Anarchija Žirmūnuose
Kinas
ALEKSEJ VASILJEV
33-iajame tarptautiniame Maskvos kino festivalyje birželio mėnesį jauno režisieriaus Sauliaus Drungos „Anarchija Žirmūnuose“ pripažintas geriausiu konkurso „Perspektyva“ filmu. Jis ir toliau keliauja per festivalius (gerokai anksčiau scenarijus buvo įvertintas Kanuose). O lietuviškoje parapijoje Drunga pranašu, žinoma, netapo , mūsų kritikai „Sidabrines gerves“ atidavė kitam filmui. Turbūt tik ateityje, po kitų režisieriaus filmų, pasitikrinsime savo akylumą.
Siūlome vieno garsiausių ir stilingiausių rusų kino kritikų recenziją, rašytą iškart po festivalinės peržiūros.
Detektyvinis siužeto skiemenavimas – lokomotyvas susidomėjimo, patiriamo per peržiūrą filmo, kurio pavadinime ribojasi anarchija ir vėlyvaisiais sovietų laikais statyto Vilniaus gyvenamojo rajono vardas, o garso takelyje mažų mažiausia du tuzinus kartų išplaukia žodžių junginys „lietuviškas bardakas“. Tiktai tokiu būdu ir įmanoma priversti svetimus žiūrovus narplioti tai, apie ką net ir girdėti nesinori: paslaptys, uždaros sąjungos, į kurias mums vis dėlto žadama prasiskverbti, pavojai ieškant iki tam tikro laiko nematomų mechanizmų – tai mėgsta visi.
Taigi, prologe iš nugaros filmuojamas skystablauzdis paauglys didele galva ant plono kaklo ir sunkia spygliuota apyranke ant trapaus riešo užbėga laiptine, skambina į duris ir reikalauja iš jaunutės nuomininkės mokesčio. Kai paaiškėja, kad toji neturi kuo sumokėti, ji gauna smūgį į tarpuakį, o mes – įžanginį titrą juodame fone.
Iškart po to nerūpestingą vasaros dieną mes linguojame mieguistame traukinyje pro pastoralinius lietuviškus peizažus ir įsiklausome į pliauškimą merginų, važiuojančių iš provincijos į Vilnių. Skamba žodis „anarchija“; viena iš jų braižo grėsmingą didžiąją A apskritime laikraščio paraštėse. Į „A“ įdėmiai žvelgia baltaplaukė, šiltu karvės pienu užauginta Vilė, nusirėžusi kasą, kad sostinėje įstotų į pedagoginį. Jos krepšys prikrautas stiklainių su mamos uogiene, ir aiškinant literos „A“ žirmūnišką paslaptį jinai – mūsų mis Marpl. Jeigu detektyvinis skiemenavimas – lokomotyvas, tai aktorė Toma Vaškevičiūtė – filmo inkaras. Primenanti jaunąjį „To vaikino gyvenimo“ ir „Kas graužia Gilbertą Greipą“ laikų DiCaprio ne tik išore, ironiškai primerktomis akimis ir dirbtinai išsiblaškiusiu maloniu veideliu, ji signalizuoja apie savosios seklės per prievartą protinius sugebėjimus ir tarsi merkia žiūrovui, kad šioje scenoje jau laikas sudėti du ir du. Be abejo, Vilė išsinuomos tą patį butą, paauglys pasirodys besanti trūkčiojančių judesių mergina Sandra, veidu ir manieromis primenanti peralkusią Annette Benning, jeigu šiai būtų tekę vienu kartu išgyventi sukrėtimus savo herojų iš filmų „Sapnuose“, „Apgultis“ ir „Amerikietiškos grožybės“. Sandra Vilei pamažu atidengs „Anarchijos“ paslaptis, iš kurių viena – na, tiesiog „Penki apelsino grūdeliai“ – yra raidės „a“ buvimas varde, o dar geriau – kelių „a“, kad įeitum į „Anarchijos“ ratą ir būtum jo saugomas.
Labai nesinori išduoti detektyvinių ėjimų, tačiau itin svarbu paminėti, kad kaimietukė Vilė įsitrauks į reikalo narpliojimą giliau, nei to norėtųsi ar tai galėjo įsivaizduoti mergužėlės ir bernužėliai, siuvantys ant striukių didžiąją „A“. Ji nueis į instituto biblioteką, netrukus jos butas bus užverstas ne tik „Anarchijos“ narių saugoti paliktais pistoletais ir doleriais, bet ir Che Guevaros plakatų ir Bakunino straipsnių atspaudais. Ir anarchija Žirmūnuose atidengs savo tikrą snarglėtą veidą gyvenimo nuskriaustų ir kompleksuotų vaikų, ir tiesiog Vilės akyse, kaip gyvatė, griebianti sau už uodegos, užbaigs savo ratą su grindų skuduru „McBurger“. Kas yra tikroji anarchija, suvoks tik Vilė. O filmas apie lietuvišką „bardaką“ pasirodys aktualus bet kuriuo laiku ir bet kurioje šalyje kalbėdamas apie tai, kad žinojimas – šviesa, o nežinojimas – tamsybės. Reikia mokslo bazės ir, ko gero, tvirtų kaimietiškų Vilės kojyčių, kad kiltų kilnus maištas, o ne juokingas isteriškos chuliganystės purslojimas. Na, ir dar visam tam, kaip pademonstruos filmas, reikalingas nors vienas stiklainis tikros naminės mamos uogienės.
www.moscowfilmfestival.ru Vertė Jūratė Visockaitė