariškėse, kai pabusdavau paukščių apsupty!“ – atodūsingas Valdo įrašas 2009 metų jo poezijos rinktinėje. Mūsų Santariškių bendrabutis. Laisvai skraidantys paukščiai, jaukioji sniegena Pùtla. Sulankstoma „Kukulo lovelė“ virtuvėj. Mylimas Saulutės meškiukas vardu Kukulas.

Skaidrios gaivalingos lyrikos priebėga lieka – eilėraščiai vaikams.

Mąslų tyrėjo, analitiko balsą gali nujausti stiprėjus Vilniaus universiteto literatų būrelyje, Rašytojų sąjungos Jaunųjų rašytojų sekcijoje, tas balsas natūraliai ima skverbtis ir į literatūrinę spaudą. Greit įsigyvena plačiojon rašytojų „karton nuo Verbos iki Kukulo“, nevengiančion bohemiškos romantikos, bet vertinančion pirmiausia literatūrinę galią. Tai kartai tinka laisvūniška jaunuolio elgsena ir skvarbus profesoriškas protas. Šiam reikia supratimo, skatinančio bendravimo, bent kiek laisvesnės intelektualios diskusijos. Pirmiausia, matyt, ne kas kita, o abipusis intelektinio bendravimo poreikis, alkis ir bus suartinęs du iš pirmo žvilgsnio lyg ir nelabai panašius: rimtuolį, lyg ne šio pasaulio žmogų Vaidotą Daunį ir Valdą, pažiūrėti linksmą plevėsą. Gyvena abu tuose pat Baltupiuose, per gatvę, bet kalbasi ir raštu, rimčiau įsimąstydami. Randasi savitas jųdviejų literatūros apmąstymų žanras – laiškai.

Daugiau kaip trys dešimtmečiai – iki pat paskutinės dienos – nepaprasto intensyvumo vidinis gyvenimas. Retą galėčiau prisimint kokį kitą, kuris šitokį būtų ištvėręs. Nebent Pėteras Brūveris. Atsisveikinom su juo prieš keletą savaičių, salėj to paties Rygos krematoriumo, kur iškeliavo ir Valdas… Kaip retas kas, dabar gal jau galėtumėm sakyti ir – kaip niekas kitas Valdas sugebėjo iki smulkiausių vardų, kūrinių kūrinėlių sekti ir fiksuoti, apmąstyti, vertinti visą mūsų literatūros kasdienybę, įžvelgti jos slinktis, diagnozuoti ir prognozuoti. Esama žmonių kaupiančio, enciklopedinio proto. Esama bendrinančio, sintetinančio. Valdo protas buvo retas: gebėjo ir kaupti, ir sintetinti. Jo apetitas buvo nepasotinamas: nuo pat jaunystės iki dabar, iki brandaus amžiaus jis skverbėsi pasaulin, pirmiausia literatūron, pirmiausia – lietuvių literatūron, jos kasdienybėn. Ką ir kalbėti apie sovietmetį, kai knygomis ar periodikoje tos literatūros pasirodydavo ne taip ir daug, tačiau ir dabartinę lietuvių literatūrą Valdas yra perskaitęs beveik visą. Sunkiai įsivaizduojama, kaip tai įmanoma, bet iš Valdo rašytų mėnesinių literatūrinės, kultūrinės periodikos apžvalgų matyti – šitas žmogus gebėjo susitvarkyti su stulbinama gausa paties kruopščiai, sąžiningai sukauptų, nuolatos kaupiamų faktų. Regiu jo biblioteką, jo smulkiai, tankiai, tirštai primargintas knygas. Jos visur, jos kaip pagrindinis, kaip universalus ankštų bendrabučių kambarėlių, paskiau ir ankšto viengungiško butelio interjero dėmuo, niekur nedingęs ir vėliau, Deimantei ir tą, ir jau didėlesnį butą sutvarkius. Regiu kartoteką, korteles, užrašų ir išrašų aplankus… Literatūros faktus mokėjo sijoti, grupuoti, svarbiausia – taip pat sąžiningai interpretuoti, sąžiningai vertinti. Be atodairų ir nuolaidų. Ta pati brangintina nepriklausoma laikysena. Ir tik jis vienas žinojo, kaip brangiai už tokią tenka mokėti. Kaip, beje, ir už publicistiką. Moralią ir moralistinę, bylojančią iš asmeninio susirūpinimo būtinybės, iš savojo supratimo sakyklos.

Valdas išėjo. Gali galvoti, prisiminti daug ką. Bet bene svarbiausias ir skaudžiausias pagalvojimas būtų toks. Literatūros mokslininkų turim. Bet šitokio masto, tokio talento ir tokio pasiaukojimo literatūros kritiko – neturim. Ko gera, negreit ir turėsim. Kaip graudžiai sakė Antanas A. Jonynas, rašytojai netekom paskutinio savo Skaitytojo. Įgaliotojo pačios literatūros ir laiko patikėtinio.

O visai asmeniškai skaudu, apmaudu – kad jau niekad su Valdu nebesusieisim, kaip patys negražiai sakydavom, pabaubti – dideliu balsu, iš širdies, iki visiško užsimiršimo padainuoti. Senųjų liaudies dainų. Iš šito dainavimo atpažįstu ir Valdą – jauną poetą lyriką. Vėliau ir poezijoje tą lyriką nugalėjo filosofas, kritikas, išminčius. Tai irgi kaina.